Su Gabriele į Peru atvykome po devynių mėnesių kelionės aplink Centrinę ir Pietų Ameriką. Per visą tą laiką puikiai išmokome visų subtilybių, kaip išvengti nemalonių situacijų su vietiniais vagišiais. Jautėmės kaip profesionalūs keliautojai ir atsipalaidavome. Ši klaida mums nemažai kainavo.
Pirmoji taisyklė. Kelionėje prarastas budrumas labai dažnai gali būti išmatuotas prarastais asmeniniais dokumentais, kameromis ar pinigais.
Tą nelemtą dieną susikrovėme savo lagaminus ir išvykome iš Oljantaitambo – kaimo Andų kalnuose prie Maču Pikču. Autobusu nuvažiuoti nuo šio kaimelio iki Kusko truko tik tris valandas. Mums tai buvo įprasta rutina: konduktoriui atidavėme bagažą, atsisėdome į savo vietas ir susimokėjome už bilietus. Labai nuobodi ir paprasta procedūra.
Deja, vieno dalyko padaryti nesugebėjau... Užuot piniginę įdėjęs atgal į saugią kuprinę, aš nusprendžiau ją įsidėti į siaurą džinsų kišenę. Konduktorius, pardavęs mums bilietus, visa tai puikiai matė. Nors pagalvojau, jog negerai, kad piniginės kraštas išsikiša iš kišenės, nesiėmiau jokių priemonių? Jei būčiau tai padaręs, nerašyčiau šio straipsnio.
Antroji taisyklė: Patingėjimas pasirūpinti smulkmenomis labai dažnai priveda prie didesnių problemų.
Į Kuską atvykome jau sutemus. Autobuso konduktorius kažkaip labai įdomiai elgėsi, tačiau jis atidavė mums visą bagažą, tai per daug į jo keistas manieras nereagavome. Tiesa, ir laiko neturėjome, nes jau po valandos reikėjo išvykti iš Kusko į Arekipą. Išsikvietėme taksi, pasiprašėme į autobusų stotį ir mintimis jau vaikščiojome po baltąsias Arekipos gatves.
„Kasparai, ištrauk piniginę. Susimokame taksistui dabar, kad nesugaištume laiko“, – paprašė Gabrielė.
Žinote tą panikos jausmą, kai sieki džinsų kišenės, o joje nieko nėra? Tai aš pasijaučiau begalę kartų prasčiau. Piniginės nebebuvo.
„Nerandu piniginės, gal pas tave?“ – paklausiau draugės. Gabrielė piniginės irgi neturėjo. Dar apieškojau visas turimas kuprines, bet jau žinojau, kad mus ištiko nemaža bėda. Likome be cento kišenėje.
Trečioji taisyklė. Niekada nesinešiokite viso turto vienoje vietoje. Nebent mėgstate išbandyti ekstremalias išgyvenimo sąlygas.
Buvome tikrai kvaili, nes piniginėje laikėme visas kreditines korteles, ID korteles, vairuotojo pažymėjimus ir visus turimus grynuosius. Vienintelė paguoda buvo ta, kad pasai ir kompiuteriai nesutilpo į tą prakeiktą piniginę.
Iškart, ištikti lengvos panikos, paprašėme vairuotojo, kad parvežtų mus atgal prie autobuso. Ilgai netrukus jau suvokėme, kad būtent autobuso konduktorius, vienintelis žmogus, matęs, kur laikiau piniginę, ištraukė ją man iš kišenės, kai per kelionę pasilenkė link Gabrielės, sakydamas: „Būkite atsargūs.“
Ketvirtoji taisyklė. Žmonės, kurie nei šio, nei iš to linki atsargumo, dažnai ir būna tie, kurie kelia didžiausią pavojų.
Po 30 minučių jau sėdėjome policijos nuovadoje kartu su autobuso konduktoriumi. Labai aiškiai, su „Google“ vertėjo pagalba, nupasakojome visą susidariusią situaciją. Pasakėme, kad autobuse buvo tamsu ir kad konduktorius buvo vienintelis žmogus, kuris nenustodamas vaikščiojo autobusu ir be reikalo prie mūsų trynėsi.
Policininkai labai ramiu tonu paklausė konduktoriaus: „Ar pavogei šių turistų piniginę?“ Jis, savaime aišku, atsakė, kad ne. Policininkai pradėjo juoktis.
Aišku, mes pareikalavome bent šiek tiek pastangų apklausiant konduktorių-vagį.
„Ar turite įrodymų?“ – paklausė policininkai. Norėjosi atsakyti: „Taip, ****, nufilmavome, kaip konduktorius vagia piniginę ir nieko nedarėme.“ Bet susilaikiau. Policininkai mane, Gabrielę ir konduktorių pasodino koridoriuje ir liepė laukti.
Penktoji taisyklė. Teisingumas yra reliatyvi sąvoka, o policija dažniausiai pasirinks ginti savo tautiečius, o ne gringus keliautojus. Juk taip geriau šalies ekonomikai.
Kadangi esu matęs daug filmų – tokių kaip „Pagrobimas“, nusprendžiau pats įvesti tvarką. Paleidau vertėją ir užvedžiau derybas su konduktoriumi. „Lipau ant sąžinės“ ir klausiau, kodėl taip pasielgė? Aiškinau, kad jis turi du pasirinkimus – grąžinti piniginę arba sės į kalėjimą.
Tada švelninau toną ir prašiau grąžinti bent jau dokumentus. Žadėjau sumokėti papildomai 200 dolerių už visas korteles (ir tikrai būčiau sumokėjęs).
