Justinas Navikas – įvairiapusiška ir spalvinga asmenybė, jis – ekonomistas, keliautojas, Trakų rajono „Justino sodybos“ renginių organizatorius ir dviejų romanų autorius.
Įdomiausiomis savo kelionių istorijomis su 15min dalijęsis Justinas pirmą kartą papasakojo apie tai, kaip jo gyvenime apskritai atsirado kelionės, kokiuose pasaulio kampeliuose jam teko lankytis, kur regėti vaizdai išjudino stipriausias emocijas, kas sukėlė nuostabą, o kas siaubą.
– Papasakokite apie save ir tai, kaip jūsų gyvenime atsirado kelionės?
– Nauji mano gyvenimo siužetai atėjo kartu su XXI a. pradžia. Vieną darganotą rudens dieną palikau Vilniaus šurmulį ir persikėliau gyventi į sodybą Trakų rajono miškuose. Su vėju medžių viršūnėmis į sąmonę plūdo kūrybiški užmanymai – vos spėjau mojuoti kirviu ir plaktuku.
Taip atsirado „Justino sodyba“ – su pagoniška šventove, su aukuru netradiciniams renginiams. Kurdamas siužetus netrukus pasileidau į keliones po pasaulį. Negana to, pradėjau rašyti romaną.
Nuo ankstyvo amžiaus mano asmenybę formavo knygos. Kai būdamas 8-erių perskaičiau pirmą rimtą knygą – Jules Verne „Paslaptingoji sala“, nejučia mintyse pratęsiau jos siužetą. Vėliau taip buvo ir su kitomis knygomis – aš jas pratęsdavau arba į turinį įdėdavau savas mintis.
Galiausiai pradėjau siužetus dėlioti į gyvenimą. Būdavo, kad užplaukdavo juodas rutinos debesis, važiuodavau į Vilniaus oro uostą ir klausdavau kasininkės – į kur yra bilietų? Ir išskrisdavau į nežinią.
Kartą taip atsidūriau Sibiro mieste Krasnojarske. Prisiminęs, kad esu ekonomistas, užsukau į celiuliozės kombinatą. Sužinojęs, kas gamykloje yra neformalus autoritetas, po pokalbio su juo išėjau turėdamas solidžią tiekimo sutartį. Tas „kūrybinis siužetas“ mane pagavo ir toliau keliavau jau po Uralą.
Kartą sugedus autobusui kažkur prie Krasnokamsko miesto, Permės srityje, apsilankiau nemažoje gyvenvietėje su didele medžio spirito varykla. Tai buvo zombių miestelis. Nuo aplinkos užterštumo dėl celiuliozės bei popieriaus gamyklų ir medžio spirito vartojimo vietiniai gyventojai buvo praradę kalbos dovaną. Bendravo mimika, grimasomis, rankų ir kojų mostais, ištardavo tik trumpus keiksmažodžius.
Ten per trumpą laiką mano veidas pradėjo tinti ir dengtis žvynais.
Ten per trumpą laiką mano veidas pradėjo tinti ir dengtis žvynais. Pasibaisėjęs išėjau iš gyvenvietės pėsčias, tačiau pakeliui iki soties pamėtėjo sunkvežimis, kuris atvirame kėbule iš miško darbų vežė kalinius. Vairuotojas – irgi kalinys su prisiūta pavarde – linksmai juokavo, kad aš bėgu nuo pavirtimo į ateivį iš Marso. Toks buvo vienas šiurpiausių pirmųjų mano kelionių siužetų, kai pažinau Rusiją. Siužetai vyniojasi ir dabartinėse kelionėse.
Kelionių nutikimai savotiškai atrakina mintis, teka neįmintų mįslių srautas. Kodėl žmonės nėra laisvi? Kodėl jie žudo vieni kitus? Ar žmonijai tikrai nėra skirta surasti santarvės kodą?
