Nors 150 eurų arbatpinigių per dieną skambėjo kaip viliojanti idėja, restorane „Žuvinė“ penktadienį ryte taip ir nepasirodžiau. Ne vien dėl to, kad nebuvau pasiėmęs ištaigingam restoranui tinkamos aprangos – juodų batelių, kelnių ir baltutėlių marškinių.
Tam, kad gaučiau padavėjo prijuostę, man taip pat būtų reikėję parodyti savo darbo knygelę, kurioje parašyta, kad vis dar esu 15min žurnalistas. Nelegaliai jie padavėjų nedarbina, net neleidžia „pasibandyti“. Bent taip sakė restorano administratorė.
„Laukinių Vakarų salūno“ administratorius apie tai nieko neužsiminė, tačiau per visą savaitę Palangoje iš jo skambučio taip ir nesulaukiau. Kad ir kaip jis tikino mane, jog jį sudomino mano padavėjo patirtis.
Mūsų laikas kurorte ėjo į pabaigą, todėl teko ieškoti kito būdo sužinoti sezoninio darbo užkulisius Palangoje. Tiksliau, reikėjo rasti padavėjų, kurie būtų linkę papasakoti apie savo darbo pajūryje patirtį.
Praėjus savaitgaliui Palangoje lieka pavieniai poilsiautojai, vietiniai ir sezoninius darbus dirbantis jaunimas. Todėl po keleto dienų vaikščiodamas kurorto gatvėmis net pradedi atpažinti jų veidus – šitas dirba apsaugininku, anas – gelbėtoju, o šita – padavėja. Kartais net nesusivaldai ir linkteli praeidamas lyg senam pažįstamam. Dažnai sulauki tokio paties atsako.
Ar jie gailisi pardavę savo vasaras? Nepaklausęs nesužinosiu.
Koks būstas pigiai?
Taip ir užkalbinom dvi merginas, kurios jau ne pirmą vasarą dirba Palangoje. Merginos su džiaugsmu mums pasakojo savo darbo Palangoje nuotykius. Atrodė, kad stipriausią įspūdį kurorto padavėjoms padarė būsto paieškos, kai reikėjo rasti stogą virš galvos – greitai ir pigiai. Tai gali tapti tikru išbandymu iš Lietuvos didmiesčių atvykstantiems jaunuoliams.
„Per kažką susiradom kažkokį kambarį gana pigiai. Varėm pasižiūrėt. Įėjom, o ten tokios lauko durys į kamarą...“ – aiškino vilnietė, kurią nutraukė jos kolegė iš Kauno.
„Kur čia?“ – bandė prisiminti ji.
„Na, atsimeni, kur aš suvaidinau, kad man alergija ir pabėgau. Baldai nežinau kokio senumo, smirda viskas pelėsiu, o ji rodo, štai, čia jūsų lovos. Aš sakau, ne, ne aš negaliu, man astma, aš dūstu nuo pelėsio. Tikrai niekaip. Ten buvo skurdžios sąlygos, bet mes ir ieškojom pigiai, nes žinojom savo būsimas algas“, – aiškino mergina.
Bute – švirkštai ir perukai
Taip būsimoms padavėjoms teko ieškoti kitos pigios vietos, o tokias labai greitai išgraibsto čia dirbti atvykę vaikinai ir merginos. Tą puikiai suprasdamos apsukrios Palangos močiutės, pasirodo, nevengia pasinaudoti jaunuolių neviltimi.
„Tokia moteris prie stoties sako: mergaitės, aš turiu vieną butą, kitą butą, bet rodo nuotraukas ne to buto, kur įsileistų, o kito, kuriame pati gyvena. Į šį žadėjo mus įleist vėliau. Nusivedė ji mus į butą, kur turėjom laikinai apsistot. Tualetą reikėjo su bliūdu nuleidinėt. Vanduo iš viso buvo užsuktas. Į virtuvę buvo draudžiama eit, buvo užrakintos durys“, – pasibaisėjusi vardijo viena jų.
Nuėjus į miegamąjį merginos pasigedo patalynės, todėl paklausė šeimininkės, kur galėtų ją gauti. Moters atsakymas jas dar labiau pribloškė. „Ji ištraukė kažkokius skudurus ir sako: na, čia aš pora naktų miegojau, bet čia švari patalynė, jūs galit miegot“, – prisiminė mergina.
Kuo daugiau laiko jos praleido didžiulio ir labai apleisto buto viduje, tuo labiau jis joms pradėjo atrodyti įtartinas. Į kai kuriuos kambarius nebuvo galima įeiti, nes dėl nežinomos priežasties jie buvo užrakinti, o balkone rasti rakandai joms įvarė tiek siaubo, kad nusprendė sprukti. Merginoms buvo nesvarbu, kad sukta močiutė neatiduos už būstą sumokėto užstato.
„Radom kažkokius maišus, o ten buvo perukai, švirkštai, tokie keisti daiktai. Jau buvom sumokėjusios pinigus, tą pačią dieną jai paskambinom, kad čia negyvensim, o ji sako: bet tų pinigėlių jau neatgausit – jų nebėra“, – apgavystę prisiminė merginos.
Per vasarą – 3 tūkst. eurų
Man knietėjo sužinoti, ar Palangoje padavėjas darbo dienos pabaigoje tikrai nenustebtų suskaičiavęs, jog per dieną iš arbatpinigių uždirbo 150 eurų?
Patyrusių Palangos padavėjų teigimu, tikrai ne, tačiau kokie bus dosnūs arbatpinigiai, priklauso nuo tavo įgūdžių ir asmeninių savybių. Jos taip pat užsiminė, kad vasarą sunku atsispirti pagundoms tų pinigų neišleisti, tačiau padavėjai, kuriems tai pavyksta, gali gerokai papildyti savo banko sąskaitą.
Tualetą reikėjo su bliūdu nuleidinėt. Vanduo iš viso buvo užsuktas. Į virtuvę buvo draudžiama eit, buvo užrakintos durys.
„Šimtą eurų vidutiniškai galima gauti, bet būna ir daugiau, ir mažiau. Gera diena yra, kai gauni 100 eurų, bet kai atskaičiuoji nuomą, pasisėdėjimus.... Jeigu atvažiuoji dirbt, tai dirbi ir užsidirbi, bet jeigu atvažiuoji šiaip pagyvent Palangoj ir geroj vietoj dirbi, nuvargsti. Pažįstu vieną žmogų, kuriam yra apie 30 metų, jis turi šeimą Kaune ir važiuoja vasarą į Palangą. Jis užsidirba apie 3 tūkst. eurų per vasarą, sau nieko neleisdamas, gyvendamas kažkokio kabako viduje“, – pasakojo kaunietė.
Vis dėlto, ar įvertinus visą išlietą prakaitą, pinigus būstui, maistui ir pramogoms, apsimoka vasarą dirbti kurorte? Pasak merginų, taip, nes jaunus žmones Palanga traukia ne dėl pinigų, o dėl kurorte tvyrančios nerūpestingos atmosferos.
„Kai visus metus visas krūvis tenka tavo galvai, jauni žmonės, tokie kaip aš, nori į Palangą, man net dirbti čia yra malonumas. Palangoj man – geriausios vasaros“, – tvirtino jau trejus metus į kurortus vasarą grįžtanti mergina.
Pasakojimų ciklo Parduotos vasaros Palangoje pabaiga
PIRMA DALIS: 15min žurnalistas bando įsidarbinti „Laukinių Vakarų salūne“
ANTRA DALIS: per dieną – 150 eurų, o dirbti priimtų ir nepilnamečius
