Legenda pasakoja, kad kadaise šioje vietoje buvo pagoniška šventykla. Anksčiau dievams garbinti nereikėjo sienų, tad jokios šventovės čia nebuvo – tik natūrali gamtos vieta. Padavimas kalba apie tuos laikus, kai vyko pačios pirmosios kovos su kryžiuočiais, skleidžiančiais krikščionybę.
Pasakojama, kad vienas kryžiuočių būrys žiemą atklydo į šias vietas – kariai tikėjosi atvesti į protą tamsiuosius pagonis.
Tuo metu čia gyveno žynys Sėtikis, turėjęs sūnų Liną, kuris garsėjo kaip ypač narsus karys. Linas mylėjo savo kraštą, jo gamtą ir tradicijas. Sužinojęs apie kryžiuočius, sugalvojo planą, kaip išgelbėti tėviškę – nutarė priešus suklaidinti.
Išjojęs pasitikti juos apsimetė, kad išduoda savus, ir pasiūlė nuvesti į šventyklą. O iš tiesų parodė kelią per ežerą, prie kurio dabar yra Lino verdenės šaltinis. Viskas vyko žiemą, tad kryžiuočiai su sunkiais šarvais įlūžo į ežerą ir nuskendo. Kartu su jais žuvo ir drąsusis Linas.
„Sakoma, kad būtent po šio įvykio vietoje, kur buvo šventykla, išsiveržė šaltinis. Išmintingasis žynys, supratęs, jog tai – neatsitiktinumas, pavadino jį savo sūnaus – Lino vardu. Verdenė anuomet reiškė ne ką kita, kaip šaltinį“, – pasakojo Sirvėtos regioninio parko kraštotvarkininkas Marius Semaška.
Ypatinga šaltinio ir ežero draugystė
Legendomis galima tikėti arba ne, tačiau ši vieta turi savo trauką. Pirmiausia dėl to, jog šaltinis alma unikalioje vietoje – ant pušynu apaugusios kalvos, kurios aukštis 15–17 m, šlaito apatinėje dalyje, vos 6-10,5 metrų Sėtikio ežero.
Sunku patikėti, tačiau Lino verdenė nuolat „girdo“ ežerą savo vandeniu – vanduo iš šaltinio baseinėlio persilieja per akmeninės sienelės viršų ir nuteka į Sėtikio ežerą 15–20 cm pločio ir apie 8 cm ilgio sekliomis trimis vagomis.
Pasak M.Semaškos, užsukti prie Lino verdenės šaltinio verta visais metų laikais: žiemą jis palieka įspūdį dėl apšalusių ir sustingusius debesis primenančių versmių, rudenį ir pavasarį stebina vandens spalvų žaismu. Vis dėlto daugiausia lankytojų prie narsiojo Lino šaltinio užsuka vasarą.
Kas juos traukia? Sirvėtos regioninio parko direkcijos darbuotojai juokauja, kad viskas priklauso nuo lankytojo asmeninių įsitikinimų: vieni neabejoja, kad atsigėrę šaltinio vandens pasveiks ar apsisaugos nuo visokių ligų. Kitiems šniokščiantis vanduo padeda nurimti ir net pasinerti į meditaciją.
Kai kurie tiesiog grožisi, juolab, kad šioje vietoje patogu stabtelėti – hidrogeologinio gamtos paminklo statusą turintis objektas pritaikytas lankymui: įrengta pavėsinė, suoliukai, dviračių stovai, medinis lieptas, akmenimis grįstas pėsčiųjų – dviratininkų kelias, vedantis link šaltinio.
Stebuklingų šaltinio vandens galių mokslas nepatvirtina, tačiau niekas nesiginčys dėl to, jog šis vanduo yra ypač švarus.
Kai kurie žmonės tiki, kad birželio 23-osios naktį šaltinių vanduo būna „įkrautas“ ypatinga energija – jis tampa gyvu. Todėl tąnakt specialiai važiuoja jo pasisemti ir parsiveža namo ne vieną litrą.
„Tai yra gruntinis vanduo, natūraliai gamtoje besiveržiantis, ne vandentiekio, vamzdynų, nechloruotas.
O tai, kas natūralu, yra sveika. Tiesa, jame esantis geležies kiekis viršija 3-4 kartus nustatytą normą.
Tačiau žmogus tikrai nesugebės išgerti šaltinio vandens tiek, kad jo organizmui iškiltų pavojus“, – įsitikinęs M.Semaška.
Kaip ir kiti šaltiniai, Lino verdenė ypač gausiai lankoma per Jonines: kai kurie žmonės tiki, kad birželio 23-osios naktį šaltinių vanduo būna „įkrautas“ ypatinga energija – jis tampa gyvu. Todėl tąnakt specialiai čia važiuoja.
„Turime objektų, kurie dėl per didelio žmonių kiekio nyksta. Tarkime, ąžuolai to nemėgsta – jie nyksta, kai išmindžiojamas dirvožemis. Tačiau šaltiniui daug žmonių nė trupučio nekenčia. Priešingai, manau, kad kuo daugiau žmonių suvoks, koks tai gamtos stebuklas, tuo bus geriau“, – užsukti į Lino verdenę kvietė šią vietą mėgstantis kraštotvarkininkas.
Besidominčius mitologija ir legendomis, jis kvietė užsukti ir į Sirvėtos regioninio parko Lankytojų centrą. Jame galima pasiklausyti 5 įgarsintų sakmių.
Kol kas jos įskaitytos tik lietuvių kalba, tačiau planuojama, kad legendos bus įgarsintos ir rusų bei anglų kalbomis.
Pasak M.Semaškos, to reikia, nes į šiuos kraštus neretai užsuka ne tik lietuviai, bet ir užsienio keliautojai. Visai neseniai sulaukta net svečių iš Jakutijos.
Daugiau idėjų, ką pamatyti, patirti ir paragauti Lietuvoje, rasite bendroje Šiaulių banko ir „Pasaulis kišenėje“ projekto rubrikoje „Mūsų Lietuva“.