Su Euroblogas.lt skaitytojais Ona sutiko pasidalinti savo kelionių įspūdžiais ir praktiškais patarimais, kaip artėjančią vasarą paversti nuostabiausiomis atostogomis gyvenime.
– Ona, praėjusią vasarą mudvi susipažinome Bulgarijos sostinėje Sofijoje. Tąsyk naktiniu autobusu atbildėjai iš Varnos ir ankstyvą rytą buvai pasirengusi savaitės kelionei po Balkanus. Gerokai nustebau pamačiusi tave tik su drobiniu maišiuku ant peties. Ar visada keliauji be bagažo?
– Jei tai trumpa, sakykim, savaitės trukmės kelionė, visada važiuoju tik su vienu medžiaginiu krepšiu. Man patinka taip keliauti: esi tu, tavo krepšys ir tu esi laisvas. Keliaujant net ir su mažu lagaminuku jau reikia juo rūpintis, kažkur padėti, palikti. O su krepšiu gali visur vaikščioti. Rūbų imu labai nedaug, skalbiuosi keliaudama. Visokius šampūniukus susipilu į mažus buteliukus, tiek, kiek tikrai reikės. Nieko neimu šiaip sau, kad „ai, o gal prireiks“, viską apgalvoju.
– Bet tą rytą mūsų susitikimas prasidėjo ne nuo kavos, o klijų paieškos – lipant į autobusą tau suplyšo basutės, o kitų pasiėmusi neturėjai…
– Taip, prieš išvykdama pakilojau batus, pasirodė labai sunkūs ir neėmiau (juokiasi, – aut. past.). Ir nieko, susiklijavau tas basutes ir viskas buvo gerai. Dabar neseniai buvau Gruzijoje, turėjau tik vienas kelnes. Kopdama į kalną įkritau į patį didžiausią purvyną savo gyvenime, tai vaikščiojau apsisukusi skara, kol radau, kur išsiskalbti. Bet man tokie nuotykiai ir yra gyvenimas.
– Ar visada buvai tokia, sakykim, nerūpestinga ir atsipalaidavusi keliautoja?
– Ne. Mano kelionės prasidėjo pakankamai vėlai, kai buvau keturiolikos. Tąsyk su tėčiu automobiliu važiavome į Angliją, tad mano pirmasis užsienis, kaip ir daugumai lietuvių, buvo Lenkija (šypsosi – aut. past.). Dabar labai juokinga prisiminti, kaip ruošiausi pirmajai savo gyvenime kelionei, pirkau visokius dėkliukus muilui, dantų šepetukui, lagaminą kroviausi bene pusę metų! Prieš pat kelionę nusipirkau tokią knygutę, kurioje aprašinėjau kiekvieną šalį: „Įvažiuojam į Lenkiją, viskas atrodo labai panašiai, kaip ir Lietuvoje, bet žmonės ten kitokie…“ (kvatoja – aut. past.). Viską labai struktūruotai užsirašinėjau.
Daugiau keliauti pradėjau sulaukusi aštuoniolikos. Dabar turiu parsisiuntusi tokią programėlę, kurioje žymiuosi aplankytas šalis ir tas, kuriose esu gyvenusi. Tai iš 205 pasaulio valstybių esu aplankiusi trisdešimt, o gyvenusi aštuoniose, jei skaičiuosime ir Lietuvą.
– Kur esi gyvenusi ilgesnį laiką?
– Bulgarijoje, Islandijoje, Maltoje, Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV. Dabar gyvenu Kipre, bet už kelių savaičių grįžtu į Lietuvą. O vasarai išvažiuoju į Aliaską.
– Oho! Ką visose šiose valstybėse veikei?
– Na, Anglijoje gyveno mano tėtis, tad su broliu vasaroms važiuodavome jo aplankyti. Islandijoje, Portugalijoje, Maltoje, Bulgarijoje studijavau, o Kipre ir dabar studijuoju pagal „Erasmus+“ programą. O į Ameriką buvau išvykusi ir greitu metu vėl išvykstu pagal „Work & Travel“ programą.
