Straipsnis publikuotas „West Express“ žurnale „Žvilgsnis į pasaulį“.
Apie keliones ir jų metu patiriamus įspūdžius moteris kalba taip vaizdingai, kad vien jos pasiklausius apima lagamino, lėktuvo ir atradimų ilgesys.
Neseniai pora grįžo iš kelionės po Indoneziją bei Komodo ir Papua salas, kurias pažino varginančių, tačiau nepamirštamų žygių pėsčiomis (angl. „trekking“) būdu.
– Aiste, kaip ir kada pajutote tokį kelionių alkį? Ką jums apskritai reiškia keliauti ir pažinti pasaulį?
– Kelionės „pagavo“ studijų metais – tuo metu tai buvo studentiškos stovyklos, praktika, apsiribojusi Europa ir jos pakraščiais. Dėkui mamai, kuri vis skatino ir visur išleisdavo. Tuo metu jaudindavo kiekvienas kelionės žingsnis, kaip ir visi kiti pirmi kartai.
Smagiausia buvo naujos draugystės, pažintys, nuotykiai. Susituokus ši priklausomybė tik sustiprėjo. Po kiek laiko į šias pinkles įviliojome ir draugus, tik jie atsparesni, o mes nebepagydomi.
Kažkas vis dedasi galvoje ir neleidžia nepaplanuoti į priekį nors vienos kelionės. Kaupiasi patirtis, pažįsti save, tautiečius, svetimšalius – nori nenori, bet palygini, išsigrynini stipriąsias savo savybes, iš galvos išsivalo nereikalingos nuosėdos ir susigrąžini teigiamą motyvaciją kasdienybėje.
– Kur ir kiek esate keliavę?
– Po Europą pradėjome judėti autobusais, vėliau persėdome į savo automobilį. Ilgiau užsibuvę esame Latvijoje, Estijoje, Laplandijoje, Mozūrijoje, Prancūzijoje, Toskanoje, Bavarijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Portugalijoje, Šiaurės Norvegijoje (ten žvejojame, grybaujame), keliose Graikijos salose.
Turkiją išmaišėme dar studijuodami, todėl ji liko viena mieliausių krypčių. Trumpam užsukame į atskirus miestus, dažniau – sostines. Geografija išsiplėtė prieš 10 metų. Stengiamės kasmet aplankyti kitą žemyną – pasiblaškėme po Pietų Afrikos Respubliką, Zimbabvę, Gvatemalą, Belizą, Hondūrą, Braziliją, JAV, Tailandą, Šri Lanką, Maldyvus, Madagaskarą, Indoneziją. Kryptis keičiame tam, kad pajustume didesnį kontrastą.
– Pastarojoje kelionėje Komodo ir Papua salas pažinote pasirinkę keliavimą pėsčiomis tomis vietomis, kur neįmanomas joks transportas. Kuo toks keliavimo būdas jus žavi?
– Esame gamtos, ne miesto žmonės, tad mūsų kelionių tikslas – neužsibūti miestuose. Jei įmanoma – aplankyti didžiuosius krioklius, plaukti upėmis, jūromis, aplankyti kalnus, uolas, lietaus miškus. Visada atkreipiame dėmesį į nacionalinius parkus ir kitus gamtos stebuklus.
Juos geriausia pažinti einant į žygius pėsčiomis – tai trekking ar hiking, dar galima ginčytis, tačiau jų esmė panaši: tai yra dienos ar pusdienio pasivaikščiojimas po lankomas vietas kad ir visai menkais takeliais. O tokių kelionių sunkumą galima matuoti išgerto vandens kiekiu – vos pasivelki, bet norisi dar.
– Kokių įspūdžių parsivežėte iš šios kelionės? Ko ieškantiems keliautojams patartumėte vykti į Indoneziją?
– Akys už kelionės į Indoneziją užkliuvo todėl, kad šalia buvo prierašas „Papua“, tačiau mūsų grupė suskilo į dvi dalis: po pažintinio turo vieni liko kitoje Indonezijos saloje su poilsiu Balyje, na o mes pasirinkome išvykas į Komodo ir Papua salas.
Lankant Bromo ugnikalnį Javos saloje katilas virė taip, jog kitą dieną net buvo pristabdytas turistų srautas.
