Žygiuojant atnaujinto Ventės rago taku virš galvų praskrenda vienas kitas paukštis, pasigirsta jo klyksmas. Gidas Borisas nusišypso, mesteli trumpą žvilgsnį į paukštį ir akimirksniu, net prietemoje, įvardina rūšį. Įgudusi akis atpažįsta ne tik iš spalvų, sparnų formos ar snapo, bet ir iš skrydžio manieros – plasnojimų intensyvumo, atskleidžia gidas.
Paėjus toliau jau matyti gaudyklėse spurdantys paukščiai. Žieduotojas švelniai paima karietaitę į rankas, uždeda žiedą ir paleidžia. Akimirka ir jau laisvės gurkšnis, paukštis dingsta iš horizonto. Paleisti kelis duoda ir mums. Paukštis toks trapus, kad baisu pernelyg suspausti. Trumpą akimirką, kai jis išbūna delne, net nežinai, kuris kurio labiau bijo. Ir štai – dar vienas laisvės gurkšnis.
Kiek toliau atsiveria vaizdas į Kuršių marias. Stovint ant nedidelio pusiasalio pakrantės matyti molas – paukščių susitikimo vieta. Mes juos matome, o jie mūsų lyg ir nepastebi. Tik dairosi aplink – kiek dar reikės laukti? Kol stovime ir stebime, į „susirinkimą“ atskrenda vis daugiau ir daugiau paukščių. Lyg, o gal ir iš tiesų, visi būtų sutarę šiandien ir būtent čia susitikti. O po to – kelti sparnus į ilgą kelionę.
