Pirklių pamėgta gyvenvietė pamažu tapo kurortu
Pirmą kartą 1253 m. Vokiečių ordino kronikose paminėta Palangos gyvenvietė tais laikais buvo prekybos centras. XIII-XVIII a. gyventojai vertėsi žvejyba, rinko jūros išmestą gintarą, prekiavo su Baltijos pakrantės miestais. Dažnai apsilankantys pirkliai savo prekes mainė į gintarą, medų, kailius.
Grafai Tiškevičiai Palangos pajūriu susidomėjo XVIII a. pabaigoje. 1824-aisiais caro kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius nusipirko Palangą. Čia 1831 m. jau veikė privati gintaro muitinė, dar po kelių dešimtmečių buvo įsteigtos didelės gintaro apdirbimo dirbtuvės.
Palangos kurorto atsiradimas siejamas su Juozapu Tiškevičiumi. Jis maždaug 1877 m. dabartinių Vytauto ir J. Basanavičiaus gatvių kampe pastatė erdvų restoraną, kuris netrukus buvo išplėstas. 1880 m. čia įkurtas pirmasis kurorto viešbutis kurhauzas.
„Kurhauzas“ vokiškai reiškia „svetainė“. Jame buvo įrengti 23 kambariai, veikė restoranas, skaitykla, buvo įrengta biliardo, kitų žaidimų salė. Šiame pastate taip pat vykdavo šokiai, buvo rengiami spektakliai, koncertai. Kurhauzas tapo besikuriančio kurorto širdimi. Kurhauzo pirmajame aukšte veikė informacinis biuras, buvo renkama kurorto rinkliava.
Šiandien Kurhauze įsikūręs Palangos kultūros ir jaunimo centras, čia repetuoja kurorto meno kolektyvai.
Kurhauze nuolat vyksta kultūriniai renginiai – koncertai, spektakliai, filmai, bendruomenės susibūrimai ir kt. Puošnioje reprezentacinėje salėje registruojamos santuokos.
Pirmasis tiltas į jūrą ir poilsiautojus gabenantis „Feniksas“
Grafo Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva Palangoje buvo pastatytas ir pirmasis medinis tiltas į jūrą. Tiesa, 1882 metais jis atliko prieplaukos funkciją. Jos grafams reikėjo tam, kad būtų patogiau laivais išgabenti plytinės produkciją.
Grafui priklausiusioje plytinėje gamintos plytos siauruoju geležinkeliu arkliais buvo atvežamos iki tilto pradžios. Čia perkraunamos į vežimėlius ant bėgių, jais stumiamos į prieplaukos galą ir kraunamos į laivą.
Plytos būdavo gabenamos garlaiviu ,,Feniksas”, kuris tarp Palangos ir Liepojos kursuodavo du kartus per savaitę. Kelionė iki Liepojos trukdavo 5 valandas. Tuo pačiu garlaiviu į kurortą atvykdavo ir poilsiautojai.
Deja, kelių šimtų metrų ilgio tiltas - prieplauka nepasiteisino - siautėjanti jūra dažnai užnešdavo ją smėliu. Ją išvalyti ir gilinti reikėjo daug lėšų.
Nuo 1893-iųjų „Feniksas" į jūrą nebeišplaukdavo. Tiltas tapo išskirtinai pramogų vieta. Laikas, jūros bangos ir vėjas niokojo šį statinį. 1997 m. buvo pastatytas naujas tiltas, kurio ilgis - 470 metrų.
Šiandien tiltas – mėgstama pasivaikščiojimų, pasimatymų, saulės palydėjimų vieta... Norintiems pasigrožėti saulėlydžiu prie pat tilto įrengta aikštelė su suoliukais.
Šiandien jūros tiltas – mėgstama pasivaikščiojimų vieta. Nėra geresnės vietos, nei garsusis tiltas, kur galima palydėti besileidžiančią saulę ar tiesiog patogiai įsitaisius ant šiam tikslui įrengtų suoliukų grožėtis jūra.