Geriausia keliaujant tai, kad kiekviena diena stebina ir vis stipriau pamalonina. Šįkart viskas buvo tobula. Vykstant į Indoneziją, kelionės tikslas gali būti ne tik salų grožis, povandeninio pasaulio įvairovė, unikalūs gyvūnai, bet ir noras pasisemti supratimo, kaip išgyventi ir sugyventi tokiam dideliam kiekiui įvairių religijų ir kultūrų žmonių.
Tik reikia būti pasiruošusiam, nes, tarkime, supratimas apie švarą ir higieną ten stipriai skiriasi nuo europietiškojo. Nereikia pamiršti, kad Indonezijoje alsuoja gausybė ugnikalnių, ir tai gali būti vienu iš kelionės tikslų ar trukdžių. Kelios dienos prieš išskrendant vieno iš ugnikalnių pasispjaudymas sujaukė keleto aplinkinių oro uostų dienotvarkę. Lankant Bromo ugnikalnį Javos saloje katilas virė taip, jog kitą dieną net buvo pristabdytas turistų srautas.
– Panašu, kad nė akimirkos nesigailėjote ramų poilsį Balio saloje iškeitę į varginančią kelionę pėsčiomis?
– Tiesą sakant, mums ir tų trijų dienų ten buvo per mažai... Gamtoje kiekvienas procesas gaivališkesnis, todėl ir norisi prisiliesti prie šios pirmapradės būties. Tačiau, taip, mūsų gidas, vietinis papuasas Jonas, tempo nemažino, vienintelis atokvėpis – fotografijos minutės.
O Jono dažnai tik kuprinė tolumoje matydavosi! Nors nuovargis pasibaigus žygiui kaustė kojas ir mušė per pakaušį, norėjosi dar. Kartais atrodo, kad dėl įspūdžių gausos visko nė nespėji apdoroti.
O Balyje nakvojome dvi naktis, kaip tik buvo laiko masažui ir žvejybai. Mintis buvo ta, kad, pasirinkę viešbutį atokesniame kaime, apžvelgsime dalį salos. Kadangi nemėgstame miesto erzelio – neapsirikome. Vanduo ten buvo švaresnis, gamta – gražesnė, vietiniai nebrangiai suorganizavo žvejybą, o viešbučio virtuvės šefas puikiai paruošė barakudą.
– Papasakokite apie Papua bei Komodą. Kiek šiose salose likusios autentikos, kiek palietusi civilizacija? Kas labiausiai nustebino, o gal nuvylė?
– Mes buvome Papua dalyje, priklausančioje Indonezijai (Papua Naujoji Gvinėja yra tos pačios salos atskira valstybė). Nusileidome šalia vieno didžiausių salos miestų Džajapuros (man priminė Rio de Žaneirą – daug gražių žalių kalvų, nusidriekusių palei vandenyną, ir namai terasose – lyg favelos) ir perskridome į Vameną, miestelį Baliemio slėnyje.
Nemokantys skaityti čiabuviai sėdo nesirinkdami vietų. Vietoje oro uosto mus pasitiko tinklinis gardas, kur visi pakampiai buvo apspjaudyti raudonai – net ir mūsų gido Jono dantys švietė raudonai.
Tai slėnis salos viduryje, į kurį kelių nėra, viskas pristatoma tik lėktuvais. Pakeleiviai papuasai, stipriai besiskiriantys savo išvaizda nuo kitų matytų indoneziečių, buvo tikras galvos skausmas stiuardesėms.
Nemokantys skaityti čiabuviai sėdo nesirinkdami vietų. Vietoje oro uosto mus pasitiko tinklinis gardas, kur visi pakampiai buvo apspjaudyti raudonai – net ir mūsų gido Jono dantys švietė raudonai. Sakė, kad taip yra dėl kažkokio vaisiaus, čia kramtomo dantims stiprinti.
Be to, buvome daug kartų įspėti, kad tarp pasitinkančiųjų bus ir vyrukų su nacionaliniu kostiumu – vyriško pasididžiavimo apsauga „koteka“ (specialiai paruoštas ilgavaisis moliūgas). Vietiniai tiesiog susirenka paspoksoti, kaip šįkart atrodo nauji atvykėliai, paspausti jiems rankos.