Pažinęs pasaulį ir Rusiją – tai du skirtingi dalykai – dabar dėlioju mintis dėl mūsų dramatiškos nūdienos. Ieškau atsakymų, kodėl žmonijai trūksta meilės? Kodėl žmonės nemyli savo populiacijos, dargi turėdami patį plačiausią jausmų diapazoną iš visų gyvybės rūšių? Manau, kad kiekvienas iš mūsų turi vieną aštuonmilijardinę atsakomybės dalį. Giliai pažvelgęs į save, gali bandyti suprasti pasaulį.
Įvairios mintys, atradimai, praregėjimai išsiskleidžia būtent keliaujant. Surasti save ir gauti atsakymus gali tik pakilęs aukščiau savos buities. Keliauti, vadinasi, pažinti.
– Kaip dažnai ir kur keliaujate? Kodėl pastaruoju metu ne kartą keliavote būtent į Afriką?
– Keliauju, kaip minėjau, visą gyvenimą. Sovietmečiu apkeliavau Sibirą, Sajanus, Kaukazą, Uralą, Karpatus, buvau amžino įšalo tundroje. Atsivėrus sienoms, išmaišyta Europa didesnio įspūdžio nepadarė.
Gyvenimo būdas, mąstysena – viskas čia yra supanašėję. Kadangi visur, kur bebūčiau, įdomiausi man yra žmonės, jų įvairovę pajutau tik nuskridęs į Pietryčių Aziją. Vietnamas, Tailandas, Kambodža, Filipinai atvėrė ir stulbinamą planetos gamtos grožį. Bet žmonėse ten jutau esantis svetimas arba artimas tik už pinigus.
Visai kitaip pasijutau atvykęs į Afriką. Tai visos žmonijos lopšys. Žmonėse čia radau visas sielų daleles, kurios kadaise labai seniai išsitaškė per planetą.
Dabar jau drąsiai galiu pasakyti – niekur kitur nėra likę tiek daug vietos meilei. Žmonių santykių būsenos Afrikoje yra labai betarpiškos, o tai tikrai žavu patirti.
Niekur kitur nėra likę tiek daug vietos meilei.
Šalis kelionėms renkuosi pagal genčių įvairovę. Taip pat pasižiūriu į gyvenimo lygio rodiklius. Tarkime, jei alaus kainos neviršija 1,5 euro už butelį, vadinasi, kad šalis yra humaniška.
Paskutinėje kelionėje mane savo skurdu sukrėtė pietinės Afrikos šalis – Malavis (buvusi Šiaurės Rodezija). 5 iš 18 milijonų jos gyventojų badauja. Sotūs baltieji vakariečiai dažnai kalba, kad Afrika skursta dėl tingumo ir aplaidumo.
Verta suprasti, kad Afrika yra žmonijos motina, kuri paleido savo sūnus į pasaulį. Ši žemė jau atliko savo misiją ir ją reikia globoti. Bet vietoje to – Afrika yra išnaudojama. Malavio vaikai po 12 valandų dirba Vakarų kompanijų tabako plantacijose, o jie net neturi mokyklos ir yra šienaujami maliarijos.
Kenijoje, vėlgi, yra išskleisti dideli plotai gėlių šiltnamių. Afrikos moterys nuo chemikalų šiuose šiltnamiuose praranda vaisingumą. Čia užaugintos rožės lėktuvais išvežiojamos po pasaulį baltosioms moterims pamaloninti tokiu ryškiu (nuo chemikalų) meilės simboliu. Ištisi Afrikos miestai užversti antros ir trečios rankos rūbais, kurių nesunešioja tuščiagarbiai išsivysčiusio pasaulio madų vaikytojai.
– Kuris aplankytas pasaulio kampelis jums padarė didžiausią įspūdį ir kodėl?
– Jeigu apie žmones, tai didžiausią įspūdį paliko Afrikos genčių papročiai ir išpuoselėtas klastos menas. Atrodo, kad jau daug pažinai ir žinai, bet vis vien per kiekvieną naują apsilankymą tave vilioja į pinkles. Tai yra nuolat tobulėjantis kvailų Vakarų kvailų turistų apgaudinėjimo menas. Afrikoje ir įvyko dauguma nuotykinių mano gyvenimo siužetų.
