Į žiniasklaidos dėmesį jos taip pat dažniausiai patenka dėl joje įvykstančių nusikaltimų. Bet vien tai neatskleidžia tikrojo favelų veido.
Kelias valandas trukęs pasivaikščiojimas po dvi viename didžiausių Brazilijos miestų Rio įsikūrusias favelas, siekiant pamatyti jų gyvenimą iš vidaus, atskleidė – tikrasis favelų veidas yra daug įvairesnis negu sako stereotipai.
Patekti ne taip lengva
Labiausiai turistų lankomame Brazilijos mieste Rio favelų – itin daug. Ir netgi per atostogas tik gulint paplūdimyje jų visiškai išvengti neįmanoma.
Taip yra, nes dauguma favelų šiame mieste plyti ant kalvų šlaitų, ir jas galima matyti iš beveik bet kurios miesto vietos. Ypač neįprastai atrodo tūkstančiai švieselių, vakarais chaotiškai sumirgančių jų languose.
Tiesa, nors favelos matosi puikiai ir jų esama netgi greta turistinių rajonų, netyčia įžengti į vieną jų vargu ar pavyks. Dažnai į jas veda tik siauri ir nuošalūs laiptai, o tais atvejais, kai į favelą įsilieja platesnė gatvė, prie jos ribos budi brazilų karo policijos pareigūnai.
Į favelos vidų jie nežengia. Nebent vykdo specialią operaciją, kuria siekiama sulaikyti narkotikų prekeivius. Kadangi pastarieji pasiduoti lengvai nelinkę, tokios operacijos neretai baigiasi susišaudymais.
Dėl menkesnių priežasčių policija – nei karinė, nei paprasta – į favelos vidų paprastai neina. Tad įžengus į favelą prasideda savas pasaulis su savomis taisyklėmis Tačiau į turistus, kaip patyrėme, tas pasaulis žiūri gana draugiškai.
Tiesa, be vietinių į favelą žengti nesiryžome. Dar prieš atvykdami į Rio, dėl ekskursijos po favelą susitarėme su gide iš Favelos muziejaus, veikiančio Kantagalo faveloje. Ji įsikūrusi vos už kelių šimtų metrų nuo garsiojo Kopakabanos paplūdimio.
Favelos muziejus nėra muziejus įprasta lietuviams šio žodžio prasme. Tai veikiau vietos bendruomenės kultūrinis centras, šalia įvairių veiklų organizavimo smalsiems turistams siūlantis ir ekskursijas po Kantagalo favelą bei gretimą Pavao-Pavaozinho favelą.
Mūsų gidė Maria, gimusi ir augusi Kantagalo faveloje, pasitiko mus su plačia šypsena. Ji mums iškart pranešė, kad ekskursija turi tik vieną griežtą taisyklę – nieko nefotografuoti prieš tai negavus leidimo, ypač žmonių. Todėl įamžinti pavyko ne viską – ten, kur būdavo žmonių, ne tik ekskursijos dalyviai, telefono stengiausi netraukti.
Buitis nelabai stebina
Į favelą patekome dideliu liftu, kuris faveloje gyvenantiems, bet kituose rajonuose dirbantiems brazilams yra vienas pagrindinių susisiekimo su išoriniu pasauliu kelių. Liftą Brazilijos valdžia čia įrengė maždaug prieš 10 metų, kaip dalį projekto, kurio tikslas – kuo labiau integruoti favelą į miesto gyvenimą.
Užkilus liftu, Maria kažką tyliai pasakė prie jo įėjimo budėjusiam paaugliui su racija, ir mes ramiai įžengėme į favelą.
Tik vėliau gidė papasakojo, kad jis – tarsi favelos pasienietis, kuris stebi atvykstančius ir, jei pastebi kažką įtartino, informuoja tuos, kuriems faveloje priklauso valdžia.
Tik įžengus į favelą atsivėrė naujas ir neįprastas pasaulis, visiškai kitoks negu turistinė Rio dalis.
