Šis vienintelis paveldosauginis ir tiesiogiai su Palangos grąžinimu Lietuvai 1921 m. susijęs reliktas dabar dunkso Giruliuose, šalia Antrojo pasaulinio karo vokiečių baterijos „Memel Nord“ bunkerio.
Istorinį riboženklį išgelbėjo Pasieniečių klubas, tačiau Klaipėdos rajono teritorijoje jam – ne vieta.
Taip nuspręsta po neseniai vykusio tarpžinybinio pasitarimo, tad jau kitą savaitę obeliskas turėtų būti išgabentas iš laikinos saugojimo vietos į šiemet 100 metų Palangos atgavimo jubiliejų švenčiantį kurortą.
Svarstoma, kad ant obelisko galėtų būti rekonstruoti ir buvę tarpukario valstybiniai ženklai: Vyties herbas bei Gediminaičių stulpai, šalia pastatytas informacinis stendas turistams.
Obelisko odisėja
1918 m. pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas vėliau lėmė ir Europos valstybių sienų perbraižymą, teritorijų pasiskirstymą bei naujų valstybių atsiradimą geopolitiniame žemėlapyje. Ne išimtis – ir mūsų pajūris.
Nors Lietuva gali pasigirti anksčiau (1918 m. vasario 16-ąją) nei Latvija (1918 m. lapkričio 18-ąją) paskelbusi apie valstybės atkūrimą, braliukai pirmieji buvo kitoje srityje.
Latviai, kitaip nei lietuviai, nurodė ir savo valstybės sienas, kurios ėjo Kuršo gubernijos ribomis. Taip Latvijos teritorijoje pradžioje de jure, o vėliau ir de fakto atsirado visas Kuršas su Palanga.
Jau kitais metais, 1919-ųjų rudenį, iš Liepojos prisistatė kuopa patrankomis ir kulkosvaidžiais apsiginklavusių Latvijos kariškių.
Anot Palangos miesto garbės piliečio Vitalijaus Litvaičio, nuplėšę ir sudraskę Lietuvos vėliavą, kaimynai pareiškė, kad Palanga yra jų valstybės teritorijos dalis ir, jei reikės, gins ją ginklu.
Tik po diplomatinio trilerio vertų derybų lygiai prieš šimtą metų, 1921-aisiais, Lietuvos Respublika iš Latvijos perėmė 20 km Baltijos pajūrio ruožo tarp Palangos ir Būtingės kontrolę.
Tarpininkaujant Edinburgo universiteto profesoriui lordui Jamesui Simpsonui, buvo pasiektas Lietuvą tenkinantis kompromisinis sprendimas.
1921 metų kovo 30 dieną pasirašytas susitarimo aktas, kuriuo Palanga iki Būtingės kaimo imtinai sugrąžinta Lietuvai. Palangos valdymą Lietuva perėmė kovo 31-ąją.
Lietuvos–Latvijos siena patvirtinta 1921 m. gegužės 14 d. 1929–1930 m. sausuma einanti siena buvo demarkuota. Šiuo tikslu įvairiose vietose pastatyti neįmantrūs, iš betono skiedinio pagaminti obeliskai.
Kiek jų tiksliai būta, pasakyti sudėtinga, tačiau po Antrojo pasaulinio karo didžioji dalis jų dingo nuo žemės paviršiaus.
Yra žinoma, jog 7–9 lietuviški obeliskai vis dar yra likę, tačiau jie visuomenei nežinomi, nėra įtraukti ir į Kultūros paveldo departamento (KPD) Kultūros vertybių registrą (KVR). Ties Būtinge stūksojęs vadinamasis Šventosios obeliskas – vienintelis, kuriam suteikta valstybinė apsauga.
Tačiau tai negarantavo jo apsaugos fiziškai.
Kaimynai tai, kas liko iš tarpukarinio obelisko, išsivežė, o lietuviškajam į pagalbą kasmet ateidavo pasieniečiai, savanoriai. Po vėtrų natūraliomis priemonėmis (žabų klojiniais, žabtvorėmis) vis buvo tvirtinamas kopagūbris. 2011-aisiais riboženklis restauruotas.
Vis dėlto stichija padarė savo: pernai, po pavasarinės audros Lauros ir mūsų obeliskas griuvo. Skilo į tris dalis.
Pasieniečių klubo ir Pajūrio regioninio parko (PRP) pastangomis obelisko dalys buvo surinktos ir išvežtos į teritoriją šiauriau Girulių.
Dabar jos guli šalia pietinio „Memel Nord“ baterijos bloko. Jame minėtas klubas jau šiemet atidarė su pasieniečių istorija, profesine veikla susijusią ekspoziciją.
Rekonstrukcijos galimybė
Buvo akivaizdu, kad tokios būklės tarpukario paveldo paminklas negali būti, todėl svarstyta, kuri institucija imtųsi jo restauravimo.
Spręsta ir tai, ar įmanoma pagal tarpvalstybinius susitarimus sutvarkytą obeliską sugrąžinti atgal ir pastatyti šalia pirminės jo vietos, tik saugesniu atstumu nuo jūrinio kopagūbrio krašto.
