Pasak jos, 80 ha plote, pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, jis sukūrė savo kūrybai būdingą mišraus stiliaus parką. Tokį, kuriame aplink rūmus būdingas taisyklingas prancūziško stiliaus parteris, kuris nejučia, be aiškių ribų, pereina į netaisyklingo, laisvo stiliaus, anglišką arba landšaftinį parką.
Matematiškai tikslūs skaičiavimai
Vedžiodama po parką pašnekovė kalbėjo, jog dažnai čia atvykę žmonės neslepia: „Kaip čia gražu!“ O paklausti, kodėl jiems gražu, mini harmoniją ir darną.
„Visa tai yra pagrįsta matematika“, – nustebina Užutrakio dvaro sodyboje dirbanti A.Kriaučiūnienė. Pasak jos, parkas sukurtas pagal auksinio padalinimo taisyklę, kuri dar vadinama „aukso pjūviu“ arba „dieviškąja proporcija“.
„Tai reiškia, kad parke nėra atsitiktinių atstumų, ilgių, pločių. Kiekvieno daikto vieta – skulptūros, gėlių vazos ar krūmo – yra griežtai apskaičiuoti. Remiamasi dviem dydžiais – rūmų ilgiu ir jų pločiu. Pavyzdžiui, parko takelio plotis yra viena šešioliktoji rūmų pločio. Dėl to mums tai ir sukuria harmonijos jausmą. O pasirodo, viskas labai tiksliai suskaičiuota. Tais laikais tokia parkų rengimo sistema buvo plačiai naudojama. Sovietinės okupacijos metais praradome šitą dalyką – Europoje naudojama iki šiol, o mums teko naujai atrasti“, – kalbėjo biologė.
Vandens apsuptyje gimsta stebuklai
Vaikštant po atkuriamą Užutrakio dvaro sodybos parką neapleidžia jausmas, kad esu labai arti vandens. Nieko keisto – juk dvaras ir jo parkas įkurtas pusiasalyje. Tačiau anuomet, pasak A.Kriaučiūnienės, buvo dar kitoks: be dviejų ežerų, dar buvo suplanuotas ir iškastas 21 tvenkinys. Visi vandens telkiniai – tiek natūralūs, tiek ir sukurti žmogaus rankomis, sudarė sudėtingą sistemą: „Kiekvienas tvenkinys jungėsi arba su kitu tvenkiniu, arba su vienu iš ežerų, arba ir su vienu, ir su kitu. Tuo metu dvaro rūmų ir parko teritorijoje, kur beeitum, matydavai vandenį. Įspūdingas vaizdas būdavo temstant arba švintant. Tuomet dėl vandens susidarydavo šešėlių ir šviesų žaismas – išnykdavo riba tarp vandens ir sausumos. Ir turbūt riba tarp išmonės ir tikrovės.“
Kraštovaizdžio architekto talento dėka, vandens telkiniai skirtingai atrodė ne tik skirtingais sezonais, bet dienos eigoje: ryte, dieną, vakare.
„Priklausomai nuo to, ar yra, ar nėra saulės. O jei yra – priklausomai nuo to, kokiu kampu ji tvenkinį apšviečia. Tvenkiniuose atsispindėdavo ne tik debesys, bet ir medžiai, kitas krantas, uolų kompozicijos. Ir taip gimė toks unikalus vandens atspindžių parkas“, – pasakojo A.Kriaučiūnienė. Tiesa, anuomet vandens lygis buvo kur kas aukštesnis nei dabar. Iki šių dienų išliko ir gerokai mažiau tvenkinių, tad tikrąjį vaizdą galima tik įsivaizduoti, girdint pasakojimus.
Gerbė vietą, kurioje kūrė
Prancūzijoje gimęs ir užaugęs E.F.Andrė kūrė įvairiose šalyse, tačiau visur gerbė vietą, kurioje dirbo. Pasak pašnekovės, jis visuomet stengėsi išsaugoti ten esančius medžius, juos subtiliai papildydamas atvežtais svetimžemiais augalais.
„Jis visada pasisakė, kad 70 proc. parko augalų turi sudaryti vietiniai. Vaikščiodami po Užutrakį mes matome ąžuolus, pušis, kurie čia augo dar prieš įsikeliant Tiškevičiams. Visa tai architektas išsaugojo ir išmoningai suderino su rūmų vaizdais. Pvz., šiandieniniu vaizdu į Trakų pilį, o Tiškevičių laikais tai buvo vaizdas į romantiškus Trakų pilies griuvėsius. Ta rūmų dalis yra tapusi įspūdingiausiu rūmų parteriu: nors darbo įdėta mažiausiai, bet efektas didžiausias“, – apie architekto gebėjimą išnaudoti natūralioje aplinkoje esančius privalumus kalbėjo Užutrakio dvaro sodybos ir parko atstovė.
Sugrįžusi prie parko augalų, A.Kriaučiūnienė pasakojo, kad šiuo metu parke yra 38 rūšių Lietuvoje augančių augalų. Greta jų – 54 rūšių atvežtiniai, stetimžemiai augalai ir jų formos, kurie čia įveisti specialiai, su tikslu paįvairinti vietinę augmeniją ir praturtinti parką.