Galiausiai beveik rėkiau, kad: „Mes nebeturime ko prarasti, tai ir tave į dugną nusitempsime.“
Tačiau konduktorius visą laiką tvirtino, kad nieko nepadarė, nesupranta ir nežino. Dar keisčiau, kad perpasakodamas visus įvykius jis išsijuosdamas melavo ir apsimetė, kad mūsų net nelabai atpažįsta.
„Reikėjo pasigauti, primušti ir atsiimti savo daiktus“, – man patarė keli žmonės. Deja, žaidimo taisyklės svetimoje šalyje yra visiškai kitokios ir tokie veiksmai geriausiu atveju būtų pasibaigę keliomis paromis vienutėje. Be to, aš esu pacifistas. O gal jis iš tikrųjų sakė tiesą? Kaip sakoma, nepagautas – ne vagis.
Šeštoji taisyklė. Turistinėse šalyse, pavyzdžiui, Peru, teisėsauga su apvogtais bėdžiais susiduria kiekvieną dieną, todėl jie nebeturi jokios užuojautos ar didelio noro padėti. Mūsų giliausios problemos jiems tebuvo eilinė diena biure.
Policijos nuovadoje ant vienos sofos sėdėdami su žmogumi, kuris kažkur yra pasislėpęs mūsų piniginę, praleidome tris valandas. Tiek mane, tiek Gabrielę sukaustė ypatingas beviltiškumo jausmas. Buvome bejėgiai pasipriešinti prieš Peru tamsiąją pusę net ir atitempę vagį iki policijos nuovados.
Laikas, praleistas policijos nuovadoje, buvo tarsi baisus košmaras, kuriame žudikas maniakas vaikosi mus po gatvę su šautuvu rankoje, o visi aplinkiniai apsimeta, kad nieko nemato ir nereaguoja į pagalbos šauksmą.
Griebiausi paskutinio šiaudo. Paprašiau, kad policininkai paskambintų autobuso vairuotojui ir įsitikintų, kad konduktorius sako visiškai realybės neatitinkančią istoriją. Policininkai atsisuko į konduktorių ir liepė duoti vairuotojo numerį. Tačiau konduktorius atsakė jo neturintis. Atsisukęs į mane policininkas tik pagūžčiojo pečiais. O man viskas pasidarė aišku. Po trijų valandų vagis išėjo į laisvę.
Septinta taisyklė. Net kai sugriūva visi planai ir svetimoje šalyje lieki be cento kišenėje, nevalia pulti į paniką.
Iš policijos nuovados išsiskirstėme prieš vidurnaktį. Gabrielė buvo išvargusi, sutrikusi ir apimta nevilties. Aš irgi. Kišenėje neturėjome nė cento. Neturėjome ir kur pernakvoti. Švelniai tariant, jausmas buvo šlykštus.
Įžengėme į pirmus pasitaikiusius nakvynės namus ir užsisakėme kambarį. Viskas klostėsi puikiai, bet tada administratorė paprašė, kad susimokėtume. „Gal galime tai padaryti rytoj? Dabar esame be galo pavargę“, – neturėdami ko prarasti blefavome. „Taip, aišku“, – atsakė administratorė.
Aštunta taisyklė. Keliaujant reikia išmokti juoktis iš savo problemų, nes kitaip galima ir išprotėti.
Supratome, kad laimė nuo mūsų dar visiškai nenusisuko. Apsunkę nuo visų dienos problemų, įžengėme į savo kambarį, atsigulėme į lovą... ir lova įlūžo. Beliko atsispirti nuo grindų, nes kristi žemyn jau vietos nebebuvo.
Pradėjome spręsti problemas. Pirma, užblokavome kreditines korteles. Tikrai buvo liūdna, nes tai reiškė, kad likusius du mėnesius teks surasti naujų būdų, kaip gauti pinigų, nes siųstis naują banko kortelę iš Lietuvos į Pietų Ameriką yra sunkiau, nei kovoti su vėjo malūnais.
Prie viso to bankas dar ir mano lėšas įšaldė, nes vagis pasisavino ir kodų kortelę, o naują buvo galima gauti tik pačiam atvykus į banko padalinį. Deja, Peru tokių padalinių nebuvo. Pasijutau apleistas ir paliktas myriop. Atrodė, lyg bankas visais būdais bandė mano pinigus apsaugoti nuo manęs paties.
Devinta taisyklė. Keliaudami pasidarykite m.parašą, nes kitaip gali kilti kliūčių, norint atgauti savo pačių pinigus.
Kai antrą nakties susisiekiau su savo šeima, Lietuvoje jau buvo rytas. Šiek tiek pasiguodžiau ir paprašiau, kad brolis persiųstų grynųjų pinigų per „Western Union“. Pinigai atkeliavo per kelias minutes, o ryte mes vėl buvome turtingi. Nebandau nieko reklamuoti, bet... jei ne „Western Union“, tai mes iki dabar leistume naktis ant Kusko šaligatvių.
Dešimta taisyklė. Niekada nepanikuokite, net ir atsidūrę beviltiškoje situacijoje. Viskam, išskyrus mirtį, yra sprendimo būdas.
Vėl atsistoję ant kojų, sumokėjome už nakvynės namus ir patraukėme link Arekipos. Iki autobusų stoties mus nuvežė tas pats taksistas, kuris mus nemokamai vežiojo po Kuską beieškant vagies. Šįkart sumokėjome dvigubai.
Vienuolikta taisyklė: Yra pasaulyje nemažai piktų žmonių. Yra ir gerų. Patartina savo laiką skirti geriesiems ir neatsisakyti jų pagalbos. Patartina ir padėti kitiems bėdoje.
Su nemažais finansiniais nuostoliais, bet su šypsena veide patraukėme ieškoti daugiau nuotykių Pietų Amerikoje.
