Šią šventę 1995 metais sugalvojo prancūzai. Nors pirmieji šokoladą gaminti išmoko senovės actekai. Jie vadino jį dievų maistu. Ispanų konkistadoriai, pirmąsyk pristatę jį į Europą, skanėstą vadino „juoduoju auksu“ ir naudojo fizinėms jėgoms ir ištvermei sustiprinti.
Ilgą laiką šokoladu galėjo mėgautis tiktai aristokratai. Moterys laikė jį stipriu afrodiziaku. Ypač mėgo jį austrų valdovė Maria Tereza, o prancūzų karaliaus favoritė madam Pompadur buvo įsitikinusi, jog tik šokoladas gali įžiebti aistros ugnį.
 |
| Fotolia nuotr./Lydytas šokoladas |
Kaip nustatė šių dienų mokslas, šokolade esama elementų, padedančių žmogui pailsėti ir atgauti psichologines jėgas. Štai karčiojo šokolado rūšys ypač stimuliuoja endorfinų – laimės hormonų, veikiančių malonumų centrus, gerinančių nuotaiką ir palaikančių organizmo tonusą – gamybą. Esama netgi hipotezės, kuria remiantis, šokoladas pasižymi priešvėžiniu efektu ir gali užkirsti kelią senėjimo procesams.
Bet štai dėl ko mokslininkų nuomonė vieninga: smaližiaujant šokoladu, lengva priaugti papildomų kilogramų. Juk jame gausu maistingųjų medžiagų, vadinasi, ir riebalų, taigi jis labai kaloringas.
Tarp pasaulio muziejų, skirtų įvairiems maisto produktams pagerbti, garbingą vietą užima ir Šokolado muziejai. Neseniai toks atsidarė ir pas mus, Šiauliuose. Apie jį jau plačiai rašė spauda. O mes imkime ir nukeliaukime į šį skanėstą jau seniai propaguojantį muziejų Belgijos Briugės mieste. Juolab, kad belgišką šokoladą žinovai laiko vienu geriausiu pasaulyje.
Miestas su šokoladiniais fontanais
Briugė, kaip joks kitas miestas pasaulyje, kelia asociacijas su vaikyste: juk daugelyje gatvių tvyro lengvas šokolado kvapas. Beje, būtent čia vyksta kasmetinis šokolado festivalis „Choco – Lat“, kurio metu miesto centre trykšta šokoladiniai fontanai, o konditeriai lenktyniauja, kas sukurs pačius įspūdingiausius meno kūrinius iš belgiško šokolado.
Truputį paklaidžiojus siauromis viduramžių gatvelėmis, galima atsidurti gatvėje sudėtingu flamandišku pavadinimu – Wijnzakstraat. Joje esama Šokolado muziejaus, įsikūrusio senoviniame keturaukščiame XV a. pastate – Castle of Harz. Jau iš tolo nuo jo sklinda gardus šokolado aromatas, smarkiai stiprėjantis, artinantis prie bilietų kasos. Įėjimas į „saldžiąją karalystę“ kainuoja šešis eurus, bet vaikai iki šešerių metų gali čionai patekti visiškai nemokamai.
Puikus aromatas, erzinantis uoslę ir skatinantis apetitą, lydės jus per visą tą laiką, kol apžiūrinėsite visus keturis muziejaus aukštus. Pirmasis eksponatas – milžiniškas šokoladinis kiaušinis. Jame išgraviuruota muziejaus atidarymo data: 2004 metų kovo 22 – oji. Nežiūrint į savo „jaunystę“, muziejus sugebėjo įsitaisyti filialus Prahoje ir Paryžiuje. O viso labo muziejus talpina apie tūkstantį eksponatų.
Pirmajame aukšte iškyla ištisa serija skulptūrų iš šokolado. Tai – egzotinės kačių giminės atstovų figūrėlės, aprengtos įvairiausiais rūbeliais ir skrybėlaitėmis. Tarp jų esama ir garsiosios Šarlio Pero pasakos personažo – Batuotojo katino... Be šių gyvūnėlių, salėje puikuojasi didingos šokoladinės senųjų statulų kopijos ir netgi kai kurie avangardistiniai kūriniai.
O štai Belgijos simbolis – besišlapinantis berniukas. „Sisioja“ jis skystu šokoladu! Greta įsitaisęs žvilgantis šokoladinis fontanas. Beje, dauguma šokoladinių skulptūrų yra lengvai prieinamos: po stiklu įkurdinti tiktai santykinai smulkūs eksponatai. Suprantama, prie įėjimo lankytojus pasitinka užrašai: „Rankomis eksponatų neliesti!” O štai užrašo „Nevalgyti!” kažkodėl nėra. Matyt muziejaus lankytojai yra išugdyti santūria europietiška dvasia, ir jiems net į galvą nešautų panaši mintis.
