Iki 1967 m. įvykusio Šešių dienų karo Jeruzalė buvo padalinta – vakarinė dalis priklausė Izraeliui, o rytinė – Jordanijai. Po pergalės kare Izraelis užvaldė visą miesto teritoriją ir arabų apgyventą buvusią rytinę Jeruzalę tiesiogiai prijungė prie Izraelio.
Dabar, praėjus daugiau negu penkiasdešimčiai metų, Izraelis vis dar visiškai kontroliuoja Jeruzalę ir ją laiko savo sostine. Tuo tarpu Palestina vis dar tikisi, kad rytinė Jeruzalė vieną dieną bus palestiniečių valstybės sostinė.
Visa tai – sausi faktai, ištrauka iš Vikipedijos ar geografijos vadovėlio. O kaip visa tai atrodo realybėje? Kaip skirtingos bendruomenės sugyvena, o tiksliau – egzistuoja šalia ir kaip jaučiasi į šį vieną seniausių pasaulio miestų dienai atvykęs smalsus turistas iš Europos? Kaip nepaprastas senovinio miesto grožis dera su jame iškilusiomis sienomis – tiek matomomis, tiek ne?
Į Jeruzalę kovo pradžioje atvykau su Lietuvos moksleivių delegacija, kurią Izraelio ambasada Lietuvoje atsivežė pamatyti šios šalies. Ketvirtadienio, kurio pirmąją pusę praleidome Jeruzalėje, ryte aš nutariau nedalyvauti oficialiame vizite, vietoje to pasirinkdamas pasivaikščiojimą po miestą.
Tekstas iš pirmosios šio pasivaikščiojimo dalies – kelionės po Mea Šearimo kvartalą, kuriame gyvena ultraortodoksai, itin griežtai judaizmo religijos tradicijų besilaikantys žydai – jau buvo publikuotas 15min. Jį rasite čia.
Kai išvakarėse pranešiau grupės gidei apie savo planus pasivaikščioti po miestą ir pasiekti Jeruzalės senamiestį iš šiaurinės pusės, ji atkreipė dėmesį, kad tiesiausias kelias – žengti pro Damasko vartus, kuriais naudojasi rytinės Jeruzalės gyventojai.
Ir čia pat pridūrė, kad kaip atsakinga gidė ji jokiu būdu negalinti patarti pro juos eiti, nes kitaip jaustųsi atsakinga, jei man kas nors nutiks.
„Suprantu, kad greičiausiai rytoj tu man pasakysi, kad ėjai pro ten, bet niekaip negaliu tavęs skatinti tai daryti“, – sakė ji, vėliau pripažinusi, kad vis dėlto Damasko vartai jai yra patys gražiausi iš visų Jeruzalės senamiesčio vartų.
Susidomėjęs ėmiau ieškoti internete informacijos apie pavojus ir radau, kad prie tų vartų įvyko ne vienas incidentas. Nepatenkinti tuo, ką laiko Izraelio okupacija, palestiniečiai čia yra įvykdę ne vieną išpuolį peiliais, nuo jų yra nukentėję ir turistai. Nutariau, kad vis dėlto pavojus nėra toks didelis, kad būtų verta bijoti – gimtajame Panevėžyje irgi ne visuomet saugu.
Jeruzalėje žydiškąją ir arabiškąją miesto dalis toje vietoje, kur kirtau jų ribą, skiria tik plati gatvė – jokių ženklų nėra. Vis dėlto tik perėjus gatvę ir žengus keletą žingsnių aplinka akimirksniu pasikeičia.
Vakarų Jeruzalė – vakarietiška, visos iškabos čia hebrajų kalba, gausu modernių pastatų, prekybos centrų barų, kavinių ir t. t.
Tuo tarpu rytų Jeruzalėje didelių parduotuvių ar prekybos centrų jau nebesimato, tik daug mažesnių parduotuvėlių, kurių iškabos jau arabiškos, jose pilna arabiškų laikraščių ir įjungti arabiškus kanalus transliuojantys televizoriai, o pro langus skamba arabiška muzika.
Įstrigo ir tai, kad, pavyzdžiui, parduotuvėse prekių etiketės dažnai yra vien tik arabiškos arba geriausiu atveju – arabiškos ir angliškos. Pagrindinės Izraelio kalbos – hebrajų – čia nėra. Daugelis rytų Jeruzalės gyventojų, teko girdėti, netgi nekalba hebrajiškai. Ir save laiko palestiniečiais – atskira tauta, nors Izraelio požiūriu jie – tiesiog Izraelio arabai.
Pasidomėjau, kaipgi rytų Jeruzalėje su naktiniu gyvenimu. Pasirodo, jis beveik neegzistuoja. Barai čia – vos keli, labiau juos mėgsta kairiųjų pažiūrų, taigi mažiau religingi, palestiniečiai. Norėdamas rytų Jeruzalėje nusipirkti butelį alaus, tu turi žinoti, kur jo ieškoti – nors šią teritoriją administruoja Izraelis, į alkoholį požiūris čia būdingas arabiškam pasauliui.
