Netoliese, kitoje gatvės pusėje, yra piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu. Dar visai neseniai čia vykdavo šventės, susirinkdavo visi miestelio žmonės. Kalno papėdėje trykšta šaltinis. Pasak legendos, jo vanduo žvalina ir jaunina žmogų.
Nuostabi gotikinė raudonų plytų bažnyčia, kuri uždaroma, nes žmonių skaičius miestelyje mažėja geometrine progresija.
Tačiau pati svarbiausia šio nediduko miestelio įžymybė – dvaras.
Žiūrint į ramiai vingiuojančią Nemunėlio upę, net nesitiki, kad kažkada tai buvo prekybos kelias su Livonija. 16 a. šalia susiformavo gyvenvietės, o Panemunio valsčius atiteko kunigaikščiui Jurgiui Masalskiui su žmona. Tuo metu buvo pastatytas dvaras. Šiame dvare gyveno dvarininkai Masalskiai, Giedraičiai, Oziemblovskiai, Marikoniai, Krasickiai. Įsigijus Oziemblovskiams, 1635 m. iš priešingos upės pusės dvarą perkėlė prie Pilies kalno.
Dvaro rūmai buvo rekonstruoti juos įsigijus Marikonių šeimai 1773 m. Tačiau dabartinį vaizdą dvaras įgijo valdant Komarams. Šalia Komaras pastatė ir gotikinę oranžeriją. Dvaro statiniai sumūryti iš natūralių akmenų, kalkių, akmens skaldos. Kompleksą sudarė kalvė, kumetynas, ratinė ir arklidės – viso 13 pastatų.
Panemunio dvaras garsėjo neogotikiniu stiliumi įrengtais kabinetais, Liudviko XV stiliuje įrengtomis svetainėmis, nuostabiais japoniško porceliano indais, įspūdinga iškamšų kolekcija. Vėliau Panemunio dvarą nupirko iš Amerikos sugrįžęs Osvaldas Lauciškis – jame gyveno, augino tris vaikus. Tačiau 1940 m. šeimos turtas buvo nacionalizuotas, o šeimą bolševikai 1941 m. ištrėmė į Sibirą. Dvaro rūmuose įkūrė arklides, vėliau, pakeitus patalpų išplanavimą, čia veikė mokykla, biblioteka. Kol dvare veikė mokykla, pastatai buvo prižiūrėti.
Tačiau 1993 m. dvarą sugrąžino buvusiems savininkams – Lauciškio vaikams (sūnus gyvena visai netoli – Kavoliškyje). Deja, dvaru paveldėtojai rūpintis nesugebėjo – unikalus architektūrinis ansamblis nyksta akyse. Dėl kultūros paveldo nesaugojimo dvaro savininkai buvo ne kartą įspėti, bausti, bet nei baudos, nei įspėjimai naudos nedavė.
Dvaras dar iki 2016 m. gaisro atrodė nekaip, o po gaisro padėtis kur kas baisesnė. Bandyta dvarą parduoti ir anksčiau, ir dabar – po gaisro, bet... Pinigų prikelti dvarą naujam gyvenimui nėra, o pigiai parduoti nenori.
Atvykus į Panemunį, viltingai nuteikia šalia pagrindinės miestelio gatvės stovintis reklaminis stendas su senomis dvaro nuotraukomis. Toks gražus, tvarkingas, kaldintais užraitymais. Tik, deja, stendas turbūt ir yra gražiausias „statinys“ dvaro komplekse. Pagalbiniai dvaro pastatai savo griūvančius šonus bando slėpti aukštoje žolėje. Po truputį trupa sargybos bokštai.
Tačiau labiausiai gaila gražuolio dvaro, virstančio visišku vaiduokliu. Dar iki gaisro vaikščiojome viduje, užlipome ir į antrą aukštą. Nors ir skylantys, laiptai atrodė tvirti ir pakankami patikimi. Medinės perdangos nekėlė jokios grėsmės vaikščiojant buvusiose apleistose klasėse. Tačiau po gaisro nesiryžome brautis į vidų. Vis dar bandantis išdidžiai kelti savo bokštų karūnas dvaras atrodo pasigailėtinai.
Vieninteliai gyventojai ir sargai – gandrų šeimyna, įsikūrusi vienoje bokšto karūnoje. Vargu, ar atsiras naujas šeimininkas, sugebėsiantis prikelti šį buvusį grožį naujam gyvenimui.
Vietinių atminty dar gyvi pasakojimai apie dvaro gyventojus, apie tai, kad kalno papėdėje, kur matomi sienos likučiai, plakdavo už bausmes baudžiauninkus, apie tai, kad sargybos bokštuose budėdavo sargybiniai ir įnoringajai poniai pranešdavo apie atvykstančius svečius, ir daug įvairių tikrų ir išgalvotų istorijų..... Ir gyva viltis, kad atsiras nauji šeimininkai ir dvaras vėl suklestės.