Šiais metais Palangos tilto prieigas papildė ir dar vienas įspūdingas kurorto simbolis – apžvalgos ratas. 40 metrų aukščio apžvalgos ratas yra didžiausias Lietuvoje ir Baltijos šalyse.
J. Basanavičiaus gatvės vietoje iki jūros driekėsi siaurukas
Iki jūros tilto veda garsiausia ir neabejotinai populiariausia Palangoje Jono Basanavičiaus gatvė, kuri šiandien yra tarsi ilgiausias šalyje restoranas po atviru dangumi. Čia - didžiausia kavinių, restoranų ir naktinių klubų koncentracija, vyksta įvairūs renginiai, siūlomos pramogos.
Beje, Jono Basanavičiaus vardu gatvė buvo pavadinta tik tarpukariu, po patriarcho apsilankymo kurorte. XIX a. pab. - XX a. pr. ši arterija buvo vadinama Tiškevičių vardu. Tada promenadą pustė smėlis ir niekas ja nevaikščiojo pėsčiomis, nes iki pat jūros tilto galo buvo nutiesti siauruko bėgiai.
Jais poilsiautojus iki jūros gabendavo speciali transporto priemonė - arklių traukiama karieta, vadinama „konkė“.
Šiandieninė J. Basanavičiaus gatvė – populiariausia kurorto gatvė, kurioje virte verda intensyvus kurortinis gyvenimas – čia nestinga įvairių pramogų, visais metų laikais organizuojami miesto renginiai. Dėl J. Basanavičiaus gatvėje įsikūrusių kavinių bei restoranų gausos šią pėsčiųjų alėją drąsiai galima ilgiausiu šalyje restoranu po atviru dangumi.
Vietoj kemsynų ir pelkių – įspūdingi rūmai ir angliško stiliaus parkas
Po tėvo Juozapo mirties (1891 m.) Palangą tvarkė jo sūnus grafas Feliksas Tiškevičius. Miestas pradėjo plėstis ir garsėti kaip kurortas. Grafas nekūrė ir neplėtojo verslų - darė tik tai, ko tuo laiku labiausiai reikėjo kurortui: įrengė jūros vandens maudykles, pastatė elektrinę, išgręžė arterinį šulinį.
Palangą paveldėjęs F. Tiškevičius 1897 m. pastatė naujus dvaro rūmus ir įkūrė angliško stiliaus parką - iki šių dienų didžiausias kurorto puošmenas.
Grafų Tiškevičių dvaro rūmų projekto autorius - Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Švechtenas. Šį dviejų aukštų mūrinį pastatą grafas F. Tiškevičius pasistatė nuolatiniam gyvenimui Palangoje.
Karo ir pokario metais pastatas buvo gerokai apgadintas. Rūmai restauruoti 1957-aisiais. Čia kelerius metus veikė Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybos namai, kuriuose menininkai ne tik kurdavo, organizuodavo savo darbų parodas, bet ir poilsiaudavo.
1963 m. rugpjūčio 3 d. Tiškevičių rūmuose atidarytas Gintaro muziejus, kuris šiandien yra tapęs Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padaliniu. Tai svarbiausias gintarui, jo istorijai ir iš jo gaminamiems artefaktams skirtas muziejus Baltijos regione.
Muziejaus kolekciją sudaro daugiau negu 30 tūkst. gintaro eksponatų, iš kurių apie 15 tūkst. yra su šiandien jau išnykusių vabzdžių, vorų ar augalų inkliuzais.
Didžiąją Palangos gintaro muziejaus dalį sudaro neseniai atnaujinta nuolatinė ekspozicija. Buvusi dvaro koplyčia skirta keičiamoms šiuolaikinio gintaro meno parodoms. Šiuo metu čia pristatoma pasauliniu mastu pripažinto prancūzų menininko P. Huygheʼo vieno kūrinio paroda „Atkūrimas“.