Tiesa, ten, kur alaus vis dėlto yra, jį puošia hipsteriškos etiketės anglų kalba. Alus čia akivaizdžiai labiau orientuotas į vakariečius turistus.
Rytų ir vakarų Jeruzalės gyventojų išvaizda pernelyg nesiskiria – etninį skirtumą parodo tik skirtingi drabužiai, kita kalba ir dažnos moters dėvimi hidžabai.
Nors čia – vis dar Izraelio kontroliuojama teritorija, žydų čia nedaug. Nors į rytų Jeruzalę gana gausiai keliasi žydų naujakuriai, daugelis jų gyvena atskiruose, labai saugomuose kvartaluose, o senieji kvartalai kaip buvo, taip ir lieka dominuojami arabų.
Europiečių čia taip pat galima sutikti. Neretai jie rytų Jeruzalę renkasi dėl mažesnių būsto kainų – kadangi žydai čia keltis vengia, nuomotis būstą yra pigiau. Daugelis palestiniečių angliškai kalba laisvai, europiečius mėgsta ir apskritai yra labiau paveikti Vakarų kultūros negu kitų arabų valstybių gyventojai.
Kiek teko girdėti iš musulmoniškoje Jeruzalės senamiesčio dalyje gyvenančių europiečių pasakojimų, būtent europiečiai yra tie, kurie jaukiausiai jaučiasi abiejose Jeruzalės pusėse.
Atskirtis tarp rytinės ir vakarinės Jeruzalės jaučiasi ne tik kalbant apie būsto pasirinkimą – ji apima ir daug kitų sferų, pavyzdžiui, darbo paieškas. Palestiniečiai stengiasi įsidarbinti būtent rytų Jeruzalėje, nors turtingesnė vakarų Jeruzalė, rodos, atveria daugiau galimybių.
Žydai savo ruožtu taip pat gyvena savoje pusėje ir į rytų Jeruzalę nekreipia jokio dėmesio, nebent yra policininkai ar kitokie valstybės pareigūnai, kurie privalo ten būti. Arba naujakuriai, gyvenantys savuose rajonuose. Abu pasauliai egzistuoja greta, tame pačiame mieste, bet tuo pačiu ir visiškai atskirai.
Toks požiūris lemia ir kitus skirtumus. Pavyzdžiui, vykstant į rytų Jeruzalę geriau turėti grynųjų pinigų. Daugelyje Izraelio vietų norint atsiskaityti kortele nekils jokių problemų, bet rytų Jeruzalėje, nors valiuta yra tie patys šekeliai, daugiausia cirkuliuoja grynieji. Bankomatai čia – vos keli, o ir tuose pačiuose pinigų labai dažnai tiesiog nebūna.
Priežastis paprasta – daugelis Izraelio bankų tiesiog neturi bankomatų arabiškoje Jeruzalės pusėje, baimindamiesi dėl saugumo. O jei ir turi, juose per daug pinigų stengiasi nelaikyti. Apskritai, susidaro įspūdis, kad rytų Jeruzalės ekonomika su likusios Jeruzalės dalies ekonominiu gyvenimu turi ne tiek jau ir daug bendro.
Vis dėlto ypatingo kultūrinio šoko keliaudamas nepatyriau. Po Mea Šearimo – ultraortodoksų žydų gyvenamo kvartalo, kur laikas atrodo tarsi sustojęs prieš šimtmetį – rytų Jeruzalė atrodo net labai įprastai vakariečio akiai. Žmonės čia draugiški, automobilių, parduotuvių ir kitų technologinio amžiaus atributų gausu, o aprangos ir elgesio taisyklės – daug mažiau griežtos.
Ir patys gyventojai, atrodo, yra pripratę prie turistų. Jei ultraortodoksų rajone į visas mano bandymus draugiškai nusišypsoti vietiniai atsakydavo nusukdami žvilgsnį ir nuleisdami akis, čia sulaukiau atsakomųjų šypsenų.
Įspūdį ypač paliko į mokyklą ėjusi mergaitė, kuri, pamačiusi, kad aš fotografuoju, nutarė pralinksminti drauges, įlįsdama tiesiai į kadrą. Ultraortodoksų rajone tokį dėmesio atvykėliui parodymą įsivaizduoti buvo neįmanoma.
Perėjęs keletą gatvių, pasiekiau Damasko vartus. Prie jų gyvenimas gerokai suaktyvėja. Dar daugiau mažų parduotuvių ir kioskų, dar daugiau triukšmo ir judėjimo, padaugėja ir vakarietiškų prekės ženklų, tokių kaip „Coca-Cola“ šaldytuvai. Nesaugumo jausmo nėra – miestas tiesiog gyvena savo gyvenimą.
Perėjus gatvę prie Damasko vartų atrodo ramu. Net ir kareiviai su automatais, atrodo, nuobodžiauja ir tingiai stebi aplinką. O vartai – išties įspūdingi.
