Statyta pačių gyventojų
Koplyčiai jau beveik 90 metų – ji kairiajame Rausvės upės krante Vilkaviškio rajone pradėta statyti 1929 m. ir kitais metais pabaigta bei pašventinta. Statybomis užsiėmė patys vietos gyventojai – turtingi ūkininkai surinko pinigus, prie koplyčios statymo darbų triūsė ir patys. Daugiausiai prie to prisidėjo ūkininkė Magdelė Staugaitytė, kuri koplyčiai skyrė ne tik pinigų, bet ir savo žemės lopinėlį. Ji ir prižiūrėjo pastatą.
Atsiradusi koplyčia tapo aplinkinių kaimų žmonių susibūrimo vieta. Nors čia pamaldos nevykdavo kiekvieną sekmadienį, tačiau būdavo susirenkama, pavyzdžiui, šv. Jono atlaidams, gegužinės pamaldos. Prie koplyčios buvo pradėti laidoti ir žmonės – pradžioje tie, kurie prisidėjo prie jos statymo, vėliau ir kiti gyventojai. Beje, netoliese yra ir vokiečių kapinės – jose buvo laidojami šiose apylinkėse gyvenę vokiečiai. Tiesa, antkapių jose jau nebelikę.
Koplyčioje tebėra įdomios tradicijos palikimas – metaliniai laidotuvių vainikai. Vyresnė karta dar gali tokius atsiminti iš vaikystės, tačiau didžiajai daliai tai neįprastas ir net šiurpokas reginys, mat jau daug dešimtmečių stovintys vainikai – surūdiję ir apaugę voratinkliais.
Kaip 15min pasakojo Pilviškių seniūnas Vytautas Judickas, praėjusio amžiaus viduryje būta tradicijos ant kapų nešti ne iš augalų pintus laidotuvių vainikus, o metalinius. „Praėjus laidotuvėms nuo kapų tie vainikai būdavo surenkami ir padedami į bažnyčią“, – aiškino jis. Nors tokia tradicija jau seniai nugrimzdus užmarštin, jos įrodymai tebekaba ant Parausių koplyčios sienų, sukurdami baugią atmosferą.
Istorijos – nuo nelabųjų iki ruso dvasios
Po karo bažnyčia buvo uždaryta, ji net kuriam laikui buvo virtusi ginklų slėptuve. Vilkaviškio laikraštis „Santaka“ 2014 m. rašė, kad „ginklus čia 1947 m. slėpė šešiolikmečiai Pilviškių gimnazistai. Tačiau, kaip aprašyta knygoje „Suvalkijos kovų aidai“, kovinėse operacijose dalyvauti jiems neleidęs pats apygardos vadas A.Baltūsis“.
Ilgainiui jau sunku buvo atskirti, kur gandai, o kur tiesa. Kaip rašė „Santaka“, komunistai buvo paskleidę kalbas, koplyčios bokšte ginklus laikė partizanai, o netoliese esančioje pelkėję esą nužudė rusą.
Apylinkėse plytinčios pelkės uždavė toną ir kitoms legendoms – apie neva jose gyvenančia piktąsias dvasias, kurios ir neleido koplyčiai ilgai veikti. Gal jos, o gal ir minėto ruso dvasia neva lanko maldos namus. 1958 m. koplyčia buvo galutinai uždaryta.
Vandalų lėbavimas baigėsi šiurpiai
Išskirtinė nuošalyje stovinti koplyčia ir ją apraizgiusios legendos labiau nei Lietuvą norinčius pažinti keliautojus masina Suvalkijos jaunimą, kuris čia ir lėbauja, ir niokoja pastatą. Jų neatbaido nei atstumas, nei tai, kad prastu oru kelias jos link tampa sunkiai pravažiuojamas.
„Būdavo, nespėjame langų stiklinti – vis išdaužydavo. Pastaruoju metu bent langų nebedaužo, bet vis randa, ką sulaužyti. Nuverčia, aplaužo tvoreles prie buvusio altoriaus vietos, prie vargonų. Tik sutvarkom, ir vėl...“, – pasakojo Pilviškių seniūnas. Čia randami buteliai, skardinės, kiti išgertuvių ženklai, pačioje koplyčioje ant sienos paliktas iškeverzotas užrašas „Mirtis tau“, o ant durų – „Chill su Jėzum“.
