Tik atsidūrus beveik prie pat išskaptuoto Budos Vairočanos kojų, prieš akis iškilo ramios ir elegantiškos, liūties nepaisančios Lunmeno statulos. Joms tinka bet kokie orai, jos atsparios daugumai stichijų. Svarbiausia – atsilaikyti prieš patį žmogų.
Senovėje ir dar netolimoje praeityje Azijos ir jos pakraščių gyventojai gebėdavo be jokios grandiozinės burzgiančios technikos urvus išmoningai pritaikyti ritualams, buičiai, gynybai ir pasigrožėjimui.
Iš akmeninių kalvų, jų iškilimų ir plyšių bei luitų vietiniai susikurdavo atskirus pasaulius su įvairios paskirties patalpomis, vėdinimo ir drenažo sistemomis. Pasidalysiu keliais įspūdžiais iš kraštų, kur rungiasi ir tarpusavy dera gamtos ir žmogaus vaizduotė.
„Drakono vartai“ – budų prieglobstis abipus upės
Kinijoje skirtingose vietovėse išlikę apie 20 budistinių grotų. Maždaug pusę jų teko aplankyti. Dabar sunkiausia būtų išskirti patį vaizdingiausią. Kiekvieno uolų šventyklų komplekso žavesį kuria vis kitokia aplinka ir vis kitokios stilistikos praeities budos. Net ir apdaužyti Mao Zedongo pasiuntinių – „raudonųjų sargybinių“ dauguma išlikę orūs.
Šiandien be užmarštin jau grimztančią nuožmią kultūrinę revoliuciją dar didesnę grėsmę jiems kelia makabriški turizmo biznio mastai. Aplink buvusias šventyklas dygsta turėklai, eskalatoriai, prekybos paviljonai. Pasitaiko, kad restauravimui naudojamas gipskartonis, anilino dažai, kitos pigios ir trumpalaikės statybinės medžiagos. Čia ir UNESCO vaidmuo šviečiasi kaip labiau simbolinis.
Tačiau akmeninės meditacijų celės bei išskaptuotose jų nišose likę sustingę šimtai ar tūkstančiai laiko, ir gamtos siausmų nutrintų, chunveibinų sumaitotų, bet romių budų ir bodisatvų su santūriomis šypsenomis ir kiek šelmiškais žvilgsniais išnyra kaip priešingybė tam juos supančiam tragikomiškam komercijos triukšmui.
Vienas estetiškiausių palikimų – Longmeno („Drakono vartų“) grotos Henano provincijoje, prie vienos iš buvusių „Vidurio valstybės“ imperijos sostinių – Luojango. Abipus Y upės po vieną kilometrą nusidriekusiose uolų eilėse dar IV ar V a. pradėtos skobinėti šventyklos. Longmeno šventaviečių nišos ir tamsūs skliautai budistiniais personažais daugiausia gausėjo kosmopolitiškosios, menus ypač puoselėjusios Tangų dinastijos eroje – nuo VII iki X a.
Moderniaisiais laikais čia aptikta per 2000 nišų ir per 1000 urvų. Juose galėjo būti įkurdinta iš viso apie 100 000 statulų. Lunmeno apylinkėse rastas ir bene garsiausio visų laikų Kinijos poeto, gyvenusio VIII a., Bai Juyi kapas.
Fengxian si, erdviausioje „Drakono vartų“ šventykloje, uolos sienos fone iškilęs aukščiausias – 17 metrų Buda Vairočana. Iš kito upės kranto Fengsianas atsiskleidžia tarsi budų prieglobsčio žiotys, o jas iš abiejų pusių pratęsiančios uolos ir urvai dunkso kaip snaudžiantis kuprotas galiūnas su daugybe juodų akių.
Paprastai Lunmenas atsiduria keliautojų maršrute, kuriame yra Šaolino vienuolynas, kadangi Luojangas – pakeliui į šį buvusį garsų čanbudizmo ir kovos menų centrą. Patogiausia Lunmeną pasiekti iš Luojango nusičiupus taksi: nuo Kinijos mastais palyginti nedidelio miesto iki garsiųjų grotų – tik apie pusvalandis kelio. Pamaklinėti po „Drakono vartų“ apylinkes užtenka mažiausiai dviejų ar trijų valandų.