Draugai juokauja, kad turėčiau būti įrašyta į rekordų knygą. Nesu girdėjusi, kad kas nors būtų išvažiavęs studijuoti į penkis erazmusus.
– Bet iš tikrųjų, Ona, juk paprastai studentai išvyksta studijuoti vos pusmečiui ar dviems. Kaip tau pavyko?
– Man tiesiog pasisekė. Klaipėdos universitete pradėjus studijuoti edukologiją viena dėstytoja pristatė programos „Erasmus+“ galimybes ir užsiminė, kad štai vienas studentas studijavo Islandijoje. Išgirdusi apie Islandiją žūtbūt užsigeidžiau ten išvažiuoti. Tuo metu programos taisyklės buvo tokios, kad studentas gali išvykti vienam semestrui studijuoti, o kitam – atlikti praktikos. Būdama Islandijoje jau žinojau, kad praktiką būtinai noriu atlikti Maltoje. Man labai patinka salos, įdomi jų uždara kultūra. Va, galvoju, Islandijoje šalta, po to bus Maltoje šilta (šypsosi – aut. past.).
Ir štai grįžus į Lietuvą sužinojau, kad pasikeitė programos taisyklės: kiekvienas studentas turi dvylikos mėnesių limitą, kurį gali išnaudoti, kaip pats nori. Iškart sumečiau, kad man reikėtų šia galimybe pasinaudoti ir dar išvykti studijuoti į Portugaliją. Po to atlikau praktiką Maltoje, Montessori vaikų darželyje. O į Bulgariją išvykau jau baigusi studijas ir gavusi diplomą, nes programa teikia įvairių galimybių ir absolventams.
Dabar Vilniaus universitete studijuoju edukologijos magistrantūroje ir vėl turiu dvylikos mėnesių limitą studijoms užsienyje. Taip atsidūriau Kipre.
– Tu mane ir vėl gerokai nustebinai! Bent jau iš tavo feisbuko ir instagramo nuotraukų atrodo, kad esi pati tikriausia keliautoja, šalių tyrinėtoja, pastebinti skirtingoms kultūroms būdingas detales, mažas smulkmenas. O dabar štai paaiškėja, kad esi rimta erazmuso studentė. Kaip pavyksta studijų metu pažinti šalis, kuriose gyveni?
– Aš visada keliauju viena ir niekada nedalyvauju erazmuso vakarėliuose. Taip sutaupau daugybę laiko. Viena, vakarėliai patys savaime atima laiko. Antra, kitą dieną dažniausiai skauda galvą, guli ir nieko nedarai. Beje, pastebėjau, kad yra susiformavusi gana įdomi to erazmuso kultūra – išvažiuoji, tarkim, į Kiprą, ir tokių vakarėlių metu susipažįsti su prancūzais, vokiečiais, kitų tautybių žmonėmis, bet ne vietiniais. O man visada įdomūs du dalykai: susipažinti su vietiniais ir, jeigu tokių yra, su ten gyvenančiais lietuviais. Pavyzdžiui, Islandijoje labai stipri lietuvių bendruomenė, savanoriavau ten esančioje sekmadieninėje lietuvių kalbos mokyklėlėje. O Portugalijoje pavyko užmegzti ryšį su daugybe vietinių. Šiaip jau pietiečių nelabai mėgstu, bet portugalai paliko labai gerą šiltų žmonių įspūdį, nors ir menkai kalba angliškai. Ta tikra erazmuse pabuvau turbūt tik Bulgarijoje. Vietiniai nelabai norėjo bendrauti, tad daugiausia laiko leisdavau su tadžike ir iraniete.
– Vis dėlto, kaip pavyksta užčiuopti lankomos ar gyvenamos šalies pulsą?
– Man labai patinka atsisėsti ant suoliuko ir tiesiog stebėti, kaip žmonės toje šalyje vaikšto, elgiasi, dirba, ilsisi. Be to, mano keliavimo taktika yra keliauti vienai. Net savo gerų draugių nekviečiu kartu keliauti, tik pasakau, va, žinot, aš buvau ten ir ten, nuvažiuokit ir jūs (šypsosi – aut. past.).
Geriausios atostogos yra keliauti vienam. Kai esi vienas, tai reiškia, kad prie nieko nereikia taikytis.
