Žinoma, vasaros skaitykla Vytauto gatvėje tapo jau Palangos simboliu kartu su Gintaro rūmais, Kurhauzu ir Jūratės ir Kastyčio paminklu. Daugiau nei pusę amžiaus skaitykla duris atveria kasmet birželio pradžioje ir atsisveikina su skaitytojais prieš pat rugsėjį. Ši savaitė Palangoje – lietinga ir vėsi, tad kaip čia neužsukus į skaityklą, kuri kelia nostalgiškus prisiminimus.
Per lietų – gausa
Antradienio pietų metas. Lietus ką tik nuskalbė kurortą ir mes praveriame legendinio pastato su bangos pavidalo stogu duris. Skaitytojų tikėjomės rasti kur kas daugiau, bet, pasirodo, pavėlavome.
„Per lietų čia buvo grūstis, o dabar matot – nelyja, tad ir skaitytojų mažiau“, – paprastai paaiškina skaityklos darbuotoja.
Jei Palanga rinktų tyliausią poilsiautojų susibūrimo vietą, neabejotinai, legendinė skaitykla atsidurtų pirmoje vietoje.
Kelios studentiško amžiaus merginos palinkusios šalia knygų, senjorė tarp laikraščių krūvos, žurnalais susidomėjęs vyras ir paauglys, žaidžiantis kompiuteriu – pietų metu skaitytojų būna mažiausiai.
Tačiau prieš vakarą čia vėl visos kėdės apsėstos.
Ateina ir per lietų, ir per karščius
Skaitykloje sutinkame 22 metus jai vadovaujančią Vandą Kliučinskienę. Užsieniečio ir lietuvės šeimoje gimusi Vanda neprarado pietietiško temperamento ir aistros, tad ir apie savo skaityklą kalba tarsi apie apie pasaulio stebuklą.
„Pamilau Lietuvą, bet myliu ir savo kraštą Urugvajų“, – vos juntamu kalbos akcentu svajingai prisipažįsta moteris, kai kalba pasisuka apie ją pačią. Todėl ši karšta vasara jai priminė jos tėvynę.
Tai gal per karščius ir skaitytojų buvo mažiau? „Poilsiautojai čia ateina ne tik tada kai lyja. Šįmet saulė buvo tokia kaitri, piktoka, tad per pačią kaitrą sulaukdavome daug skaitytojų“, – sako ji.
Skaityklos darbuotojai, pasirodo, ne iš Palangos. Kas dvi savaites pamainomis Palangoje keičiasi Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojos, o ponia Vanda čia lieka visai vasarai, iki kol skaitykla ištuštės rudeniop.
Palangos simbolis
Tačiau grįžkime prie skaitytojų, kurie kartais paburba – kėdės per kietos, gobelenas nušiuręs, tualeto apskritai nėra. Palangos simbolis tikrai neprimena tų šiuolaikinių šviesių bibliotekų, kurios iškilo įvairiuose šalies miestuose.
Gal dėl to ir buvo jėgų, norėjusių, kad vietoje skaityklos būtų kavinė ar dar kas nors – vieta čia tobula, pastato architektūra per pusę amžiaus, atrodo, dar labiau suspindo šiandieninės Palangos architektūrinėje kakofonijoje. Čia atsirado ir jaukus kiemelis su stalais – skaitytojai su knygomis laiką leidžia ir lauke, kai nelyja, žinoma.
Garsusis ąžuolas, augantis pačioje skaitykloje, čia turi daug gerbėjų – kai kurie poilsiautojai su knygomis prisėda būtent prie jo. Vyresni atvykėliai prisimena tą ąžuolą skaitykloje dar nuo vaikystės.
„Žinoma, skaitytojai per tiek metų pasikeitė. Juk kažkada čia ateidavo daugiau skaityti laikraščių, bet dabar renkasi knygas, o ir tų laikraščių sumažėjo“, – sako V.Kliučininkienė. Paaugliai čia dažnai užsuka dėl kompiuterinių žaidimų, o štai bandymas poilsiautojams pasiūlyti elektronines knygų versijas kol kas sekasi vangiai – skaitykloje šiurenami knygų puslapiai.
Paklausiausia psichologija ir filosofija
Palangos skaitykloje, ko gero, labiausiai graibstomi vadinamieji atostogų romanai, bandžiau atspėti. V.Kliučininkienė purto galvą, pasirodo, čia labiausiai pageidaujamos knygos apie psichologiją, filosofiją, biografiniai romanai.
Skaityklos vadovė džiaugiasi – fondas pasipildė naujomis knygomis, nes padidėjo finansavimas. Beje, skaitykla poilsiautojams skolina knygas dešimčiai dienų.
Bent jau mano vaikystės metu to nebūdavo, tad knygos mielai skaitėsi ir pačioje skaitykloje.
V.Kliučininkienė pastebi – kažkada skaityklą nuolat lankę vaikai dabar atsiveda savo vaikus, ateina šeimos ir prisimena, kaip vasarą čia slėpdavosi nuo lietaus ir atrasdavo gerų skaitinių.