Didžiausią įspūdį paliko Afrikos genčių papročiai ir išpuoselėtas klastos menas.
Taip buvo Ugandoje, kai mane vaikėsi viešbučių apsaugos mafija. Tada išsprūdau pabėgęs į Keniją. Bet po keleto metų mane jau vėl viliojo Kenijoje sutikta nerealaus grožio moteris, kuri „kvietė prisidėti prie jos Viktorijos ežero pakrantės svečių namų verslo su mano vakarietiškomis idėjomis“. Arba bent apsilankyti.
Aš, jausdamas silpstančias nuo pagundų kojas, atsikalbinėjau. Sakiau, kad jau esu davęs priesaiką ir nesu laisvas. Tada ji man kantriai aiškino, kad daugybė amerikiečių jos šaly turi long distance wife – nuotolines žmonas savo atostogoms, o dažnai pasilieka ir ilgam laikui.
Po metų ugandietė atsiuntė man žinutę, esą Dievas tada mane apsaugojo, o ji surado laimę pas arabų princą. Tąkart, matyt, mano gyvenimo siužetas galėjo būti nekoks. Tiesa, ką ji padarė su tuo princu, nepaaiškino, bet, matyt, parašė nebe reikalo.
Taip, su smalsumo virpuliu ir keliauju, – kas nutiks šį kartą, kokio verslo pasiūlymo sumišusio su asmeniniais malonumais vėl sulauksiu – niekada negali žinoti.
O gamtos požiūriu išskirčiau Kerijo slėnio skardį netoli Eldoreto miesto Kenijoje. Įsivaizduokite, tik pradedant rausti rytams, sėdi ant 1000 metrų aukščio skardžio, o iš apačios iki tavęs sklinda tūkstančių gaidžių giedojimas.
– Kadangi savo kelionių metu patiriate daug pavojingų momentų, kurį nutikimą išskirtumėte kaip labiausiai jus išgąsdinusį, patį šiurpiausią ar pan.? Į kurias pasaulio valstybes dar norėtumėte sugrįžti, o kur jau nebekeltumėte kojos? Kodėl?
– Nuotykių buvo daug. Išskirčiau vandens kelionę Filipinų Palavano saloje iš Port Bartono į San Visentę. Pakyrėjus kelionei akmenuotais keliais, pasiprašiau vietinio žmogelio 30 km nuplukdyti valtele. Atviroje jūroje sustiprėjo pasatas, bangos mažytę valtelę mėtė kaip lukštą, sutemo, varikliukas sučiaudėjęs užgeso.
Tuomet nesugalvojau nieko kito, kaip tik skubiai išgerti savo apdairiai nusipirktą alų, kad nenuskęstų be manęs. Kai baigiau gerti, užsivedė ir varikliukas. Nuo tada, jeigu kas pasidaro negerai, išgeriu alaus ir viskas pasidaro gerai. Bent jau laikinai tuo metu.
Kitas nutikimas buvo ties Zambijos–Zimbabvės siena, per kurią vietinis vedlys mane pravedė žemutiniais Zambezės upės labirintais po Viktorijos kriokliais. Tokio siaubo (galėjau labai lengvai nukristi iš 100 metrų aukščio į vandens pragarus) tai daugiau nenorėčiau patirti, vandens bijau labiau nei aukščio, o čia ir tas, ir anas.
Buvo ir daugiau „siužetų“ – su apiplėšimais, plėšikų vaikymaisi lūšnynuose. Ar galite įsivaizduoti lūšnyną su milijonu gyventojų? Tai garsioji Nairobio Kibera – sociumas, kuriame praleidau nemažai laiko. Beje, tai daug saugesnis rajonas nei River street stočių rajonas.
