Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia
Vis dėlto teigti, kad Padniestrė yra vatniklendas, kur gyvena niūrūs ir pikti zombiai, atnašaujantys Rusijai ir Putinui – per paprasta (ir iš esmės neteisinga). Taip, Padniestrėje yra daug žmonių, kurie myli Rusiją ir ja tiki. Daugelis jų yra aplinkybių įkaitai. Dvasinė ir teritorinė bambagyslė su Moldova per beveik trisdešimt metų nutrūkusi ar bent jau užaklėjusi. Pagaliau Moldovoje – skurdas.
Rusijos kryptis – irgi miglota, labiau iliuzinė (nemanau, kad Padniestrėje niekas nesupranta, kad Kremlius jais pasinaudojo ir paliko), tačiau ji turi neginčijamą (daugelio padniestriečių, uždirbančių iki 100 USD per mėnesį, akimis žvelgiant – esminį) privalumą – rusišką minimalų darbo užmokestį ir rusišką pensiją.
Būtent per tai ir reikėtų žvelgti į padniestriečių lūkesčius. Rusija – ne dvasinė tėvynė, ne misija, ne Putinas su savo tankais, bet vienintelė galutinai nesudaužyta svajonė, paskutinėliausia nors šiek tiek pagrindo turinti viltis ateityje prasigyventi. Ir tos svajonės centras, pagrindinė ašis yra rusiškas rublis.
Pasiruoškite: KIEKVIENAS padniestrietis klaus, koks jūsų šalyje minimalus darbo užmokestis, o sužinojęs – graudinsis ar net apsiverks. Klausimas Kak vam u nas? – kaip jums pas mus? – dažnai skambės kaip pagalbos šauksmas. Ir tuo pat metu jausite, kad jūs kaip turistas keliate ūpą, ir apskritai esate svarus įrodymas, kad galgi jų zonoje nėra taip jau ir blogai – argi važiuotų turistas ten, kur visiškai ničnieko nėra?!
Rusija – ne dvasinė tėvynė, ne misija, ne Putinas su savo tankais, bet vienintelė galutinai nesudaužyta svajonė.
Drauge tai – bandymas patikėti, kad didžiulė investicija į Benderų piles atstatymą (kuriam, anot ant sienos mus aptarnavusio kėgėbisto, paaukota daugiau mažiau pusė šalies biudžeto) duoda rezultatų, ir gyvenimas netrukus pagerės, o jūs esate būsimo jų biudžeto pavasario pirmasis pranašas, įrodantis, kad gyventi galima net Tiraspolyje.
Vis dėlto nevažiuokite į Padniestrę, jei pernelyg rimtai žiūrite į klausimą, ką ten pamatysite. Iš tikrųjų nieko jūs ten nepamatysite, ko nematėte pirmaisiais metais po SSSR žlugimo ir kapitalizmo įsigalėjimo laikais (vadinamuoju gariūnmečiu). Taip, yra jau minėta Benderų pilis, kurios atstatymui išleistos lėšos, kaip supratome, viešumoje buvo teisinamos būsimais turistais ir jų būsimais pinigais. Tačiau tokių ir panašių pilių dešimtys stovi Ukrainoje, važiuoti į Padniestrę pamatyti Benderų pilį – labai kvaila mintis.
(Nors lyginant su tuo, kaip atrodo miestų gatvės, pilis atrodo įspūdinga, ir yra tikrai įspūdingai sutvarkyta. Iš miesto centro į ją patogiai galima nuvažiuoti troleibusu, kuris ir pats yra turistinė atrakcija – čia pamatysite ordinais apsikarsčiusių pensininkų, bilietėlius plėšančių konduktorių su senobiškais žiurstukais ir kitų sovietinio gyvenimo grožybių).
Būtent gyvi sovietinio gyvenimo ženklai ir yra didžiausia šios vadinamosios šalies vertybė. Daiktai, kurie praėjus trisdešimt metų nuo SSSR žlugimo tebegyvena savo liūdną gyvenimą ir tebeatlieka funkcijas, kurioms kitados buvo sukurti. Čia verta pasiduoti prisiminimų tėkmei, nusibraižyti tam tikrą psichogeografijos žemėlapį – jeigu gimėte sovietmečiu, ryškiai ir skaudžiai pajusite savo vaikystės kvapus.
Liūdni ir nejaukūs, apmūsiję viešbučiai, kuriuose viskas likę iš Brežnevo epochos. Atsimenat, tualetų langai sovietmečiu būdavo dažomi baltai, o ant tų dažų klientai palikdavo įvairių inskripcijų? Tų sovietinių „olų piešinių“ čia ligi šiol apstu.
Veikiantis (ir lygiai taip pat kaip SSSR, netgi, sakyčiau, kaip pati SSSR dvokiantis) telefono automatas, į kurio angą, kaip ir senais laikais, reikia įmesti kapeiką. Valgykla, ne tik išdidžiai tęsianti sovietinių valgyklų tradicijas, bet ir drįstanti sovietinę nostalgiją spinduliuoti itin moderniškai: valgyklos wifi kodas – 19221990 (SSSR įkūrimo ir žlugimo datos).
Baldai, faktūros, medžiagos, dizainas, drabužių stiliai – visa pasiklydę laike. Nebesuprantamai per rimtas bendravimo etiketas. Gatvių asfaltas, kuris vietomis atrodo ne pairęs, bet tiesiog išpuvęs. Tarytum iš desperacijos, neradusi kitų būdų pasakyti, kaip viskas šūdina, praeina moteris, apsirengusi kažkuo, ką tiksliausia būtų pavadinti tinklu (nors iš tikrųjų, matyt – vietinė prostitutė).
Padniestrė tuo ir stipri, kad labiausiai atitinka paribio sampratą. Beveik jokioje kitoje pasaulio šalyje nesijausite atsidūręs taip niekur, kaip Padniestrėje. Čia nėra ką veikti nei ryte, nei dieną, nei tuo labiau vakare ar naktį. Nėra net aštriadančių vatnikų, kuriais mus gąsdina mūsų propaganda. Nėra pinigų, perspektyvų, jokių padailinimų (nes juos įrengti reikia turėti pinigų).
Yra tik apsimetinėjimo neva valstybe sunkenybė, kurią galingesnės jėgos užkrovė žmonėms ant pečių ir liepė nešti. Yra skausmas suvokti (nebūtinai protu, dažniau tuščiu pilvu ir nepatenkintais materialiais poreikiais), kad tavo tėvynė yra nevykusio geopolitinio-banditiško eksperimento šalutinis produktas – šalis-klaida, kurios neturėtų būti, ir kurios ateityj neliks, nes tu pats mielai parsiduosi bet kam, kieno siūlomas minimalus atlygis didesnis. Tokia realybė.
Skubėkit į Padniestrę, kol ji tokia, kokia yra dabar – palikta likimo valiai.
Žodžiu, skubėkit į Padniestrę, kol ji tokia, kokia yra dabar – palikta likimo valiai, neturinti orientyrų, žiauriai savikritiška. Kaip pamesta nuotaka, – nūn jau prostitutė, – kuri tiki, kad tai ji pati nesugebėjo įtikti pasakų princui, ir todėl šis neišsivežė jos į pasakų šalį (t.y. Rusiją).
Šią skausmingą ir pamokomą dramą (ypač mums, savo kailiu patyrusiems, kas yra „Rusijos meilė“) verta pamatyti iš arti.