Muziejuje galima pasisemti žinių apie šokolado istoriją. Pradedant nuo majų ir actekų laikų, šokoladas buvo laikomas dievų gėrimu, o kakavmedžių vaisiai atliko pinigų vaidmenį. Vėliau ispanų konkistadoriai praturtino dievišką gėrimą cukrumi, o prieš kokius penkis šimtmečius karštas šokoladas tapo mėgiamu gėrimu karališkuosiuose Prancūzijos, Ispanijos ir kituose rūmuose.
Antrasis aukštas lankytojus sutinka švelniu porcelianinių indų švytėjimu: jie čia pačių keisčiausių formų ir spalvų. Čia galima puikiausiai įsivaizduoti, iš kokių indų buvo gaminamas šokoladas. Štai specialūs dubenėliai – manserinai, įvesti į apyvartą 1640 metais. Esama taip pat specialių puodelių, padažinių ir kitų indų, kuriems sunku net pavadinimą sugalvoti.
Trečiame aukšte išdėstyta jau betarpiška belgiško šokolado istorija. Juk būtent Belgijoje konditeriai išrado garsųjį „praline“, trokšdami įtikti odioziniam hercogui Plezi – Pralinui, kuris svajojo sukurti patį skaniausią saldainį pasaulyje. Įdomu, kad prie šokolado gamybos ištakų Belgijoje stovėjo... vaistininkai. Jie išrašydavo jį kaip gydomąją priemonę esant virškinimo sutrikimams.
Pagaliau muziejuje per šokoladą galima susipažinti su Belgijos karališkosios šeimos istorija, pagal portretus atsekti jos narius, įkurdintus ant dėžučių su šokoladu ir ant skardinių su sausainiais iš karališkosios šeimos šokolado kolekcijos.
Baigus apžiūrą, svečiams pasiūloma pasižiūrėti filmą apie kakavą ir šokoladą. Po to visi eina į firminę parduotuvę, tradiciškai prekiaujančią šokoladu. Po tokio ilgo klaidžiojimo po šokoladinę karalystę neįmanoma atsispirti pagundai paragauti „eksponatų“. Pirkėjams tenka ilgokai pavargti – toks gausus čia šokoladinių plytelių ir visokiausios spalvos bei konfigūracijos figūrėlių pasirinkimas. Pagaliau išsirinkę ir nusipirkę, pakeliui prie kitų eilinių įžymybių su malonumu viską suvalgo, gėrėdamiesi miesto grožybėmis.
Belgiško šokolado markė išties laikoma viena geriausių pasaulyje. Nekeista, jog šioje Europos valstybėje esama keleto šokolado muziejų. Vienas iš jų – Briuselyje, kitas – Epene (Lježo provincijoje). Trečias – gražiojoje senojoje Briugėje.
Kiti šokolado muziejai
Apskritai pasaulyje šokolado muziejai yra gana populiarūs. Vienas toks įsikūręs Vokietijos Kelno mieste. Muziejaus pastatas išlikęs futuristiniame stiliuje. Pagrindinė įžymybė – šokoladinis fontanas, į kurį tarnautojai merkia vaflius ir jais vaišina lankytojus.
Šokoladinių paslapčių muziejuje, esančiame Prancūzijos Heispolsheime, be parduotuvės, esama arbatinės ir netgi savo teatro. Čia galima paragauti šokoladinės pastos, šokoladinio acto, šokoladinio alaus ir įsigyti nemaža originalių gaminių iš šokolado.
Stebuklingas Penni šokolado pasaulis – muziejus, veikiantis prie kanadietiško šokolado fabriko Philipp Ailend, garsėja šokoladinėmis garsių meno kūrinių kopijomis: Dovydo skulptūra ir netgi ištisu šokoladiniu miestu. O įeidami lankytojai gauna šokoladinį saldainį.
Šokolado muziejus Barselonoje taip pat stebina skulptūrine gausa: čia – klasikinių skulptūrų kopijos, personažų ir multiplikacinių filmų figūros. O šokolado muziejuje, esančiame Pietų Korėjos Čedžudo saloje, galima išvysti tokį neįprastą eksponatą, kaip veikiantis XIX amžiaus tramvajus. Ir pagamintas jis iš šokolado!
Pirmasis rusiškas Šokolado ir kakavos istorijos muziejus atsidarė pernai Maskvoje. Jo kolekcija sudaryta, remiantis turtingu trijų seniausių konditerijos fabrikų („Krasnyj Oktiabr“, „Rot Front“ ir „Babajevo“) muziejų palikimu. Čia apie 30 tūkst. eksponatų, tarp kurių – kino ir foto medžiagos, o taip pat eksponatai, muziejininkystės specialistų parsivežti iš kelionių po senovines majų žemes Meksikoje, Gvatemaloje ir Hondūre.
