Anduose, Argentinos teritorijoje (Mendosos provincijoje) netoli Čilės sienos, iškilusi Akonkagva – aukščiausias Pietų pusrutulio, taip pat aukščiausias už Azijos žemyno esantis kalnas. Jį dengia ledynai, du didžiausi iš jų – Lenkų ledynas (Glaciar de los Polacos) ir Anglų ledynas (Glaciar de los Inglés).
J.Narkevičius pasakoja, kad į vieną aukščiausių pasaulio viršūnių kopė apie dvi savaites: „Visa kelionė truko keturiolika dienų. Per jas buvo visko – ir gerų orų, ir stingdančio šalčio. Labai džiaugiuosi, kad pavyko įveikti šį, kol kas didžiausią, gyvenimo iššūkį.“
Vyras pasakoja, kad kopiant į kalną teko patirti labai didelius oro temperatūros svyravimus.
„Kartais buvo galima eiti trumpomis rankovėmis, nes šviesdavo saulė, bet didžiąją kelionės dalį oras buvo tiesiog tragiškas. Kartais juntamoji temperatūra nukrisdavo iki –35 °C ar net –40 °C. Daugeliui sunku įsivaizduoti, koks tai šaltis, bet, tarkime, vienas kolega kelias minutes filmavo be pirštinių ir per tas kelias minutes nušalo pirštus. Žinoma, jų nereikėjo amputuoti, bet trauma buvo rimta.“
Didžiausias iššūkis – deguonies trūkumas
„Viršūnė, kurią pasiekėme, yra beveik septynių kilometrų aukštyje ir kad ją pasiektume, teko įveikti apie 100 kilometrų. Skaičiavome, kad per dvi savaites nužingsniavome beveik 200 kilometrų. Kildami į viršūnę tam tikrose vietose sustodavome aklimatizuotis, ten praleisdavome po kelias dienas, darydavome bandomuosius žygius“, – sako J.Narkevičius.
Panevėžietis pasakoja, kad, vos atvykus į bazinę stovyklą, dėl prasto oro visą kelionę teko atidėti kelioms dienoms: „Bazinė stovykla yra daugiau kaip keturių kilometrų aukštyje. Teko kelias dienas laukti, kol vėjas nurims, ir bus, kaip sakome, „protingo“ stiprumo, nes atvykus vėjo gūsiai buvo tokie, kad lipti į kalną nebuvo jokių galimybių.“
„Paskutinė, 6100 metrų aukštyje esanti stovykla vadinama „šturmine“. Joje praleidome vieną naktį. Ten atvykome dienos metu, šiek tiek pailsėjome, ne keltis turėjome trečią nakties, o penktą ryto išėjome link viršukalnės“, – sako J.Narkevičius.
Anot jo, ilsėtis esant tokiame aukštyje yra gana sunku: „Oras yra išretėjęs ir negali palapinėje tiesiog atsigulti ir užmigti, nes dėl deguonies trūkumo nežmoniškai skauda galvą. Man pavyko šiek tiek užmigti, bet kitiems kolegoms sekėsi sunkiai. Kopimas į kalnus yra labai didelis išbandymas žmogaus organizmui ne dėl atstumo, kurį reikia įveikti, bet pirmiausia dėl nuolatinio deguonies trūkumo. Būnant čia, ant žemės, tai sunku suvokti.“
Akonkagvos kalnas yra šalia dykumos, ten nėra jokių augalų, todėl šioje viršūnėje ypač jaučiamas deguonies trūkumas: „Tarkime, Himalajų kalnyne yra kiek kitaip, nes ten aplink miškai ir yra daugiau deguonies.“
Viršūnėje praleido pusvalandį
Paklaustas, ar kalno viršūnėje alpinistai tik fotografuojasi, Justas sako, kad viskas yra kiek kitaip.
„Jausmas pasiekus viršūnę yra neapsakomas. Praleidome ten pusvalandį – šiek tiek fotografavomės, bet labiausiai prieš leisdamiesi stengėmės pailsėti, „atsikvėpuoti“, nes deguonies tokiame aukštyje labai mažai. Žinoma, vaizdas tikrai atperka visą sunkų darbą ir pastangas pasiekti viršūnę“, – sako J.Narkevičius.