Vienos vertingiausių vietų gyvūnams yra Nemuno upės pakrantės ir salos. Jose bei pakrančių bunose ir peri nykstančios mažosios žuvėdros – maždaug penktadalis iš visų perinčių Lietuvoje. Reguliariai peri šiame krašte ir upinės žuvėdros, sutinkami vieni gražiausių ir spalvingiausių Lietuvos paukščių – kukutis, tulžys, bitininkas.
Paradoksas ar ne, bet būtent čia, aplink Jurbarką, kas 10 kilometrų galima rasti tris vos ne pramoninius inkilų gamybos fabrikus, o jų šeimininkai valandų valandas gali pasakoti, kokių pačių įdomiausių, sudėtingiausių inkilų svetimtaučiams ir lietuviams yra sumeistravę.
Štai „Vers Deko“ vadovas Saulius Danisevičius teigia, kad skandinavai ypač vertina paprastumą: inkilai gali būti, pavyzdžiui, ir iš neapdirbtos, neobliuotos medienos. Panašius reikalavimus dirbtiniams paukščių būstams kelia ir olandai, o štai vokiečiai nori įmantresnių, spalvingesnių, želdynus puošiančių inkilų. Lietuviai, kaip ir nuosavam būstui, pirmenybę teikia tvirtiems inkilams su didesnėmis landomis.
Populiarėja inkilai ne tik mažiesiems giesmininkams, bet ir pelėdoms, šikšnosparniams.
„Užsakymų turime nemažai, tačiau sunkoka konkuruoti su kiniškų ir lenkiškų prekių pasiūla. Stengiamės gaminti kokybiškus, ne vieną sezoną tarnausiančius inkilus. Populiarėja inkilai ne tik mažiesiems giesmininkams, bet ir pelėdoms, šikšnosparniams. Keletą tūkstančių inkilų pagaminome Valstybinių miškų urėdijai. Vis daugiau užsakoma lesyklėlių žiemojantiems paukščiams. Beje, pastebėjome, kad lesyklėlės nemažoje dalyje Europos šalių reguliariai pildomos lesalais ištisus metus – taip paukščiai prijunksta, įsikuria šalia“, – pasakoja S.Danisevičius.
Panašias tendencijas porina Sigitas Gražulevičius, šalia Viešvilės esančio „Inkilų fabriko“ vadovas. Jo kalami inkilai lyg traukti iš paveiksliuko – uoksiniai iš išskobto beržo, dekoratyvinėmis kepurėmis – kartais primenantys net baravykus. Nuo 2000-ųjų inkilus gaminantis profesionalus miškininkas primena įpareigojimą prižiūrėti įkeltą inkilą, jį reikia kasmet anksti pavasarį išvalyti.
Ir Sigitas, ir Saulius kol kas atsargiai vertina idėją atidaryti inkilų parduotuvę, kad ir gausiausiai vokiečių lankomuose Smalininkuose. ,,Į ateitį žvelgiame viltingai, tačiau šiek tiek su baime“, – abejonėmis dalijasi inkilų gamybos įmonių vadovai.
Tačiau visai kitos nuomonės yra šimtus vokiečių turistų sulaukiančio viešbučio „Jurodis“ savininkė Kristina Vančienė. ,,Gamtinis turizmas – sparčiai populiarėja. Europiečiai, japonai nenustoja žavėtis mūsų krašto natūraliomis pievomis, upių pakrantėmis, išsaugota bioįvairove. Jie džiaugiasi ankstyvą rytmetį sutiktomis stirnomis, rudeniniais voratinkliais, net dilgėlių sąžalynais.
Europiečiai, japonai nenustoja žavėtis mūsų krašto natūraliomis pievomis, upių pakrantėmis, išsaugota bioįvairove.
Štai gamtininkai iš Tokijo penkerius metus iš eilės tyrinėjo mažųjų žuvėdrų gyvenimą šiose vietovėse, žiedavo jas, stebėjo jų perėjimo vietas. Gyvūnus ir paukščius galima stebėti valandų valandas. Džiaugsmą turistams ypač teikia pastebėti retieji paukščiai – kad ir virš Nemuno sklandantis jūrinis erelis“, – apie gražias patirtis pasakoja viešbučio šeimininkė.
Pasak K.Vančienės, COVID-19 pandemija gamtinio turizmo plėtrą tik paskatino – prisimintas ramus poilsis gamtoje, palapinėse. Vis daugiau gamtos stebėtojų vyksta į Novaraistį ar Kidulius pasigrožėti rudeniniais gervių sąskrydžiais.
Vokiečius it magnetas traukia kaizerinė šio krašto istorijos dalis iki 1940 metų. Nemažai pasakojimų sudėliota ir į ką tik išleistas „Jurbarko krašto pasakas“, kuriose nemažą dalį sudaro gyvoji gamta. Jurbarkiškių šnektą atgaivinti vokiečių ir anglų kalbomis buvo nemažas iššūkis. Tai jau spėjo pastebėti ir svečiai iš Vokietijos.
„Gamtinis turizmas – tai ta neišnaudota niša, kuri Europoje yra ant bangos ir atsiris iki mūsų – tad tas santykinis Panemunės inkilų kelias turėtų pasiteisinti ir jis tikrai nieko bendro neturi su kelių policijos pastatytais greičio ribojimo kameromis, liaudies folklore taip pat vadinamomis inkilais“, – šypteli žygius organizuojančio „Panemunių turo“ vadovas Gediminas Naujokas.
