Jis jame gimęs, gyvena ir ketina čia pabaigti savo gyvenimą, nes už Neapolį geriau nieko nėra. Paklaustas, ar knygoje „Gomora“ apie Neapolio baisybes rašoma tiesa, Valdo tik numojo ranka: „Mažiau skaitykite, o tiesiog atvykite, pamatykite savo akimis ir dar man papasakokite įspūdžius“.
Jaunuolio artumu Gomoros mafijai aš per daug, žinoma, nepatikėjau. Mano manymu, jei ir priklausai kažkokiai nusikaltėlių grupuotei, greičiausiai pirmam sutiktam užsieniečiui to nesakytum. Bet niekada juk nežinosi. Todėl tenka bendrauti atsargiai ir pagarbiai. Liaupsinant Neapolį Valdo akys blizgėjo, tad bent jau šioje vietoje jaunuolio nuoširdumu nesuabejojau.
Pamenu, dar vaikas būdamas kartu su tėvais žiūrėjau kultinį italų serialą „Aštuonkojis“. Kaip bebaimis policijos komisaras Koradas Katanis vaikėsi Neapolio mafiozus, matė visi save gerbiantys ir tais laikais moderniais save laikę sovietinės Lietuvos piliečiai. Aš verkiau, kai komisaras Katanis griuvo pakirstas mafiozo kulkos. Serialo dėka ir susidariau įspūdį apie nežaboto nusikalstamumo miestą, valdomą mafijos.
Tačiau realybėje, būnant tiesiog miesto svečiu, visus filmuose ar knygose aprašomus pavojus patirti vargiai galima. Didžiausią pavojų Neapolyje turbūt kelia kišenvagiai arba klientus apgaudinėjantys taksistai. Tačiau ir čia Neapolis neaplenkia kišenvagių sostinės Romos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vykstate į Romą? Štai kaip jus gali apmauti Amžinojo miesto gudruoliai
Rimtesni vietiniai nusikaltėliai turbūt užsiėmę rimtesnėmis veiklomis nei vargšų turistų gąsdinimas. Prie mūsų niekas nesikabinėjo ir nieko nesiūlė. Nors esu internete skaitęs ir priešingų įspūdžių, tačiau galvoju, kad, jei keliauji su išankstiniu neigiamu nusistatymu, pats prisikalbi bėdų. Man Neapolis pasirodė visiškai saugus arba bent jau ne pavojingesnis nei kiti pietų Europos miestai.
Neišvaizdus, bet dėl to tik įdomesnis
Daug kalbama apie užverstą šiukšlėmis Neapolį. Tai kartais būna tiesa, nes mieste didžiausi šiukšlių išvežimo mokesčiai šalyje. Todėl kai miestiečiai, politikai, mafiozai ir šiukšlių vežėjai pradeda konfliktuoti, miestas periodiškai paskęsta šiukšlėse. Po to problemos sutvarkomos, ir viskas grįžta į senas vėžes. Mūsų viešnagės metu šiukšlių buvo tiek pat, kiek bet kuriame kitame pietinės Italijos mieste.
Bet, kaip jau esu minėjęs, Neapolis nėra nei tvarkingas, nei pataikaujantis turisto skoniui miestas. Jei norite tvarkos, švaros ir estetikos – Neapolis ne jums.
Kiti pyksta, kad Neapolis atrodo apleistas ir skurdus. Pykstantiems dar kartą priminsiu – šiaurinė Italijos kaimynė yra Šveicarija. Prašau, keliaukite į Ženevą, Liucerną, Ciurichą ir mėgaukitės prabanga bei estetika ten, Neapolis yra visiškai kitokios kategorijos miestas.
Iš tiesų skurdas, korupcija, nedarbas ir nusikalstamumas yra Neapolio rykštė nuo amžių amžinųjų. Kitaip turbūt jau vargu ar bus. Toks jau miestiečių mentalitetas. Visgi, nepaisant to, Neapolio ekonomika pastaraisiais metais gana stipriai stiebiasi į viršų. Prie to stipriai prisideda augantis Neapolio uostas, kuris yra vienas didžiausių Viduržemio jūros regione.
Pompėja dabar generuoja milijonines pajamas iš turistų. Taip pat kaip ir legendinė Kaprio sala skirta išimtinai turistams. Į abi šias vietoves vykti tenka iš Neapolio.