Išties tai buvo pirma šalis, kurioje jaučiausi kaip stebėjimo objektas, nes buvo daug norinčių mus nufotografuoti, pačiupinėti. Mus priėmė vietinis gidas Jonas – nenusakomo amžiaus vyras su nežinomu skaičiumi žmonų ir vaikų.
Mus priėmė vietinis gidas Jonas – nenusakomo amžiaus vyras su nežinomu skaičiumi žmonų ir vaikų.
Nedaugžodžiaujantis, retai besišypsantis, kaip ir visi papuasai, tačiau labai paslaugus ir mielas. Sakėsi iki 7 metų dar lakstė su koteka, bet vėliau kaimą iškeitė į kiek paprastesnį gyvenimą miestelyje. Į tolesnę pažintį su vietiniais žengėme per turgų.
Pirmą kartą toks šiukšlynas pasirodė šiurpiai, o kur dar grėsmingi papuasų veidai, skvarbios, gilios akys – tada nejučia prisimeni ir pasakojimus apie tai, kad priešus čia suvalgydavo... Bet vėliau į turgų sukdavome du kartus per dieną, ieškodami ypač puikių egzotiškų vaisių.
Kitą dieną patraukėme į žygį pėsčiomis per dani genties gyvenamas žemes, kurias skrodžia galinga, akmeninga, srauni Baliemio upė. Kraštovaizdis įspūdingas, kalvotas, žalias, miškų vaizdus keičia dirbamos terasos. Kaimeliai aptverti medinėmis tvoromis be vartelių, tad teko per jas laipioti.
Mintis paprasta – kiaulės, kurios ir dabar yra didžiausias turtas, turi ganytis anapus tvoros. Palaipioti reikėjo ne tik per tvoras, bet ir į statokus šlaitus, bristi upe. Tiesa, Jonas siūlėsi pernešti – sakė, pratęs. Bet matant prieš save vos ne dvigubai vyresnį ir mažesnį žmogų, buvo kažkaip nepatogu...
Nors žygis turėjo būti apie 4–5 val., užtrukome 7. Gidas, įvertinęs mūsų pajėgumą, pasiūlė keliauti truputį plačiau ir aukščiau, tad ir ėjome per kalnus, per svetimus kiemus, sutikdami vietinius, dirbančius laukuose. Trobesiai ten – maži, mediniai, su šiaudiniais stogais.
Kiekvieno kiemo dešinėje stovi stačiakampis namas-svetainė, gale kiemo – vyro namas, kairėje pabirę žmonų namukai. Vietinių darbo įrankiai be galo primityvūs, mažai metalo, daug kas iš akmens, virvės – augalinės, o moterys nertus maišus nešioja ant galvos.
Vėliau iškilome į didesnį kaimą – čia stebino įmantrūs svarbių vyrų kostiumai, dekoruoti spalvingais rojaus paukščiais, raitytomis kotekomis. Karo šokiai gal jau kiek praradę savo prasmę, bet rūkyti čiabuviai nepamiršę, patys augina tabaką ir Jonas ne vieną pakelį nuvežė dovanų.
Po šokių ir dainų buvo kiaulės skerdimo ceremonija: vyrai paruošė kiaulę, moterys – laužą. Lauže įkaitintus akmenis sluoksniavo su žolėmis, bulvėmis ir mėsa, kol viskas pavirto į taisyklingos formos kubilą ir liko kepti apie 2 val., o aplink ratais lakstė šunys ir vaikai: mažieji – su nuolat varvančiomis nosimis, mat naktys vėsokos.
Plaukti į Komodą – vienas malonumas. Nori – maudaisi, nori – tarp salų akis ganai, nori – valgai. Tik kelis kartus reikėjo lipti į krantą ir sekinti save žygiais po salas. Čia nebuvo labai jauku, kadangi vietiniai didieji driežai, sveriantys iki 120 kg, gali įsibėgėti iki 30 km/val.