Muziejuje organizuojami įdomūs kūrybiniai, edukaciniai užsiėmimai įvairaus amžiaus žmonėms, pagilinantys žinias apie gintarą ir leidžiantys patiems prisiliesti prie šio gamtos sukurto stebuklo.
Muziejuje lankytojus žavi ne tik gintaras, bet ir Tiškevičių laikus primenantis interjeras, prabangi dvaro atmosfera. Šalia dvaro galima pasigrožėti įspūdinu rožynu, o muziejuje vyksta renginiai, koncertai, festivaliai, o įkurta jauki kavinė kviečia pasimėgauti arbatos ar kavos puodeliu, pasivaišinti prancūziškais desertais ir užkandžiais.
Aplink dvaro rūmus, buvusio šventojo Birutės miško ir Birutės kalno - istorinės lietuvių šventvietės – teritorijoje, buvo įkurtas įspūdingas parkas, kuris džiugina kurorto gyventojus ir svečius iki šiol. XIX a. pab. - XX a. pr. čia telkšojo kemsynais apaugusios pelkės, ir vėjo pustomi smėlynai.
Parko projekto autorius - garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas, botanikas Eduaras Fransua Andrė (1840-1911), su sūnumi Renė Eduaru tris vasaras praleido Palangoje ir vadovavo parko kūrimo darbams. Jiems talkino belgų sodininkas Buisenas de Kulonas.
Gamtos stichiją architektas suvaldė, iškasęs tvenkinius, o jų gruntą panaudojęs pylimui supilti. Parke buvo pasodinta apie 250 skirtingų medžių rūšių.
Šiandien Palangos Birutės parkas - vienas gražiausių, geriausiai išsilaikiusių ir tvarkomų parkų Lietuvos pajūryje, kuriame laisvalaikį mielai leidžia tėvai su mažyliais, jaunimas ir vyresni palangiškiai bei svečiai. Parke galima ne tik pažinti įvairius augalus, bet ir sutikti paukščių, gyvūnų.
Tradiciškai triskart per savaitę – kiekvieną vasaros ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį vakarais parko rotondoje profesionalus Palangos orkestras palangiškiams ir svečiams dovanoja nemokamus koncertus gamtos apsuptyje.
„Laiminančio Kristaus“ skulptūra – padėka gimus sūnui
Vienu iš Palangos simbolių laikoma priešais rūmus esanti „Laiminančio Kristaus“ skulptūra taip pat susijusi su Tiškevičių šeima. Rio de Žaneiro įžymybę primenanti skulptūra buvo skirta Felikso ir Antaninos Tiškevičių sūnui.
Legenda pasakoja, kad Feliksas davė pažadą: jei gims berniukas, jis atiduos pagarbą Dievui. Berniukas gimė penktasis po keturių dukterų. Jam gimus grafas pažadą tesėjo ir pastatė šią skulptūrą. Beje, Feliksas ir Antanina Tiškevičiai iš viso susilaukė dešimties vaikų.
Bažnyčios pamatus sutvirtino jūros akmenys
F. Tiškevičius buvo ir vienas pagrindinių Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios mecenatų.
Neogotikinio stiliaus mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1897 m. pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą. Bažnyčios pamatams buvo keliami akmenys iš jūros ir gabenami specialia smėlyje nutiestais mediniais keliais.
Plytos bažnyčiai statyti buvo gaminamos grafui priklausiusioje Vilimiškės plytinėje. Centrinį bažnyčios altorių iki šiol puošia dar XVI a. minimas Dievo Motinos Marijos paveikslas, kuris buvo perkeltas iš senosios medinės Palangos bažnyčios, F. Tiškevičiaus žmonos Antaninos Sofijos Lonckos-Tiškevičienės pageidavimu.
Bažnyčios altorius ir sakykla buvo pagaminta F. F. Monos dirbtuvėje Tulūzoje (Prancūzija), vitražai - Krokuvoje (Lenkijas), vartai nukaldinti Liepojoje (Latvija), laikrodis surinktas gamykloje "Rochlitz" berlyne (Vokietija).
