„Tragedija. Prasibrauti, praeiti iki smėlio – sunku: pusplytės, plytos, statybinis laužas kažkoks supiltas, šukės. Pats Palangos centras iščiustytas, o čia... Einame per mišką, nes tuo numatytu taku nepaeisi, pavyzdžiui, kaip kitur, basomis kojomis“, – piktinosi poilsiautojas.
15min nuvyko į vietą. Iki šunų pliažo nuo Palangos miesto centro – apie 4,5 kilometro. Pėsčiomis, tikėtina, mažai kas ryžtasi eiti, tad norint pasivaikščioti su augintiniais, teks sėsti į mašiną, taksi ar griebti dviratį. Pats priėjimas į pliažą išties kiek skiriasi – vietomis įrengti medinio tako akcentai, kitur – iš smėlio kyšančios medžių šakos ar raudonų plytų likučiai. Iki paplūdimio tenka nemenkai paėjėti, vidury tako – statūs mediniai laiptai žemyn.
Pasiekus pliažą, po kaire pastatytas ženklas, kad tai – šunims draugiška vieta. Kiek akys apžvelgia, žurnalistei besilankant, matėsi vos dešimtis linksmai lakstančių keturkojų. Erdvės jiems dūkti – per akis. Paplūdimys labiau primena laukinį, mažai paliestą smėlio lopinėlį. Vieni pakalbinti šunų savininkai teigė, jokių blogumų ar sunkumų prieiti prie pliažo neįžvelgiantys, kiti užsiminė, kad ši vieta – nepasiekiama neįgaliesiems ar žmonėms su ramentais, tarsi šie neaugintų keturkojų.
„Atidarė oficialiai šunų pliažą gal prieš dvejus metus. Pirmaisiais metais dar dėžutės ekskrementams išmesti buvo, stulpeliai, skirti pririšti šunį, dabar jau to nelikę“, – vieną neigiamą aspektą pastebėjo besimaudančios borderkolės Šarlotės šeimininkė, gyvenanti netoli paplūdimio.
Pasak jos, visi, besirenkantys į šį pliažą – draugiški, tarp šunų nekyla konfliktų.
„Buvome Liepojoje, Papėje, – ten tai nei žmonių, nei šunų pliaže. Nežinau, ar Latvija turi oficialius keturkojams draugiškus paplūdimius“, – tikino pašnekovė.
Iš prieglaudos paimtos mišrūnės Umi globėja teigė, kad jai asmeniškai patekimas į šunų pliažą nekliūna, tačiau neįgalūs asmenys ar tie, kurie su ramentais, iki jūros tikrai neateitų.
„Be to, čia nėra jokių persirengimo kabinų, o ir ką daryti tiems, kurie su augintiniais į Palangą atvyksta autobusu? Yra tos vietos, galėtų dar kur, arčiau kurorto centro, pliažą, skirtą šunims, įrengti, bet, matyt, per daug žmonių, nemėgstančių keturkojų, yra“, – teigė Umi šeimininkė, kaskart besilankydama prie jūros aprenkanti ir įvairias poilsiautojų paliktas šiukšles.
Ji teigė į Palangą kaskart atvykstanti iš Vilniaus, į pliažą ji jau seniausiai einanti tik su augintine – juk ji yra tapusi šeimos nare.
Klaipėdiečiai auksaspalvio retriverio Bario šeimininkai į Nemirsetos pliažą atvyksta kartą ar du per savaitę, visuomet vakarais, nes dieną augintiniui būtų per karšta.
„Yra ir Klaipėdoje, prie molo, šunų pliažas, bet ten jau pats nepasimaudysi, čia gali įlipti į jūrą, čia ramiau, toks laukinis pliažas. Keturkojai siunta, visi draugiški. Smagu“, – švystelėdamas pagalį į vandenį, įvertino Bario globėjas.
Dar nespėjęs išdžiūti auksaspalvis retriveris pasileidžia numesto „žaislo“ link. Vėliau ima kasti duobę smėlyje, savo pėdučių antspaudus palieka ant mano džinsų – taip paprašo dar kartą mesti pagalį. Švysteliu. Nemirsetos šunų pliaže išties tvyro ramybė, vos kartą kitą amteli koks nepažįstamą pamatęs šunėkas, tačiau visi sutaria draugiškai ir mėgausi poilsiu bei besileidžiančia saule.
15min išsiuntė užklausą Palangos miesto savivaldybei, kurios atstovų pasiteiravo dėl prastesnio priėjimo į šunų pliažą, dėl išpilto grunto, neįgaliųjų patekimo bei tai, kur dingo kabinos, stulpeliai bei ekskrementams skirtos dėžės. Kai bus pateikti atsakymai, publikaciją papildysime.