Praėjusią savaitę nuspręsta, kad objektą savo žinion perims Palangos miesto savivaldybė, kuriai tai būtų ir garbės reikalas, ne tik istorinio teisingumo atkūrimas.
„Tikiuosi, kad jau kitą savaitę mūsų žmonės iš Savivaldybės UAB Palangos komunalinis ūkis atvyks į Girulius ir paims obeliską.
Jis bus pervežtas į mūsų kurortą, laikinai saugomas komunalininkų patalpose. Vis geriau, nei lauke. Kitų metų Savivaldybės biudžete numatysime ir lėšų šiam paveldui restauruoti. Kartu derinsime veiksmus su pasieniečiais, paveldosaugininkais.
Reikės parinkti ir tikslią vietą, kur jis bus perkeltas, tačiau jau sutarta, kad stengsimės obeliską grąžinti į pajūrį ties Būtinge. Šalia jo autentiškos vietos“, – „Vakarų ekspresui“ sakė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus.
Pavyzdžiui, bronzinis diskas su Vyties ženklu ir Gediminaičių stulpai ant viršūnės. Kadangi tokie riboženkliai buvo gaminami vienodi, nesunkiai galima rasti ir ikonografijos, kaip jie atrodė.
Dar daugiau: anot KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiojo specialisto Laisvūno Kavaliausko, yra žinoma, jog heraldinį skydą su Vytimi būtent nuo Šventosios obelisko turi vienas privatus asmuo.
„Jis tą herbą saugo. Būtų buvęs nuplėštas ir prapuolęs pas kolekcininkus. Kiek žinau, žmogus mielai dovanotų autentišką ženklą kuriam nors muziejui.
Tikrąjį skydą su Vytimi montuoti prie obelisko būtų netikslinga, nes pavogs: pragmatiškiau būtų pagaminti tikslią jo kopiją ir ją pritvirtinti.
Kaip ir rekonstruoti kitas detales, buvusias ant obelisko. Jis yra labai reikšmingas tiek Palangai, tiek Lietuvai, nes unikalus.
Pirmiausia, tai labiausiai į Vakarus buvęs nutolęs sienos riboženklis. Na, ir vienintelis bent mums žinomas, išlikęs savo autentiškoje vietoje. Kol nenuplovė jūra“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo L. Kavaliauskas.
Tiesa, pasieniečiai žino ir daugiau Lietuvos–Latvijos pasienyje pastatytų tarpukarinių riboženklių–obeliskų (7–9), tačiau jie yra už visuomenės akiračio, kadangi neįrašyti į KVR.
Skleistų istoriją
Šventosios obelisko grąžinimui į dabartinę Palangos miesto savivaldybę neprieštarauja ir Pasieniečių klubo vadovybė.
Anot minėtos organizacijos valdybos pirmininko Valentino Novikovo, šiuo klausimu buvo kalbėta ir su Valstybinės sienos apsaugos tarnybos vado pavaduotoju pulkininku Vidu Mačaičiu.
„Aš 18 metų buvau atsakingas už valstybinės sienos demarkacijos reikalus, tad galiu pakomentuoti: pagal 1993 m. Biržuose birželio 29 d. pasirašytą Lietuvos–Latvijos sienos atkūrimo sutarties 6-ąjį punktą istoriniai riboženkliai yra paliekami savo vietose. Jie gali būti šalia naujųjų.
Tad ir Šventosios obelisko perkėlimas netoli dabartinių demarkacinių riboženklių būtų teisėtas. Lietuvos–Latvijos siena ir 1921 m., ir po 1993 m. liko tokia pati.
Na, o tie tarpukariniai obeliskai išties yra išlikę ir kitose vietose: Mažeikių, Rokiškio rajonuose ir kt. Vieni buvo nuspalvinti mūsų trispalve, kiti – ne“, – „Vakarų ekspresui“ sakė V. Novikovas.
Jis pasidžiaugė, kad Pasieniečių klubo Klaipėdos būrys kartu su PRP direkcija labai operatyviai pernai išvežė istorinį reliktą iš paplūdimio, nes obeliskas būtų buvęs užneštas smėliu.
„Tikrai jo vieta yra pasienyje, o ne Giruliuose. Dabar tik reikia jį restauruoti ir parinkti tinkamą vietą, kuri būtų saugi“, – svarstė jis.
Šalia driekiasi ir tarptautinis dviračių takas, todėl būtų tikslinga pastatyti informacinį stendą su istoriniu aprašymu, pažymėti QR kodu, sukurti programėlę. Tokiems planams neprieštarauja ir PRP vadovybė.
„Obeliskas buvo Būtingės valstybiniame geomorfologiniame draustinyje, kurio priežiūra priskirta PRP direkcijai.
Mes už tai, kad istorinis paminklas sugrįžtų, jis galėtų dominti ir keliaujančius pajūriu, važiuojančius dviračiais, žmonės sužinotų apie įdomią mūsų Palangos atgavimo istoriją“, – „Vakarų ekspresui“ sakė PRP direktorius Darius Nicius.