„Iš įvairių sąrašų ir ankstesnių tyrimų matyti, kad anksčiau čia būta dar maždaug 19 svetimžemių augalų rūšių ir formų, kurių šiandien jau nėra. Pilnų sąrašų, kiek ir kokių augalų čia buvo, nėra išlikę, kaip nėra išlikę ir parko plano. Atkurdami viską, turime remtis remtis tyrimais, stebėjimais ir analogais“, – pasakojo biologė.
Laikas vietą keitė – „tuščias“ vietas užpildė vietiniai, greitai augantys medžiai: beržai, liepos ir kiti. Todėl didelė dalis parko jau atrodo visiškai kitaip nei Tiškevičių laikais. Tačiau parteryje, pasak A.Kriaučiūnienės, vaizdas atkurtas praktiškai toks pat, kaip buvo anksčiau: „Jeigu imame istorinę nuotrauką ir dabartinę, tai vaizdas parteryje skiriasi tik tuo, kad istorinė nuotrauka – juodai balta, o dabartinė – spalvota.“
Ji neslėpė, kad atkūrimo darbus parke labai koreguoja gamta. Pavyzdžiui, 2024 m. vasaros pabaigoje praūžusi audra Užutrakio dvaro parke išguldė šimtus istorinių medžių.
Kur rasite parko dvasią?
Greta rūmų esanti nedidelė liepų alėja mena grafų Tiškevičių aukso amžių. Jos pasodintos architekto E.F.Andrė sumanymu. Iš to laiko parke išliko ir dvi pocūgės – tikros parko pradžios liudininkės.
„Šie medžiai yra labai svarbūs. Atsodinti ir atkurti mes galime viską. Tačiau juk visi žinome – jei pastate yra nors viena sena plyta, ja labai giriamasi. Tai ir šiais medžiais mes džiaugiamės ir kviečiame pamatyti. Būtent juose gyvena parko dvasia“, – apie praėjusio šimtmečio pradžioje pasodintas liepas ir pocūges pasakojo po istorinį Užutrakio dvaro parką vedžiojusi pašnekovė. Anuomet pocūges dvaro sodininkai formuodavo karpydami – nuotraukose matyti taisyklingi „trikampiai“. Vėliau formuoti nustota ir medžiai augo taip, kaip norėjo. „Dėl to žmonėms kartais net sunku atpažinti, koks tai medis?“, – į pocūges rodydama sakė A.Kriaučiūnienė.
Greta rūmų – persinės alyvos. Pasak pašnekovės, kai jos žydi ir kvepia, niekam abejonių nekyla – tai alyvos. Tačiau nežydintis krūmas, kurio lapeliai kur kas smulkesni už mums įprastų alyvų lapus, kelia daug klausimų: mažai kas atpažįsta, kad tai – persinės alyvos, į Užutrakį atkeliavusios vėlgi kraštovaizdžio architekto E.F.Andrė sumanymu.
„Neatsitiktinai jos pasodintos ežero pusėje po basiutrada – kad atidarius langus, kai alyvos žydi, būtų galima ne tik grožėtis rausvais žiedeliais, bet ir mėgautis nuostabiu kvapu. Nuo ežero visada pučia vėjas, kuris ir atneša kvapą...“ – apie dar vieną architekto sumanymą kalbėjo Užutrakio dvaro parko atstovė.
Nors šiuo metu nebėra išlikę, bet manoma, kad Užutrakyje turėjo būti ir tekančio vandens – tai rodo greta Didžiosios grotos išlikę pėdsakai. „Taigi, būta ne tik vandens vaizdo, bet ir jo garso“, – patikino pašnekovė.
Efektas ryškus, bet trumpalaikis
Kurdamas parką Užutrakyje architektas E.F.Andrė siekė, kad po jį vaikščiojantys žmonės patirtų nuostabą. „Jo stilius pasižymi tuo, kad visur pajustum efektą, bet dažnai jis būna trumpalaikis. Kaip kad ir šis parke išlikęs pupmedis: jei mes pro jį eitume pavasarį, iš toli matytume didžiules geltonų žiedų kekes, svyrančias į visas puses. Dabar, rudenį, medis ne toks ryškus. Tai gera iliustracija tam, ką sakiau: efektas būna ryškus, bet trumpalaikis. O paskui įsivyrauja harmonija arba rami žaluma“, – pakartojo biologė ir Užutrakio dvaro parko žinovė, pridūrusi, kad į parką galima atvažiuoti kasdien ir tikrai rasti kažką naujo. Jau nekalbant apie skirtingus metų laikus.
Kelias, kuriuo dabar atvažiuojame į Užutrakio dvarą, anksčiau buvo skirtas ūkio reikmėms. Ne veltui vadingas „bulvių keliu“. Tuo metu grafai Tiškevičiai ir jų svečiai į savo dvarą patekdavo persikeldami vandeniu iš Lentvario dvaro, kurį ir greta esantį parką taip pat projektavo grafo mėgstamas ir gerbiamas architektas E.F.Andrė.