Čia buvo daug ramiau – neegzistavo nei transporto keliamas triukšmas, nei nuolatinis praeivių klegesys, nei įkyrūs gatvės prekeiviai. Tik žaidžiantys vaikai ir kažkur su savo reikalais skubantys vietiniai, smalsiai nužvelgdavę mus, turistus.
Favelose beveik nėra gatvių – didžiąją dalį jų teritorijos yra išraizgę siauri ir vingiuojantys takai, kuriais motoroleris dar kartais gali pravažiuoti, bet automobilis – jau ne. Greta takų vienas ant kito lipa namai – siauri, aukšti ir gana chaotiškai sulipdyti iš atskirų dalių.
Bet lūšnynais vadinti šių namų liežuvis niekaip nesiverčia – kad ir skurdūs, jie atrodė pakankamai tvirti, o jų gyventojai (iš viso abiejose mūsų lankytose favelose gyvena apie 20-30 tūkst. žmonių) mažai skyrėsi nuo likusios Rio dalies gyventojų.
Toliau vaikštant po favelą stereotipai pamažu griuvo. Benamių favelos takuose, skirtingai negu turistinėse Rio dalyse, beveik nematėme, o pati aplinka, nors ir skurdi, buvo švari ir tvarkinga.
Didžioji dalis gyventojų turi vandentiekį, elektrą ir kanalizaciją. Ir ne tik – virš daugumos namų matyti palydovinės lėkštės, parduotuvėlėse buvo galima atsiskaityti banko kortelėmis, o paaugliai, su kuriais prasilenkėme, maigė išmaniuosius telefonus, nors ir ne naujausio modelio.
Tai, kad čia galioja kitokios taisyklės negu likusioje Rio dalyje, priminė tik atvirai rūkomos marihuanos suktinės – policijos, kuri galėtų už tai bausti, čia nėra.
Ne vieno namo, kurį praėjome, durys buvo atidarytos. Pasak gidės, žmonės čia gyvena labai draugiškai ir bendruomeniškai, ir atidarytos durys – tai ženklas, kad namuose yra laukiami svečiai.
Pro pradarytas duris galėjome matyti favelos gyventojų buitį – pastaroji daugeliu atvejų priminė įprastų lietuviškų butų buitį. Galbūt pasiturinčioje šeimoje augusį Vakarų Europos ar JAV gyventoją buitis ir stebintų, tačiau mums jokio kultūrinio šoko nebuvo.
Prasidėjo nuo ekonominių migrantų
Mus vesdama siaurais favelos keliukais, Maria nuolat sustodavo prie favelos sienas puošiančių grafičių ir per juose matomus vaizdus pasakojo favelų istoriją.
Favelas, kuriose lankėmės įkūrė afrikiečių vergų palikuonys bei į Rio atsikraustę skurdūs valstiečiai iš atokių Brazilijos valstijų. Visus naujakurius vienijo siekis rasti darbo ir prasigyventi greitai augančiame mieste.
Neturėdami galimybės įsikurti geresniuose rajonuose, naujakuriai favelose rentėsi savadarbius būstus, tikėdamiesi, kad vieną dieną galės persikelti į geresnį rajoną. Visgi braziliška svajonė liko pasiekiama ne visiems.
Brazilijai patekus į ekonominį nuosmukį, daug favelų gyventojų neturėjo galimybės susirasti nuolatinius ir normaliai apmokamus darbus, bei, neturėdami už ką persikraustyti, liko gyventi favelose, kur bent jau nereikėjo mokėti už būstą.
Nepaisant to, kad favelos egzistavo ir netoli miesto centro, šalies valdžia ilgai ignoravo net patį jų buvimo faktą, nesirūpino nei viešosiomis paslaugomis, infrastruktūros plėtra ar tvarkos ir saugumo užtikrinimu. Pavyzdžiui, dėl vandens favelų gyventojai dar ne taip seniai turėjo stovėti eilėse, o vėliau jį tempti į kalną.
