Parodoje „Laikmečių pokalbis“ greta originalių iki mūsų dienų išlikusių gintaro dirbinių, pagamintų akmens amžiaus žmogaus, eksponuojami šiandien – XXI amžiuje – metalo plastikos menininkės Eglės Čėjauskaitės-Gintalės per pastaruosius trejus metus sukurti gintaro dirbiniai. Didžioji jų dalis buvo įkvėpti muziejaus saugomų gintaro eksponatų ir viešai rodomi pirmą kartą. Parodoje skirtingų laikmečių pokalbio atmosferą kuria dizainerio Martyno Gintalo projekcija „Laikmečių grafika“.
Parodos menininkus pristatanti ir jų kūrinius apžvelgianti menotyrininkė dr. Jurgita Ludavičienė apibūdina E. Čėjauskaitę-Gintalę ir M. Gintalą kaip porą, kuriančią drauge ir skirtingais būdais – juvelyrika ir vaizdo projekcijomis – pasakojančią apie ypatingus žmogaus gyvenimo momentus. Dažnai tai vyksta pasitelkiant gintarą – ypatingą medžiagą, kuriai lietuviai teikė didelę reikšmę nuo pat seniausių laikų.
„Kaip tik todėl paroda „Laikmečių pokalbis“ – tai bandymas jungti gilią praeitį ir šiandieninę dabartį. Bandymas nutiesti tiltą tarp seniai praėjusio laiko ir to, kas nutiko visai neseniai, bandymas surasti bendrumus tarp pirmykščių formų ir šiuolaikinės juvelyrikos. Bandymas prasiskverbti į praeitį, sustingusią gintare.
E. Čėjauskaitė-Gintalė su gintaru dirba jautriai ir atsargiai, kaskart surasdama ir atskleisdama naujus šio unikalaus mineralo aspektus. Šįkart menininkė svarsto apie tai, kokie jausmai, išgyvenimai ir patirtys galėjo nulemti, kad senovės žmogaus ranka suteikė gintarui vienokią ar kitokią formą. Apie tai, kad gintaras – tai būdas nukeliauti į praeitį, prie savo šaknų. Todėl šaknų motyvas šioje parodoje – vienas svarbiausių“, – teigia J. Ludavičienė.
Kalbėdama apie savo darbus juvelyrė pasakoja, kad jiems pagaminti ji naudoja visas gintaro rūšis: žaliąjį, juodąjį, raudonąjį, baltąjį gintarą, ir taip stengiasi atskleisti jo daugialypę spalvinę gamą ir – svarbiausia – vertę.
„Parodoje eksponuojamais kūriniais siekiu pabrėžti gintaro vertę ir parodyti jį kaip priemonę, kurią pasitelkdama perduodu savo susikurtą meno kūrinio vaizdinį ir suteikiu jam kūną. Taip atsiranda sąsaja tarp „tada“ ir „dabar“, tarp meno kūrinio ir tūkstantmečius skaičiuojančio eksponato“, – sako metalo plastikos menininkė E. Čėjauskaitė-Gintalė.
Laiko tema parodoje atsispindi ir M. Gintalo projekcijoje „Laikmečių grafika“, tačiau, pasak J. Ludavičienės, autorius šią temą atveria kitu būdu: pereidamas nuo kosmoso prie trupinio.
„Galvodamas, kaip grafiškai pavaizduoti laiką, M. Gintalas jį paverčia žaidimais su erdve ir masteliu. Atpažįstamas vietas ir objektus keičia įsivaizduojami – tokie, kurie galbūt egzistavo praeityje, arba tokie, kurie gal dar tik pasirodys ateityje. Tačiau ir keliaujant laiku, ir besikalbant laikmečiams, vis aiškiau suvokiama, kad ir prieš tūkstantmečius žmonių jausmai ir emocijos buvo labai panašūs į mūsiškius – ir būtent jie kalba per gintarą“, – pažymi J. Ludavičienė.
Parodos „Laikmečių pokalbis“ atidarymas Jono Šliūpo muziejuje Palangoje vyks liepos 13 d. 18 val., o liepos 12–14 d. muziejus kvies lankytojus susipažinti su gintaru ir archeologijos mokslu per įvairias interaktyvias veiklas: Palangos paplūdimyje su tėveliais poilsiaujantys mažieji kviečiami į inscenizuotus archeologinius kasinėjimus specialiai padarytoje perkasoje (liepos 12–13 d. nuo 12 iki 17 val.) ir susipažinti, kaip gintaras yra apdorojamas archajiniu būdu – naudojant tik titnagą, odą, smiltainį, asiūklius – tai, ką naudojo ir akmens amžiaus gintaro meistrai (liepos 13–14 d. nuo 13 iki 18 val. Jono Šliūpo muziejaus kieme).
Gintaro apdirbimą demonstruos muziejininkai Ruslanas Aranauskas ir Gintaras Markevičius, atvykstantys į pajūrį iš Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse.
