Pirmąją Mariaus ir Dainoros atostogų įspūdžių dalį rasite čia.
Pasimėgavę Kosta Rikos idile, šiek tiek nerimaudami išsiruošėm į Panamą. Buvome skaitę, kad tai ne tokia saugi šalis, ypač sostinė ir didieji miestai. Bet mes ten neplanavome užsibūti. Labiau norėjome aplankyti gražųjį Bocas del Toro salyną.
Pirmiausia turėjome įveikti pasienio išbandymus. Su kartu keliaujančiais turistais juokavome, kad sudėtingesnį muitinės procesą sugalvoti būtų sudėtinga. Iš pradžių autobuso vairuotojas mums įdavė lagaminus ir supildėme krūvą dokumentų Kosta Rikos dalyje.
Prieš tai reikėjo daugiau nei valandą laukti saulėkaitoje netrumpoje eilėje. Tada lagaminus persitempėm per šalis skiriantį tiltą, šalia dundėjo ir sunkvežimiai. Priėjus Panamos mutinę, laukė analogiškos procedūros – dokumentų pildymai, ilgos eilės ir išvykimo-atvykimo mokesčių mokėjimas. Iš viso ši procedūra užtruko kokias 3-4 valandas.
Bocas del Toro salyne veikia greitas ir efektyvus transportas – vandens taksi. Sulipome į tokį laivą ir pasiruošėme kelionei į savo išsirinktą salą. Su vyru susižvalgėm pamatę mūsų kapitoną – tikras Snoop Dogg! Ilgi dredai, gerokai per dideli drabužiai, masyvūs žiedai ir gigantiška grandinė ant kaklo.
Po ilgos kelionės penkiomis skirtingomis transporto priemonėmis pasiekėm savo salą. Susiradome ten gyvenančią argentinietę, kuri išnuomojo mums namelį džiunglėse, šiek tiek palypėjus į kalnelį. Pro langus matosi jūra, maži nameliai ant vandens bei miestelis kitame salos gale.
Ant medžių šakų noksta mangai ir papajos, beveik gali pasiekti ranka. Viską galima skinti ir valgyti! Vieną papają Mariui (Marius Tverijonas – straipsnio autorės Dainoros vyras – aut. past.) šiaip ne taip pavyko nukratyti nuo šakos, buvo neįtikėtinai skani, nepalyginsi su tomis, kurias perkam Lietuvoje. Prisirinkom ir krūvas mangų.
Mūsų namelis ypatingas – ekologiškas. Elektrą gamina tik saulės baterijos, taigi telefonus geriausia krauti saulėtomis dienomis. Patariama elektrą naudoti kuo taupiau, tik išėjus iš kambario išjungti šviesą, nes kitaip teks vakare ieškoti žvakių (kaip romantiška!). Duše teka surinktas tropinio lietaus vanduo. Visas maisto atliekas metam tiesiai per langus – taip maitinam džiungles, augalai ir gyvūnai viską greitai suvartoja.
Mūsų namelis buvo ypatingas – ekologiškas. Elektrą gamina tik saulės baterijos, taigi telefonus geriausia krauti saulėtomis dienomis. Patariama elektrą naudoti kuo taupiau, tik išėjus iš kambario išjungti šviesą, nes kitaip teks vakare ieškoti žvakių (kaip romantiška!).
Kai norim plaukti į kitą salos galą, reikia išsikviesti vandens taksi. Kaip tą padaryti, kaip prisišaukti „taksistus" su motorinėmis valtimis iš kito kranto? Pasirodo, ritualas toks: eini į prieplauką, griebi ten gulinčią baltą vėliavą ir mojuoji. Jei pasiseka, po kelių minučių jau esi valtyje.
Įdomu tai, kad saloje gyvena beveik vieni juodaodžiai. Kadaise į šias salas iš Jamaikos atvyko bananų ir cukranendrių augintojai su savo vergais. Taip čia ir liko atvykėlių bendruomenė.
Kai kuriems seniesiems gyventojams anglų yra gimtoji kalba.
Didžiausias salos miestelis (gal tiksliau – kaimas) kovoja su vagystėmis, kurių mažėja, bet vis dar pasitaiko. Turistams patariama į paplūdimį neštis tik rankšluostį ir vandens. Jokių telefonų, fotoaparatų, pinigų.
Nerekomenduojama neštis net kuprinių – kartais jos atimamos su visu turiniu. Truputį dvejojom, ar eiti link to gražiojo paplūdimio kelis kilometrus džiunglių takeliu. Nusprendėm rizikuoti.
Kelyje sutikom keletą policininkų, kurie saugojo kelią ir labai rūpinosi, kad nenukentėtume. Vienas iš jų buvo klausimus susirašęs knygutėj ir duodavo paskaityti. O kitas klausinėjo iš kur esam ir visai neblogai susigaudė, kuriam Žemės pakrašty yra Lietuva.
Gyvenimas saloje labai primityvus. Nameliai paprastučiai, pakelti ant polių dėl lietaus gausos, langinių ir langų stiklų nėra – tik skylės sienose ir tinkleliai nuo uodų. Žmonės buriuojasi priemenėse, kalba, valgo, gatvėse laksto šunys ir vištos, vakarais kavinėse skamba būgnų muzika, geriamas alus, o gal coco loco – šlakelis romo šviežiai prakirstame kokose.
Mes irgi prisitaikėm prie tokio ritmo – lėtai valgom, skaitom, maudomės, tyrinėjam džiungles, vakarieniaujam savo gražioje terasoje, drybsom hamakuose... Jaučiamės kaip perezosos – tinginiai, kurie tyliai snūduriuoja medžiuose, reikia tik ieškoti ir pamatysi. Šie gyvūnai tokie lėti, kad jų kailis apaugęs dumbliais, o atlikti gamtinių reikalų iš medžio nusileidžia tik kartą per 10 dienų.
Maistas tiek Kosta Rikoje, tiek Panamoje labai paprastas. Visos virtuvės pagrindas – ryžiai ir pupelės. Pagrindinis patiekalas dažniausiai vištiena arba žuvis, jei esate prie ežerų ar jūros. Garnyrui labai mėgstami aliejuje apkepti platanų paplotėliai (patacones) ir saldūs kepti bananai su cinamonu. Mes šių burnoje tirpstančių skanėstų pasilikdavome desertui, bet vietiniai ragauja kartu su pagrindiniais patiekalais.
Valgyti labiausiai verta pakelės užkandinėse, kurios iš tolo atpažįstamos iš didelių užrašų „Soda“. Šie šeimos verslai už nedideles kainas skaniai ir paprastai pamaitina išalkusius turistus.
Tik trys savaitės, o atrodo kaip trys mėnesiai – tiek įspūdžių, tiek naujų patirčių... Labai daug pamatėm, bet ir nelėkėm lyg išprotėję kaip būdavo ankstesnėse kelionėse. Daugiau sustodavom, daugiau mėgavomės, daugiau ir atradome – pura vida Lotynų Amerikoje ir pura vida savyje.
Ši istorija yra aktyviausių metų keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2016“ nominantė. Daugiau apie konkursą galite sužinoti čia. Jis organizuojamas kasmet.