Taip favelose, tarp jų ir tose, kurias lankėme mes, ilgainiui susiformavo savita bendruomenė – įpratusi išgyventi pati ir nesitikėti pagalbos iš nieko. Nors dabar favelose yra ir elektra, ir vanduo, jų gyventojai šiomis gėrybėmis iki šiol naudojasi nelegaliai prisijungę prie miesto tinklų. Valstybei jie nemoka jokių mokesčių.
Favelų gyventojų sąrašą ilgainiui ėmė pildyti ir dar margesnė publika – tiek praradę darbus vietiniai, tiek nauji atvykėliai iš kitų Brazilijos vietų, tiek nusikaltėliai, radę čia puikią erdvę pasislėpti nuo persekiojimo.
Ilgainiui favelų valdžioje įsitvirtino gerai organizuotos gaujos, išgyvenančios iš narkotikų prekybos ir kitų nusikaltimų.
Dar pačioje ekskursijos pradžioje pasiteiravau, kas būtų, jei užsukčiau į favelą vienas ir nelydimas vietinių. Į mano klausimą mus lydėjusi ispanė vertėja užtikrintai atsakė, kad nenutiktų nieko blogo, o ji pati faveloje jaučiasi saugiau negu už jos ribų.
Pasiteiravus, kodėl, ji paaiškino, kad čia galioja ypatingi įstatymai – favelų viduje vogti griežtai draudžiama. Tokią taisyklę įvedė „vaikinai, kurie čia viską valdo“.
Pradėjus klausinėti toliau, vertėja mums papasakojo, kad griežtų vidinių taisyklių yra ir daugiau – pavyzdžiui, griežtai draudžiama turėti lytinių santykių su ištekėjusiu vyru ar moterimi.
Jei favelos gyventojas kokią nors taisyklę pažeidžia, nukentėjęs gali kreiptis į „vaikinus viršuje“, kurie ir nusprendžia, kas yra kaltas ir kokia bausmė jo turi laukti.
Kai kurie įstatymai stebina netgi labiau negu kiti. Pavyzdžiui, anot vertėjos, vienas iš favelą valdančių „vaikinų“, grįžęs iš kalėjimo, „atsivertė į krikščionybę“ ir tuomet afrikietiški religiniai ritualai, prieš keliolika metų faveloje dar praktikuoti gana aktyviai, buvo uždrausti.
Netgi visi grafičiai, kiek nors susiję su senosiomis afrikietiškomis religijomis, turėjo būti uždažyti.
Vis dėlto absoliuti dauguma favelos gyventojų su narkotikų prekyba ir favelą valdančiais "vaikinais" neturi nieko bendro – jie išgyvena legaliais būdais. Dirba įvairius statybų, patarnavimo ir panašius darbus už favelos ribų.
Tiesa, anot gidės, diskriminacijos problema Rio pakankamai gaji - darbinantis šiame mieste privaloma deklaruoti, kur gyveni, o į favelų gyventojus darbdaviai dažnai žiūri neigiamai.
Neatsitiktinai tie, kuriems pavyksta susitaupyti pinigų, dažnai kraustosi kitur, nors tai nėra lengva – būsto įsigijimas ar nuoma bent jau vidutinės klasės Rio rajone kainuoja labai daug.
Dalis favelos gyventojų iš čia kraustytis ir patys nenori. Pavyzdžiui, mūsų gidė Maria, kuri čia gimė ir augo. Ji pabrėžė, kad čia yra jos namai, draugai, šeima, ir gyvenimo kitur ji neįsivaizduoja.
Favelos pasižymi ir turtingu kultūriniu gyvenimu. Čia gausu gatvės meno, vyksta koncertai, sambos vakarai ir kitokia bendruomeninė veikla – kaip ir bet kuriame rajone.
Prieš ekskursijos pabaigą ir patys sulaukėme gidės kvietimo apsilankyti kitą dieną faveloje vykusiame repo koncerte – deja, kadangi jau turėjome kitų planų, teko kvietimo atsisakyti.