Nukentėdavo ir koplyčios durys, tad buvo nuspręsta jų net neberakinti – taip tikėtasi, kad bus mažiau preteksto niokoti koplyčią. „Sakėm, kad jeigu kam reikia, tegu užeina. Jeigu nori – tegu pabūna, tegu ir išgeria. Bet ne, reikia būtinai dar ką nors išdaužyti“, – apgailestavo V.Judickas.
Seniūnas yra prašęs ir likusių gyventojų, kad pamatę koplyčioje lėbaujantį jaunimą įspėtų seniūniją ar policiją, tačiau tokių skambučių taip ir nebūna. „Bijo, matyt, žmonės. Visokio to jaunimo būna“, – kalbėjo seniūnas.
Vienas jaunimo lėbavimas baigėsi itin šiurpiai. Koplyčioje anksčiau buvo likęs apeiginis karstelis, kuris tapo pramoga keliems sugėrovams. Pasakojama, kad keli draugai susilažino, kad vienas jų įsidės karstelį į savo mašiną ir su juo palakstys po aplinkines vietoves ir gyvenvietes. Tačiau vos tai padaręs ir susiruošęs išvykti iš Parausių, jis posūkyje pateko į avariją ir žuvo.
Architektūros vertybė, kurios niekam nereikia
Didžiausia problema, anot Pilviškių seniūno V.Judicko, – niekas nenori prisiimti koplyčios, ji iki šiol neturi šeimininko. „Ji niekam nepriklauso, kabo tarp žemės ir dangaus. Mes ją prižiūrim ir tiek“, – aiškino jis 15min.
2005 m. Parausių koplyčia įtraukta Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, paskelbta valstybės saugomu objektu.
Nors medinės architektūros paminklą prižiūri Pilviškių seniūnija, lėšų tam ji negauna – viskas vykdoma savomis jėgomis. Tik prieš 10 metų buvo gauta beveik 10 tūkst. litų, tad buvo atnaujinti koplyčios langai – pagaminti nauji, tačiau analogiški originaliesiems.
„Dar visa laimė, kol stogas neprakiuręs, ir pro jį vanduo nebėga. O jeigu prakiurs, na tada...“, – optimizmu netryško seniūnas. Stogą potencialia problema laiko ir Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyrius – jo specialisto teigimu, būtina pakeisti koplyčios skardinį stogą ir sunykusią lietaus nuvedimo sistemą.
Kaip 15min aiškino skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Ramūnas Kryžanauskas, Parausių koplyčia laikoma neturinčiu savininko statiniu, tačiau tam, kad ji būtų pripažinta bešeimininkiu turtu ir būtų oficialiai perduota Vilkaviškio rajono savivaldybės nuosavybėn, reikia kreiptis į teismą. Tą turėtų padaryti pati savivaldybė.
„Būtų galima pasinaudoti kompensavimo programa jos tvarkybos darbų projekto rengimui, neatidėliotinų išsaugojimo darbų vykdymui. Paraiškas minėtiems darbams gali pateikti tik kultūros paveldo objektų savininkai. Kol Parausių koplyčia neturi savininko, tai nėra įmanoma“, – teigė R.Kryžanauskas.
Buvo kalbėta net apie perkėlimą
Koplyčia nebenaudojama jau daugiau nei pusę amžiaus. Po Nepriklausomybės dar buvo kilusi mintis ją atgaivinti kaip veikiančius maldos namus, tačiau visgi nuspręsta tokios idėjos atsisakyti. „Buvo ir vyskupas atvažiavęs, svarstė, bet galiausiai pasakė, kad ne – neprisiima jos. Kodėl? Visur viskas atsimuša į išlaikymą. Be to, tiek žmonių čia nėra, kad ją lankytų. Čia praktiškai likę tik laukai ir viskas“, – pasakojo V.Judickas.
Šio dešimtmečio pradžioje buvo ir iškelta mintis visą Parausių bažnyčią perkelti į netoliese esantį Ramoniškių kaimą. Ten tuo metu gyveno apie 300 žmonių, tad sakralinė vieta būtų tapusi taip seniai reikalingais maldos namais kaimui.
„Niekas nesipriešino tam, buvo planuojama, tačiau viskas taip ir nutilo“, – sakė Pilviškių seniūnas.
Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyrius teigia, kad perkėlimas nebuvo sprendžiamas dėl tuometinės Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos vadovybės požiūrio.
Vilkaviškio rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyresn. specialistė Daiva Ambrasaitė 15min teigė, kad dabar kalbų apie koplyčios iškėlimą nėra. Kažkokių didesnių planų koplyčiai taip pat nekuriama, kadangi tam nėra lėšų.