Juk gyvenime paprastai mums reikia nuolatos prie ko nors derintis. Išvažiavus atostogų visi nori, kad viskas būtų labai gerai ir taip, kaip jie nori. Todėl nuolat reikia ieškoti kompromiso. O kai esi vienas, tai iš karto darai taip, kaip tau norisi ir nereikia ieškoti net menkiausio kompromiso.
Pavyzdžiui, galiu nuspręsti, kad šiandien aš pusę dienos sėdėsiu parke ir lesinsiu balandžius. Stebėsiu, kaip tame mieste žmonės gyvena. Ir niekas man nepasakys, tai kaip tu čia dabar pusę dienos nieko neveiki. Man nesvarbu – aš noriu!
– Turbūt per šešerius kelionių metus skirtinguose parkuose lesinai tūkstančius balandžių ir stebėjai dar daugiau skirtingų žmonių. Ką šių kelionių metu supratai?
– Keliauju be bagažo, bet šių kelionių metu susikroviau išties nemenką patirčių bagažą. Jau dabar žinau, kad grįžusi iš Aliaskos niekur nebenoriu važiuoti ilgesniam laikui, noriu gyventi būtent Lietuvoje. Man nepatinka ir gerokai erzina nepagrįstai burbantys žmonės, neva visur gerai, tik Lietuvoje labai blogai. Ne!
Ir tai sakydama po visų savo kelionių jaučiuosi žymiai tvirčiau, nes tokią savo nuomonę galiu pagrįsti stipriais argumentais. Pavyzdžiui, sužinoję, kad Lietuvoje daugybė studentų studijuoja iš valstybės lėšų, dauguma amerikiečių netenka amo, nes ten, jei nori studijuoti, turi sunkiai dirbti ir užsidirbti.
Arba pamenu keliaujant į Belgradą susipažinau su serbais. Jiems pasakius, kad esu iš Lietuvos, sulaukiau pavydžių žvilgsnių – kaip jums gerai, jūs priklausot Europos Sąjungai… Kuo daugiau keliauju, tuo daugiau gerų dalykų Lietuvoje matau. Juk mes tokie jauni, o taip greitai progresuojame.
– Artėja vasara, atostogų metas. Ką patartum lyg ir norintiems, bet ilgesniam laikui keliauti niekaip neišdrįstantiems žmonėms?
– Išdrįsti keliauti ir neatsisakyti galimybių dėl visokių meilių – ilgesnis išsiskyrimas santykius dažnai labai išgrynina. Kai Klaipėdos universitete bandydavau kolegas įkvėpti išvažiuoti į erazmusą, dažniausiai sulaukdavau mykimo, kad „Aš turiu vaikiną, o aš turiu merginą, tai kaip čia dabar išvažiuosiu, viską paliksiu…“ (juokiasi – aut. past.). Viena draugė atsisakė studijų užsienyje dėl vaikino, o dabar graužiasi, kad galiausiai liko ir be studijų, ir be meilės…
Jei jau planuojatės kelionę, patarčiau pasidaryti reikalingų daiktų sąrašą. Aš tokį turiu wordiniame dokumente, kurį kas kartą vis papildau arba išbraukau, kraunantis daiktus lengva pažymėti varnele, kas jau paimta, kas dar ne. Beje, prieš kraunantis drabužius neužtenka pasidomėti vidutine šalies temperatūra. Visada gerai pasiklausinėti vietinių arba užvis geriausia – ten gyvenančių lietuvių. Jie tai tikrai pasakys, ar žiauriai šalta, ar karšta.
Turiu savo nuomonę ir apie Couchsurfing'ą. Tai geras dalykas ir daugybė žmonių juo džiaugiasi. Bet pati dažniausiai renkuosi nakvynę hostelyje. Couchsurfinimas reiškia, kad esi įpareigotas bendrauti su tave priėmusiais žmonėmis, kurie galbūt tau ne visai patiks. O hostelyje susimoki kelis eurus, viename kambaryje miegi su daugybe žmonių, bet neprivalai su jais bendrauti. Tai suteikia daug daugiau laisvės.