Turistas, ieškantis pigaus „hostelio“, taip pat faveloje gali rasti kur apsistoti – ir jam tai kainuos gerokai pigiau negu vos už šimto metrų esančiame turistiniame rajone. Tiesa, gyvenimas narkotikų prekeivių valdomame rajone turi ir savo rizikų.
Prie susišaudymų vietiniai pripratę
Ekskursijai einant į pabaigą, vertėja parodė „hostelį“, kuriame apsistojo vos atvykusi čia gyventi. Pasidomėjau, ar galiu jį nufotografuoti, tačiau ji, pastebimai sunerimusi, atsakė: „Ne. Ir eikime iš čia greičiau“.
Apsidairęs supratau jos nerimo priežastį. Už keliolikos metrų pasieniui tyliai slinko brazilų karo policijos pareigūnai su pilna kariška uniforma, rankose sugniaužę automatus. Jų buvo kokie keturi ar penki. Nejučia mintyse sušmėžavo mintis – kaip reiktų elgtis, jei prasidės susišaudymas?
Gidė visą mūsų grupę tuojau nuvedė į šoninį skersgatvį. Tik į jį įžengę, prasilenkėme su kokių šešiolikos metų vaikinuku, prie ausies priglaudusiu raciją.
Matyt, jis raportavo savo „viršininkams“ apie kariškių judėjimo kryptį. Už jo šortų buvo užkištas bet kada paruoštas ištraukti pistoletas.
Eidami toliau, išvydome dar kelis jaunuolius su racijomis ir pistoletais. Vertėja mus „paguodė“, kad panašius vaizdus mato kone kasdien.
Anot vertėjos, karinė policija paprastai operacijas vykdo tuo pačiu metu – apie šeštą valandą vakaro. Tad vietiniai žino, kad tokiu metu tam tikrose vietose geriau nesirodyti.
Paklausiau, ar dažnai tokie reidai baigiasi šūviais. Ji atsakė „dažniausiai ne“. Tiesa, pridūrė, kartais susišaudymus tenka girdėti, bet ilgainiui prie to pripranti.
Į klausimą, ar reidai būna sėkmingi, vertėja atsakė neigiamai. Anot jos, nors kartais areštų ir sulaikymų būna, „tie, kurių rankose tikroji favelos valdžia, visada išsisuka“.
Visgi netrukus dar kartą įsitikinome, kad favelos kasdienybei karo policijos reidai įtakos turi mažai. Paėję vos minutę, patekome į judriausią matytą favelos gatvę, kurioje virė gyvenimas.
Joje buvo gausu mažų įvairiausias prekes parduodančių parduotuvių, futbolą transliuojančių barų, kitų įvairias paslaugas teikiančių vietų, tokių kaip kirpyklos. Sienos buvo nukabinėtos skelbimais ir užrašais, siūlančiais elektrikų, santechnikų ir panašias paslaugas. Tokią gatvę būtų nesunku rasti bet kuriame didesniame Europos mieste.
Ir faveloje galima gyventi – taip trumpai galiu apibūdinti savo iš ekskursijos išsineštą įspūdį. Mintys, kad išvysiu ypatingą skurdą, patirsiu išskirtinį pavojų ar susidursiu su antisanitarinėmis sąlygomis, buvo paneigtos greitai.
Supratau – kad ir kaip neįprastai europiečiui atrodytų jų situacija, čia žmonės gali gyventi pilnavertį ir prasmingą gyvenimą.
Tačiau favela išties yra pagal savas taisykles gyvenantis ir savitą valdžią turintis pasaulis, ir bent jau svarbiausias nerašytas taisykles žinoti čia užsukus – būtina.
Tad jei keliaudami į Rio nutarsite apsilankyti faveloje – verčiau tai darykite su vietiniais. Tuomet tai išties bus vertinga ir akiratį išplečianti patirtis.