Dienos metu saugesnis, paaiškinu, nes naktį bet kurioje Nairobio vietoje nevalia nosies kišti į gatvę. Tiesa, kartą mane vietinis draugas savo automobiliu pavežė į naktinį klubą prastos reputacijos rajone. Smalsumas prie to privedė. Bet tai atskiras pasakojimas, kurį žadu pateikti ateityje.
Buvau apiplėštas, bet tai vertinu kaip gyvenimo siužetą.
Pati Kenija yra labai įvairi savo gyventojais – 45 gentys su savo papročiais ir kalbomis bei įvairia gamta. Į šią šalį visada norisi sugrįžti. Atgrasios šalies, į kurią nesinorėtų kelti kojos, dar neatradau.
Štai Tanzanijoje Kilimandžaro papėdėje buvau apiplėštas, bet tai vertinu kaip gyvenimo siužetą. Ir šiemet vėl aplankiau tą gražuolį kalną jau iš Kenijos Amboselio nacionalinio parko pusės. Beje, čia pabendravau su šamanu. Jis paklausė manęs, ką norėčiau sustiprinti savyje. Atsakiau, kad norėčiau baigti rašyti įpusėtą knygą. Šamanas pabūrė ir per kitus du mėnesius klajojant Afrikoje tai padariau. Šamanai gali daug.
– Jūsų kelionių istorijų skaitytojai jau turėjo pastebėti, kad į tolimas ir egzotiškas šalis iškeliaujate vienas. Kodėl kartu nevyksta daugiau žmonių?
– Paskutinėje kelionėje Afriką pristačiau sūnui Vladui ir jo žmonai Rūtai. Po mėnesio jie perskrido į savo numylėtus Tailandą, Vietnamą ir Filipinus, o iš ten atsiuntė žinutę, kad suprato, kodėl aš taip myliu Afriką – dėl žmonių. Sielos užpildais juodojo žemyno žmonės man pasirodė artimiausi.
Kodėl keliauju vienas? Gyventi su savimi, savomis mintimis kitokiame pasaulyje yra nuostabiausia būsena. Tu eini nematytais takais ir niekada nežinai, kas ir kur tavęs laukia. Sutinki nepažįstamą žmogų, pasidalini sielos dvelksmu – atrodo, esi nešamas gyvenimo šviesos fotonų.
Neseniai vienas mano bičiulis pasakė: didžiausia tavo vertybė yra tai, kad esi laisvas. O kai keliauji ne vienas, jau nesi visiškai laisvas. Nors žmogus iš visų planetos gyvulių išsiskiria socialumu, matyt, yra išimčių. Tad linkiu tokios laisvės būsenos krūtinėje ir kitiems žmonėms, kurie norėtų keliauti.
– Kaip ir kada pradedate ruoštis ilgesnei kelionei? Pvz., kokius daiktus pasiimate, kokius darbus pasidarote prieš išvykdamas į kurią nors Afrikos šalį?
– Į mano kelioninę kuprinę telpa 7–8 kg daiktų. Žieminius rūbus – vienkartinius Humanos brendus – paprastai sukišu į atliekų dėžę keičiant jungiamąjį skrydį kur nors Stambule ar Frankfurte. Ko pritrūksta, nusiperku svečiose egzotiškose šalyse, vėliau tie daiktai primena keliones.
Mano bazinė kelionių vieta – Kenijos Diani Bičas. Čia adaptuojuosi atskridęs iš žiemos ir nusprendžiu, kur keliausiu toliau. Taip vadinamųjų namų darbų, maršrutų neruošiu. Atskridęs į kitą šalį, jau oro uoste pradedu testuoti šalies žmonių mentalitetą. Kai pagaunu vietinių žmonių gyvenimo būdo esmę, viskas tampa paprasta.
Save vadinu socialiniu turistu – gyventi vietinių žmonių gyvenimą yra geriausias būdas pažinti šalį. To nepajusi nei pro viešbučio langą, nei atvykęs su turistų grupe. Aišku, neretai patenku į kuriozines situacijas. Šiemet Malavyje patekau į liūtį ir teko varganuose kaimeliuose ieškoti nakvynės.