Vardžija – trylikaaukštis uolos miestas
Mistiški akmeninių šventyklų keliai vingiuoja ir kur kas arčiau Lietuvos – po Gruziją. Vis dėlto ir istorija, ir atmosfera ten giminingesnė Rytams. Išskirčiau Upliscichės, David Garedža ir Vardžijos trejybę.
Šie urvų kūriniai išsimėtę skirtinguose Gruzijos galuose, priklauso ne tokiam pačiam peizažui ir ištikti skirtingo likimo. Antai iš vienos seniausių šalies gyvenviečių Upliscichės, pradėtos skobinėti prie Kuros upės X a. pr. m. e., dabar likusios tik plikos uolos.
Apie 60 km nuo Tbilisio, ginčytiname Gruzijos ir Azerbaidžano paribyje, VI a. įkurtas David Garedža pravoslavų vienuolynas. Jo urvuose, plynos pusdykumės apsuptyje, asketiškieji Dievo tarnai gyvena lig šiol.
Viršūnėje, į kurią reikia lipti pro dygliuotus krūmus ir akmenis, už kurių laksto driežai ir rangosi gyvatės, iš vienos pusės svaiginamai pasitinka laukinių musulmoniškojo Azerbaidžano kalnų panorama su pasienio punktu, iš kitos – dunkso uolų sienos ir skliautai, išpaišyti Kristaus ir jo mokinių freskomis.
Bene išradingiausiai urvai buvo pritaikyti gyvenimui Vardžijoje. Pirmą kartą ten atsidūrus, sukirbėjo deja vu jausmas. Iš tikro – ne joks deja vu. Tiesiog iš tolo priminė Lunmeną. Pietų Gruzijoje prie Kuros kranto, Erušeti kalnų šlaituose, būstai uolose galėjo būti įrengti jau VI a. ar dar anksčiau, o XII a. išsidriekė 13 aukštų miestas.
Žmonės ten išsirausė tūkstančius gyvenamųjų patalpų ir slaptų išėjimų, buvo įrengtas vienuolynas, o jo gyventojai pasirūpino drėkinimo sistema ir daržais terasose. Apačioje palikto maisto ryšulius ar krepšius su gėrybėmis vienuoliai atsitraukdavo virve.
Urvų aukštus jungė iškalti statūs laiptai. Tačiau kai kur iš vieno aukšto patekti į kitą įmanoma buvo pasitelkiant irgi tik virvę. Ši ekstremali alpinizmo atmaina pareikalaudavo aukų. Tačiau būtent stačios uolų būstų sienos kaip gynybinė tvirtovė vietinius vis apsaugodavo nuo užpuolikų. Tik prieš osmanus musulmonus XVI a. atsilaikyti nepavyko ir krikščionių vienuolynas buvo ilgam apleistas.
Tačiau šiandien gilumoje urvų, kuriuos jungia painūs ir siauri koridoriai, keli vienuoliai tebegyvena. Jų valdose iškalta cerkvė su į kalnus žvelgiančiais ir jiems savo skambesį paskleidžiančiais varpais. Kadaise sodrios ir spalvingos buvusios freskos, Kristaus ir kitų šventųjų atvaizdai ryškiau sušmėžuoja tik žvakių šviesoje arba pro durų plyšį besiskverbiančios saulės spinduliuose.
Laukinės Vardžijos ramybės nenustelbia nei palyginti retai čia užsukančių turistų autobusų burzgesys, nei pavienių keliautojų klegesys. Savarankiškai keliaujant, patekti į šį nuošalų urvų gigantą patogiausia automobiliu (mašinos nuoma Gruzijoje nebrangi). Žvalgytuvėms vertėtų skirti bent pora valandų.
Tačiau tuo kelionė po šventus urvų pasaulius dar nesibaigia. Bus tęsinys.