Jeruzalės senamiestis taip pat nuo senų laikų yra pasidalinęs į atskiras dalis. Jį sudaro keturi kvartalai – musulmonų, žydų, krikščionių ir armėnų. Čia skirtingų religijų atstovai vieni kitų kvartaluose vėlgi lankosi ne pernelyg dažnai – ribos tarp kvartalų nelabai rūpi tik turistams.
Abipusis nepasitikėjimas jaučiasi net ir pabuvus trumpai: turistams skirtų kioskų iškabose arabiškoje senamiesčio dalyje gausu propalestinietiškų plakatų ar marškinėlių, o per kvartalą einantį žydą lydi gerai ginkluotas asmens sargybinis.
Atskiro pasakojimo nusipelno religiniai objektai ir elgesys prie jų. Pavyzdžiui, Al Aksos mečetę, trečiąją pagal svarbą mečetę islamo religijoje, Izraelis yra perdavęs valdyti musulmonams, ir melstis ne musulmonams prie jos draudžiama. Mano kuprinė prieš einant į mečetės teritoriją buvo iškraustyta iki pat dugno, o vienintelis turėtas alaus butelis be pasigailėjimo konfiskuotas. Moterų, net ir ne musulmonių, čia prašoma slėpti plaukus: tiesa, ne viena draudimą tiesiog ignoruoja.
Draudimas melstis egzistuoja dėl to, kad vieta, kur yra ši mečetė, yra svarbi tiek musulmonams, tiek krikščionims, tiek judėjams, ir taip yra saugomasi potencialių religinių konfliktų, ypač tarp radikaliau nusiteikusių religijų atstovų. Būtent šią mečetę Izraelis dažnai pateikia kaip pavyzdį, kad Izraelio valstybė užtikrina religinę laisvę ir toleranciją.
Visa tai lemia, kad dvi (o skaičiuojant ultraortodoksus, kurie nuo pasaulietiškų žydų savo papročiais skiriasi gerokai labiau, negu žydai nuo arabų – ir daugiau) bendruomenės tame pačiame mieste gyvena beveik nesusikertančius gyvenimus. Nematomos sienos tarp senųjų Jeruzalės gyventojų vis dar yra labai aukštos, ir neatrodo, kad daug kas norėtų jas griauti. Nepasitikėjimo atmosfera čia stipri, ir argumentų jai rasti gali abi pusės.
Kokius jausmus, mintis lūkesčius ir baimes slepia abiejų pusių gyventojų širdys, žino tik jie patys. Turistui, praleidusiam mieste pora dienų, pažinti jo nuotaikų iš esmės neįmanoma. Todėl paradoksaliai, išvažiavęs iš Jeruzalės, jaučiausi apie Izraelio-Palestinos konfliktą suprantantis ir daugiau, bent jau Izraelio pasaulėžiūrą, ir tuo pačiu – mažiau.
Kas pasikeis, JAV perkėlus ambasadą į Jeruzalę? Gidė delegacijai teigė, kad nors ji šį sprendimą palaiko, tai – labiau simbolinis veiksmas, gražus gestas, kuris realiai situacijos Jeruzalėje nepakeis, miestas toliau gyvens kaip gyveno. Gidei, beje, galiu išreikšti didelę pagarbą – net ir į ne visada malonius klausimus ji atsakinėjo nuoširdžiai ir tikrai stengėsi sudaryti kuo išsamesnį situacijos vaizdą.
Tačiau tikėtina, kad kitos miesto pusės gyventojai būtų išsakę visiškai kitokią nuomonę. Rytų Jeruzalės „Hamas“ nevaldo, ir masinių susirėmimų, didelių smurto protrūkių bei dešimčių žmonių žūčių, kaip Gazos ruože, čia greičiausiai nebus, tačiau tai toli gražu nereiškia, kad abi bendruomenės ims geriau suprasti viena kitą.
Iki atvykdamas į Izraelį maniau, kad Izraelio-Palestinos konfliktas, kaip jį beįvardinsi – sudėtingas reiškinys, kur persipina religiniai, politiniai, etniniai ir kitokie interesai. Čia pabuvęs supratau, kad jis – dar sudėtingesnis negu galvojau.
Todėl tekstą baigiu be apibendrinimo – tiesiog tikėdamasis, kad skaitantiems pavyko susidaryti bent šiokį tokį vaizdą, kaip atrodo neįtikėtinai gražus, bet tuo pačiu ir neįtikėtinai padalintas miestas. Ir vis dėlto rekomenduoju visiems, turintiems galimybę, bent kartą gyvenime atvykti į aukso miestu vadinamą Jeruzalę – nesvarbu, domina jus politika ar ne, pamatyti čia yra ką. Ir pats tikiuosi dar kada nors grįžti.
15min žurnalisto kelionę į Izraelį surengė Izraelio ambasada Lietuvoje. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