Tačiau gidai pamokė tam tikrų gudrybių: jei turi ką mesti – mesk ant žemės, kad nors laikinai nukreiptum jų dėmesį. Jei bėgi – bėk zigzagais. Jei matai, kad „drakono“ pilvas išsipūtęs – būk ramus, jis sotus bent kokiam mėnesiui.
Salose taip pat knibžda elnių, šernų, beždžionių, gausu paukščių. Einant į žygį varnos ir išdavė vietą, kur vyko kruvina drakonų puota. Gidas greit pasileido bėgti, kviesdamas mus paskui: krūmynuose pasimatė 5 driežai, baigiantys sudoroti elnią. Gidas kone katučių plojo: juk kai drakonai maitinasi kartą ir rečiau per mėnesį, pamatyti tokį reginį – retenybė. O mes vis per petį dirsčiojome, nes dar keli drakonai aplink šmirinėjo.
Jei mėgstate patysoti paplūdimyje, ši kelionės dalis irgi gali būti tinkama – vaizdai ir įspūdžiai atplaukia patys, savo rojų atranda ir nardytojai. Tik patartina saugotis itin stiprių ir apgaulingų srovių, nuo kurių žūsta daugiau turistų nei nuo drakonų.
– Kur apsistojote keliaudami, ką neįprasto ragavote?
– Gyvenome 2 žvaigždučių viešbutyje Vamenoje su gražiu vidiniu sodeliu. Kambariai įvairūs, tačiau senesnės statybos prastoki. Prašėme geresnės kategorijos, bet švaros klausimas nebuvo išspręstas ir čia – nors patalynė balta, rankšluosčiai – ne visada...
Maistas atsiskleidė ryžių įvairove, tiesa, buvo ir žadančių ateinančiais metais jų dar nepasigesti. Atskira tema – vaisiai. Rodėsi, jog skanesnių, sultingesnių, aromatingesnių nebuvome ragavę. Ypač mangai, ananasai, pasifloros – kitų pavadinimų lietuvių kalboje atitikmens neradome. Sultims atsispirti neįstengėme net rizikuodami turėti žarnyno problemų, ir jų turėjo beveik kiekvienas.
Gidai parodė įvairių vaisių, kurie turi daug gydomųjų savybių, nes vietiniai tiki ir homeopatija. Nematytas ir gyvatės vaisius – jo oda su rudais žvyneliais, it tikros gyvatės.
– Ar kelionėje jautėtės saugūs? Galbūt nutiko kokių netikėtų, juokingų situacijų?
– Išties tai viena saugiausių šalių. Klausimai dėl saugumo dažnai sukeldavo nuostabą gidų veide. Net ir būdami viena didžiausių musulmoniškų šalių pasaulyje tarpusavyje visų konfesijų sugyvena puikiai. Tiesiog laikosi filosofijos, jog, jei myli Dievą, turi mylėti ir žmogų.
Sutikome labai ypatingų papuasų-albinosų. Tai baltučiai žmonės kiek raustelėjusia oda.
Iš neįprastų nutikimų – sutikome labai ypatingų papuasų-albinosų. Tai baltučiai žmonės kiek raustelėjusia oda.
Sutemus Džajapuroje išsprukome iš viešbučio pavakarieniauti į pakrantės restoranėlį, ir gatvių perėjimas ten tapo gyvybės ir mirties klausimu – pėsčiųjų ten nėra, visi vairuoja motorolerius ar mašinas, ir tas srautas yra nesibaigiantis. Kur galėjome, net lindome į kiemus, kad išvengtume eismo.
– Ar po tokių įspūdingų kelionių galėtumėte išskirti kurią nors labiausiai įsiminusią šalį ar vietą?
– Į keliones ir važiuoji tam, kad parsivežtum įspūdžių, kuriais gali dalytis, bet niekas jų negali iš tavęs pavogti. Kalbant apie visas mūsų keliones, į atmintį labiausiai įsirėžė PAR, Zimbabvė, Madagaskaras, vyrą labai užbūrė Brazilijos arterija Amazonė. Įsiminė ir žodžiai, ištarti vieno iš gidų Indonezijoje: „Upei nevalia trukdyti, jai reikia leisti tekėti.“
Nauja „West Express“ kelionė į Indoneziją su grupe ir vadovu – jau 2016 m. spalio 27 d.
