Pilis, išvengusi karų ir kitokių nelaimių
Dešiniajame Nemuno krante, nuo Kauno iki Jurbarko besidriekiančiame kelyje stūksančios Panemunės pilies istorija siekia daugiau nei 400 metų. Pirmieji šeimininkai vengrų kilmės dvarininkas, miško pirklys Jonušas Eperješas ir jo šeima pilį įrengė renesanso stiliumi.
1753 m. pilis buvo parduota Leonui Igelstromui, kuris 1759 m. ją perleido Akmenės seniūnui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkui Antanui Gelgaudui. Naujasis savininkas apleistus statinius rekonstravo, išpuoselėjo parką ir įkūrė prabangią reprezentacinę savo šeimos rezidenciją.
Rekonstruota pilis įgavo klasicizmo bruožų, šiuo stiliumi atnaujinti tvenkiniai, sutvarkytas parkas, jame įrengta oranžerija. Po parką bėgiojo danieliai – greičiausiai jais mėgo žavėtis ne tik pilies gyventojai – Gelgaudų šeima ir kartu gyvenę tolimesni jų giminaičiai, bet ir svečiai. Pilyje įrengti nemaži langai visiems leido gėrėtis ne tik dvaro parku, bet ir netoliese tekančiu Nemunu.
Kaip pasakojo Panemunės pilies ekspozicijų tvarkytojas Marius Jakelaitis, Gelgaudai buvo novatoriai ir estetai, todėl jų namuose galima rasti įvairių kitoms to meto Lietuvos pilims ir dvarams nebūdingų dalykų.
„Pilyje buvo net septyni tualetai, įrengti šeimos kambariuose. Tai – novatoriškas sprendimas. Nes, pavyzdžiui, tuo pačiu metu Prancūziją valdę karaliai apie tualetą dar nebuvo girdėję“, – pasakojo M.Jakelaitis, rodydamas į vieną iki šiol išlikusį Gelgaudų šeimos tualetą.
Dar vienas Gelgaudų palikimas, kurį galima išvysti iki šiol, – freskinė pilies sienų tapyba. Antikinių figūrų frizais buvo papuošti reprezentaciniai šeimos kambariai. Dalis šių freskų ant sienų matoma ir dabar.
Anot pilies ekspozicijų tvarkytojo, tai retas dalykas – Lietuvoje daugiau nėra pilių, kur būtų išlikę panašių XVII–XVIII freskų.
Gelgaudų modernumo liudininkės ir archeologinių kasinėjimų metu pilyje rastos šakutės, kurių viena itin gerai išsilaikiusi. „Mes visi žinome, kad į Lietuvą šakutės atkeliavo iš Italijos kartu su Bona Sforza. Tačiau daug vietų – dvarų ar pilių, kur jos buvo naudojamos, nėra. Taigi, tokie radiniai mums labai svarbūs“, – pasakojo ekskursijas po Panemunės pilį vedantis M.Jakelaitis.
Vieną iš kasinėjimų metu rastų šakučių, kurią, kaip manoma, naudojo pilies gyventojai, galima išvysti Panemunės pilies ekspozicijoje.
Dar vienas įdomus objektas, kuris visuomet patinka turistams, net ir tiems, kurie yra aplankę ne vieną lietuvišką dvarą ar pilį, – karceris arba vietinis „pilies kalėjimas“.
Iš pirmo žvilgsnio tai – paprasta duobė. Tačiau bokšto apačioje, kelių metrų gylyje įrengtas karceris – retas dalykas Lietuvos pilyse.
Pasak M.Jakelaičio, į šią vietą papuldavo tie valstiečiai ar pilies darbininkai, kurie nusikalsdavo šeimininkams. Priklausomai nuo „nusikaltėlio“ užsispyrimo, „duobėje“ jis galėjo praleisti nuo dienos iki kelių mėnesių. Tiesa, čia jie nebuvo marinami badu. Vis dėlto daugiau jokių patogumų negalėjo tikėtis. Karcerio tikslas buvo – „įkrėsti proto“ nesusipratėliams ir pergalvojus savo poelgį tamsoje ir drėgmėje, atgailauti ir pelnyti šeimininkų malonę.
Vaikštant po pilis norisi klausytis įdomių pasakojimų apie jos gyventojus, tačiau Panemunės pilis šiuo klausimu gana neįdomi.
„Rašytinių duomenų apie pilies gyventojus – šeimininkus ir jų svečius – beveik nėra. Dabartine prasme jie buvo oligarchai, vertęsi stambia prekyba. Jokiais ypatingais pomėgiais ar meilės istorijomis nepasižymėjo. Tiesiog ramiai gyveno šioje vietoje daug metų. Panemunės pilyje gyveno net kelios Gelgaudų šeimos kartos“, – pasakojo M.Jakelaitis.
Žinomiausias šios šeimos atstovas – generolas Antanas Gelgaudas tapo vyriausiuoju 1831 m. sukilimo vadu Lietuvoje. Istorija mena, kad atvykęs iš Užnemunės jis su 16 tūkst. karių persikėlė per Nemuną ties Gelgaudiškiu ir apsistojo netoli savo tėvonijos. Iš čia prasidėjo sukilėlių kovos Lietuvoje.
Pralaimėjus 1831 m. sukilimą, per kurį žuvo ir pats A.Gelgaudas, pilis buvo apleista, o galiausiai ir nusavinta, nes A.Gelgaudas buvo paskelbtas „pirmojo laipsnio valstybiniu nusikaltėliu“. Šeimininkų netekusi pilis buvo menkai prižiūrima – beveik 150 metų ji niekam nerūpėjo.
Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio Panemunės pilis tapo dabartinės Vilniaus dailės akademijos nuosavybe. Akademija jos šeimininkė yra iki šiol. Čia dažnai vyksta įvairūs meno renginiai. Pilies erdvėse visada rasite vieną ar kitą VDA studentų ir dėstytojų darbų ekspoziciją.
2009 m. pilis pradėta atstatyti. Šiuo metu nemažai erdvių atnaujinta. „Tačiau nedarome „euroremonto“ – norime palikti autentišką, bet saugią aplinką, kad matytųsi, kaip gyveno pilies šeimininkai“, – pasakojo Panemunės pilies ekspozicijų tvarkytojas. Šiuo metu atkuriama virtuvė, kurioje bus įrengtos dvi autentiškos krosnys. Tiesa, jos neveiks – tai tebus ekspozicija.
Rekonstruojant pilį atstatyti nugriauti du gynybiniai bokštai bei vienas iš pilies korpusų, taip atkurta buvusi pilies struktūra su uždaru kiemu. Pastarajame vasaros savaitgaliais vyksta mugės, kuriose apsirengę XIX amžiaus kostiumais mėsos produktais, medumi ir kitais gaminiais prekiauja vietos gyventojai ir amatininkai.
Kainos įkandamos ir užsieniečiams, ir lietuviams
Nuo 2014 m. pilyje turistų laukia ir keturių žvaigždučių viešbutis-restoranas „Best Baltic Panemunės pilis“.
Jo vadovė Živilė Vabinskienė pabrėžė, jog šis viešbutis – vienintelė proga Lietuvoje pernakvoti pilyje: „Dvaruose įrengtų viešbučių yra daugiau, bet ši pilis – vienintelė, turinti viešbutį.“
Norinčių čia pernakvoti netrūksta, nors visi trylika čia esančių kambarių užimti būna retai – paprastai užimtumas siekia maždaug 30 proc. Pigiausias kambarys čia parai (su pusryčiais) kainuoja 70 eurų, brangiausi – „liukso“ klasės apartamentai, kurių paros kaina siekia 120 eurų.
„Mus mėgsta jaunavedžiai – išskirtinė aplinka suteikia progą sukurti ypatingą šventę. Tačiau taip pat čia užsuka turistai – ypač vokiečiai“, – sakė pilyje įkurto viešbučio-restorano direktorė.
Dauguma apsistoja trumpam – parai ar dviem. Kadangi pilis – kultūros paveldo objektas – viešbutis įrengtas, laikantis tokiems pastatams galiojančių reikalavimų. Vis dėlto šildymas modernus – geoterminis, todėl šalti pilies mūruose netenka net ir šalčiausią žiemą.
Viešbučio kambariai – vardiniai: kiekvienam jų suteiktas buvusių Panemunės pilies šeimininkų – ir bajorų Eperješų, ir vėlesnių pilies savininkų – Gelgaudų – šeimos narių vardais.
„Stengėmės atkurti to meto atmosferą, todėl dauguma baldų – autentiški, surinkti iš sendaikčių turgaviečių, antikvariatų. Būna, klientai net klausia, ar tikrai galima kabinti rūbus į spintą, ar ji čia stovi tik dėl grožio. Tačiau iš tiesų visi daiktai ir baldai naudojami pagal paskirtį, nepaisant savo autentiškos išvaizdos“, – pasakojo Ž.Vabinskienė.
Viešbučio svečiai savo kambariuose gali rasti pasakojimus apie Eperješus ir Gelgaudus. Tiesa, šios istorijos – išgalvotos, literatūriniai kūriniai, nes, kaip jau minėjome, apie pilies savininkų gyvenimo detales žinoma nedaug.
Kambariai nedidukai, todėl juose telpa tik būtiniausi dalykai – lovos (beje, jos kambariuose – nevienodo dydžio), tualetiniai staliukai, spinta, toršeras, kėdė, staliukas. Interjero kūrėjai išradingai išnaudojo kiekvieną unikalios erdvės privalumą. Taip, pavyzdžiui, šaudymo angos virto neįprastos formos langais.
Tiesa, mėgaujantis romantiška anų laikų atmosfera viešbučio svečiams neteks visiškai atitrūkti nuo realybės ir aktualijų. Kiekviename kambaryje yra nedidelis televizorius, taip pat puikiai veikia interneto ryšys.
Vasarą pilis daugiausia pilna savo šventes čia norinčių švęsti lietuvių, o šaltuoju metų laiku viešbutį-restoraną „maitina“ konferencinis turizmas – pilyje tam tikslui įrengta konferencijų salė. Švęsti įvairias progas, pavyzdžiui, Kalėdas, pilyje pageidauja ir įvairios įmonės.
Vasarą net ir darbo dienomis lankytojų stygiaus nejaučia ir pilies pirmajame aukšte įkurtas restoranas. Tiesa, atvykę lietuviai dažnai pabamba esą kainos čia „kaip Vilniuje“. Tačiau viešbučio-restorano vadovė užtikrina, kad orientuojasi ne tik į turtingus klientus.
„Pas mus meniu toks, jog pavalgyti ras ir tie, kuriems norisi blynų už 2 eurus, ir tie, kurie pageidaus keptų kurapkų, kainuojančių 10 eurų. Tiesa, šį ir panašius patiekalus (pavyzdžiui, žvėrienos) reikėtų užsisakyti iš anksto“, – pasakojo pašnekovė.