„Šis kelias, einantis per parką, yra vadinamas „Kunigaikščių keliu“. Būtent juo grafai ir pasiekdavo Užutrakyje esantį dvarą. Šiame kelyje yra ir dirbtinių uolų kompozicijos, kurios būdingos visiems E.F.Andrė projektuotams parkams. Ant jų matome vienas šalia kitų augančias lietuviškas pušis ir atvežtines pocūges“, – pasakojo pašnekovė.
Vaikštant po parką ji taip pat siūlė atkreipti dėmesį ir į tai, kaip susodinti medžiai – tai dar vienas išlikęs architekto stiliaus „parašas“: „Greta susodinti iš pažiūros skirtingi medžiai, pvz., beržas ir eglė, beržas ir pušis, kurie sudarydavo tokią puokštę.“
Paslaptis – už kiekvieno kampo
Dar vienas iš E.F.Andrė kūrybos bruožų ir elementų – kad parko takų posūkiai visada apsodinti tankiais, ryškiais krūmais.
„Atėjęs prie jų nematai, kas už posūkio. Tik užėjęs už krūmo kažką pamatai. Parkų planavime tai vadinama stulbinimu, stebinimu. Tai yra kūrybos elementas, o ne atsitiktinis dalykas. Nes, jeigu eini ir iš tolo viską matai, neįdomu. O dabar lieka intriga, norisi užeiti už to kampo ir kažką atrasti „, – apie paprastą sprendimą, suteikiantį ypatingą patirtį, pasakojo A.Kriaučiūnienė.
Senąją parko dvasią atkurti besistengiantys Užutrakio dvaro darbuotojai čia pasodino ir istorines rožių veisles – jų žiedai yra visiškai kitokie nei dabartinių.
„Prekybos vietose dabar parduodamų rožių veislės atsirado XX a. Pajuokaudama jas pavadinu kopūstu ant spygliuoto koto: didelis žiedas su mažai lapų. Paveiksluose matomos rožės – visiškai kitokios. Laimė, kad parke jų jau turime ir mes, tad galima apžiūrėti ir išvysti, kokiomis rožėmis grožėjosi grafienė Tiškevičienė ir jos svečiai. Šių rožių pumpuras apvalus, žiedo forma labiau primena bijūnus, o kvapas – stiprus. Pas mus auga Jacques Cartier – senovinės prancūziškos veislės rožės. Dvare jų nebuvo, dalį rožių gavome iš specializuoto rožyno Lietuvoje, o kitą dalį parsisiuntėme iš Prancūzijos. Iš viso dvaro parke rožių yra apie 300, – kalbėjo pašnekovė.
Į Lietuvą atvežė dalelę savo gimtinės
Ne tik Užutrakio dvaro parke, bet ir kituose E.F.Andrė projektuotuose parkuose Lietuvoje galima išvysti dirbtinių uolų ir rotondų.
„Mums kalnų ir uolų peizažas nėra būdingas, todėl atrodo egzotiškai gražu. O iš tikrųjų architektas čia atvežė dalį savo gimtosios Prancūzijos. Jis tiesiog labai jautė savo mylimą Provansą ir sugebėjo atkurti Lietuvoje. Net ir augalai, kurie susodinti prie jų – tokie patys, kaip ir Prancūzijoje. Tuo įsitikinau pati, kai viešėjau Provanse“, – juokdamasi pasakojo biologė ir Užutrakio dvaro parko žinovė A.Kriaučiūnienė.
Užutrakio dvaro sodybos parkas – vienas iš kelių Lietuvoje esančių istorinių parkų, kuriuos suprojektavo kraštovaizdžio architektas E.F.Andrė. Be Užutrakio, panašų parką galima apžiūrėti Letvaryje, Trakų Vokėje ir Palangoje. Visi šie dvarai priklauso grafams Tiškevičiams. Ir nors juose jaučiamas bendras architekto braižas, kiekvienas jų unikalus, nes pritaikytas prie tai vietai būdingo kraštovaizdžio.
Tikimasi, kad šie parkai netrukus oficialiai taps Europos kultūros istorinių parkų kelio dalimi.
Pasigrožėti rudenėjančio Užutrakio dvaro parko vaizdais kviečiame portalo 15min vaizdo filmuke.
Lietuva turi daug senųjų, istorinių, dvarus supančių parkų. Tad yra puiki galimybė visiems jungtis į Europos Tarybos Istorinių Parkų Kultūros kelią arba kurti Lietuvos dvarų parkų kelią.
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos visus parkų valdytojus, savininkus kviečia atkreipti dėmesį, išnaudoti šį potencialą ir vystyti vietos turizmą, parodant savojo puoselėjamo parko išskirtinumą, kultūros paveldo vertes ir patrauklumą.
Parkai keičiasi, tvarkomi gražėja, juose iš užmaršties prikeliamos legendos, atminty atgyja istorijos. Ir tai gali būti tikru atradimu įspūdžių ieškantiems keliautojams!
Šis straipsnis ir filmukas – dalis bendro 15min ir Kultūros paveldo departamento projekto, skirto Europos kultūros keliams. Daugiau informacijos rasite čia.