Vietiniai gyventojai balto žmogaus gal gyvenime nebuvo regėję, tai atrodžiau jiems kaip šmėkla su liūtimi nuleista iš dangaus. Išėjo labai įdomus siužetas, kai viena moteris juokiantis ir klegant kaimiečiams mane nusivedė į savo vieno kambario molio namelį nakvynei. Gerai, kad prieš tai kaimelio tavernoje išgėriau vietinio gėrimo čibuku – baltos kukurūzų miltų raugalo, tai visai neblogai išsimiegojau, nes užmigau anksčiau nei toji moteris.
– Kokiais patarimais galėtumėte pasidalyti su žmonėmis, kurie nori, bet dar nesiryžta vieni išvykti į tolimą ir ilgą kelionę?
– Patarimas – nusipirkti oro bilietą ir išskristi.
– Jau pasirodė jūsų antrasis romanas. Kuo jis skiriasi nuo pirmojo ir kodėl nutarėte jį parašyti?
– Romanas „Išeiti į Afriką“ yra 2 dalių. Pirmoje dalyje yra pasakojama apie žmogų, keliaujantį aplink pasaulį ir atsidūrusį Afrikoje. Jis yra pirmos knygos „Išeiti į horizontą“ personažas, bet šį tęsinį galima skaityti ir kaip naują, atskirą istoriją.
Šį pasakojimą įvardijau kaip likimo dramą. Man pačiam gniaužė kvapą, kai rašiau paskutinius puslapius. Egzistencinė nueinančio žmogaus dilema jaučiant šliaužiančią negalią – kokį kelią pasirinkti? Įspūdis, kad personažas pats pasirinko neįtikėtiną sprendimą, o ne aš tai sudėliojau...
Per kelerius metus perskaičiau visą kaimo biblioteką.
Antra dalis yra mano paties perimtų pirmos dalies personažo kelionių tęsinys. Tai taip pat realiais įvykiais grįsta grožinė publicistika.
Kodėl parašiau tuos du romanus? Kaip minėjau, pirmą rimtą (ne pasakų) knygą perskaičiau mokydamasis antroje klasėje. Tada taip įsitraukiau, kad per kelerius metus perskaičiau visą kaimo biblioteką. Skaitydavau iki išnaktų, o padėjęs galvą ant pagalvės, nejučia mintyse tęsdavau siužetus. Jie mane pakerėdavo. Vėliau buvo universitetas, karjera, trys profesijos, šeima, o pratęsti siužetams dabar randu daugiau laiko.
– Ko gali tikėtis naujojo romano skaitytojai?
– Rašiau, ką mačiau ir patyriau, ką radau sutiktuose žmonėse. Žmonės man – minčių bedugnės.
Neseniai labai nustebau, kai vienas žmogus paatviravo: „Na, tu ten ir prifantazavęs!“ Tada supratau, kad gyvenime patyriau tikrai neeilinių dalykų, jeigu tai tapatinama su fantazijomis. Todėl ir noriu dalintis savo klajonėmis po minčių bedugnes.
– Kur dar artimiausiu metu planuojate nukeliauti?
– Ketinu aplankyti Kenijos tandori gentį ir Zimbabvės Karibos ežerą, prie kurio dėl krokodilų ir hipopotamų gausos negali prieiti joks žmogus. Manau, tai yra diskriminacija iš kitų gyvybės rūšių pusės. Pažiūrėsiu, kaip ten yra iš tikrųjų. Gal bus koks nors ryškesnis siužetas...
Linkėjimas 15min skaitytojams:
Geriausia, su neįtikėtina fabula, mano dar nebaigta skaityti knyga yra pats gyvenimas. Linkiu visiems skaitytojams: tegul tęsiasi jūsų siužetai, kuriuose yra daug laisvės ir meilės.