Didelę dalį į miesto biudžetą įneša ir turistų suneštos pajamos. Gal kiek ir ironiška, kad, nors mieste turistai nekrenta į akis, turizmas yra vienas kertinių Neapolio ekonomikos pagrindų. Miestui pasisekė, kad netoliese stovintis Vezuvijus anais laikais nusprendė susprogti ir palaidoti antikinį Pompėjos miestą.
Pompėja dabar generuoja milijonines pajamas iš turistų. Taip pat kaip ir legendinė Kaprio sala skirta išimtinai turistams. Į abi šias vietoves vykti tenka iš Neapolio.
Turbūt nedaug kas žino, kad neapoliečiai kalba ne standartine italų kalba, o sava – neapolietiška tarme. Žinoma, ši tarmė yra italų kalbos dialektas ir neturi jokio oficialaus statuso, bet pabandyk tu tą įteigti vietiniams. Miestiečiai mūru stoja už savo kalbą, kuriai didelę įtaką padariusios ispanų ir prancūzų kalbos. Kažkur skaičiau, kad savo itališkų galūnių nukirtinėjimu neapoliečiai yra tarsi Lietuvos panevėžiečiai.
Pažintis su vietiniais „krikštatėviais“ ir tikra pica
Sykį, pasimetus siaurių gatvelių labirinte Neapolio senamiestyje, akis užkliuvo už vieno iš namų prieangyje besėdinčių gal devynių senolių būrelio. Žilagalviai sėdėjo prie staliuko, nieko per daug neveikė, tik aršiai ginčijosi, maskatavo rankomis ir keikėsi. Atrodė kaip tikrieji Gomoros krikštatėviai, prieš trisdešimt metų lakstę nuo komisaro Katanio, o dabar besiginčijantys, kas labiau komisarui galvos skausmą kėlė.
Negalėjau praleisti progos pabendrauti su šiais seniokais, todėl įkišęs galvą į senolių buveinę, pabandžiau paklausti kelio. Juokingi tie dėdulės buvo ir nė kiek nearšūs.
Pamenu, kaip sykį Armėnijoje kavinėje mūsų draugas armėnas garsiai susiginčijo su kitu klientu. Jau atrodė tuoj durklus išsitrauks berėkdami. Tik paskui paaiškėjo, kad jie tiesiog mandagiai pasikalbėjo. Tai čia ir su senukais buvo taip pat. Toks jų rėkavimas yra normalus bendravimas, pasirodo.
Jauniausias ėmė man aiškinti kelią ir ta proga dar paklausė, ar nenorime paragauti tikros neapolietiškos picos. Kaip nenorėsi, juk Neapolis yra itališkosios picos gimtinė! Ne per seniausiai neapolietiška pica buvo įtraukta į ES saugomų patiekalų paveldo sąrašą.
Taigi, „krikštatėvio“ nurodymu, vienoje iš senamiesčio gatvelių radome aplaupytą piceriją. Šią atrakciją, manau, turi išbandyti kiekvienas Neapolio svečias ir paragauti bent jau picų motinos „Margaritos“. Kažką panašaus į neapolietišką picą aš valgiau žinomame Vilniaus restorane, tačiau Vilniuje, kaip ir dera, ji kainavo beveik dvigubai brangiau. Pridėkime dar naminio vyno butelį už tris eurus ir gausime pigesnius pietus nei Vilniuje.
Taip, vynas čia pigus. Jis mūsų kelionėje liejosi laisvai. Tiesą pasakius, nepamenu akimirkos be vyno. Picerijos ten, aišku, ne tokios prašmatnios kaip Lietuvoje, nes jie neapsunkina sau gyvenimo įrenginėdami niekam nereikalingo interjero.
Miestas – kaip ant delno
Po pietų vietinėje picerijoje pakilkite apdainuotu funikulieriumi („Funiculi funicula“) į Neapolio pilį. Jei pati pilis ir nepatiks, apturėsite vaizdą į miestą ir jūrą, vertą dešimties balų iš dešimties. Paniūniuokite „Santaliučija“ ar kokią kitą žinomesnę neapolietišką dainelę. Jų yra begalės. Bus smagu, nepasigailėsite, kad nepaisydami bauginimų atvykote į komisaro Katanio miestą.
Ir ne tik jį. Užmiestis yra taip pat vertas dėmesio. Kitoje dalyje mūsų lauks kelionė traukiniu į Pompėją ir greitaeigis keltas į Kaprio salą.