Bažnyčia yra aukščiausias pastatas Palangoje (59,95 m.). Jos bokšte veikia apžvalgos aikštelė, į kurią kopiant galima pamatyti pagrindinio kurorto laikrodžio mechanizmą ir į šv. Mišias kviečiančius varpus. Apžvalgos aikštelėje įrengti monokliai, pro kuriuos galima grožėtis kurorto ir jūros panorama.
Kurorto gyventojai ir svečiai kviečiami ne tik į pamaldas bažnyčioje, bet ir į sakralinės muzikos koncertus. Čia dažnai galima pamatyti ir vestuvių ceremonijas, mat Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia yra viena iš populiariausių vietų šalyje susituokti.
„Anapilyje“ įsikūręs Palangos muziejus
Vienas iš Palangos kurorto išskirtinumų – medinės vilos, puoštos įspūdingais raižiniais taip pat buvo pastatytos daugiausia Tiškevičių laikais. Dabar jose veikia restoranai, parduotuvės, viešbučiai ir kitos kurorto įstaigos.
Bene garsiausioje kurorto viloje „Anapilis“ dabar įsikųręs Palangos kurorto muziejus. Kadaise ši vila buvo vadinama „Sofijos“ vila. Sofija buvo Juozapo Tiškevičiaus žmona, grafo Felikso mama. Manoma, kad ji tikėjo dvasiomis ir žmonės ėmė kalbėti, kad viloje vaidenasi. Taip įspūdingam statiniui „prilipo“ „Anapilio“ vardas.
Mistinį vilos įvaizdį stiprino keisti Sofijos pomėgiai. Pasakojama, kad virš palėpės ji buvo įsirengusi veidrodinį kambarį. Veidrodžiai buvo skirti tam, kad per spiritizmo seansą išsikvietus dvasias, jos nebežinotų, kur išeiti. O vilos bokštelyje buvo įrengti vėjo vargonai, kurie pučiant vėjui skleisdavo kraupius garsus.
Palangos kurorto muziejuje galima atrasti šias įdomybes ir sužinoti dar daugiau istorijų apie grafus Tiškevičius ir Palangos kurortą.
„Išsirink, ką myli“
Padėką kurortą įkūrusiems didikams Palanga išreiškė įkurdama Grafų Tiškevičių alėją. XIX a. pabaigos - XX a. pradžios dvasia dvelkiančią pėsčiųjų promenadą kurorto centre, nuo kurhauzo iki Kęstučio gatvės, puošia retro stiliaus šviestuvai, mediniai, raižiniais dekoruoti alėjos vartai ir dvi bronzinės skulptūros „Grafienė Sofija Loncka-Tiškevičienė“ ir „Grafas Feliksas Tiškevičius“.
Žengiant šia alėja ilgam įsimins metalinėje grindinio juostoje išgraviruotas Tiškevičių giminės šūkis: „Išsirink, ką myli“.
Šiandien šį šūkį naudoja ir Palangos kurortas, siūlantis svečiams pasirinkti ramų atokvėpį prie jūros, kvėpuojant pušynų kvapo ir jodo prisotintu oru ar triukšmingą naktinį gyvenimą, sveikatinimo paslaugas, aktyvaus sporto veiklas, kultūrinius renginius ar įdomias ekskursijas, kurias siūlo Palangos turizmo informacijos centras.
Viena iš siūlomų ekskursijų vadinasi „Palanga – tobulas Tiškevičių verslo planas“ ir atskleidžia to plano sėkmės receptą. Užsakyti šią ekskursiją, sužinoti daugiau apie grafų Tiškevičių paveldą Palangoje, kitus lankytinus Palangos objektus, turistinius maršrutus ir ekskursijas galima interneto svetainėje www.visit-palanga.lt arba apsilankius Palangos turizmo informacijos centre (Vytauto g. 94, Palanga).
