Miško žmonės buldozerius vadina „pabaisom metaline oda“
Katebijos ir jos šeimos daržą miške buldozeriai pervažiavo 2004 m. Nuo to laiko šie buvę laisvi, nomadiški miško žmonės gyvena troboje ir skurde. Jie – paskutiniai Čiako miškuose (Paragvajus) išlikę prigimtiniai žmonės (angl. indigenous peoples) ir tikrieji miško saugotojai. Kai kurie jų tebegyvena miško salelėse, kurias iš visų pusių atakuoja buldozeriai.
Spėjama, kad savanoriškoje izoliacijoje Čiako miškuose gyvena maždaug 150 Ayoreo (tar. Ajoreo) genties žmonių. Tai – vadinamosios „nekontaktuotos gentys“ (angl. uncontacted tribes), t. y. žmonės, kurie nenori turėti nieko bendra su mumis ir mūsų sukurtomis sistemomis. Ajoreo yra paskutiniai ir vieninteliai nekontaktuotieji žmonės Pietų Amerikos žemyne už Amazonės atogrąžų miškų ribų.
Iš keleto skirtingų Ajoreo grupių, labiausiai izoliuota yra Totobiegosode („žmonės iš šernų žemės“). Apie juos žinome, nes randame jų įrėžtų žymių ant medžių ir kaktusų kamienų, pamestų ar paliktų įrankių, pėdsakų šalia vandens šaltinių.
Apie nekontaktuotuosius savo giminaičius papasakoja ir iš miško jau išvyti Ajoreo genčių žmonės, tokie kaip Kasebija. Ir vieniems, ir kitiems mirtiną pavojų kelia miško kirtimas, kelių tiesimas ir besaikė galvijų ūkių plėtra jų protėvių žemėse.
2004 m. buldozeriams sunaikinus jų namus Čiako miške, Kasebija ir jos šeima buvo priversti kontaktuoti su išoriniu pasauliu. Šiame vaizdo klipe ji grįžta aplankyti savo buvusių namų ir pasakoja apie gyvenimą prieš ir po kontakto. Šaltinis: „Survival International“
Dauguma Ajoreo žmonių iš savo žemių – kurios tradiciškai užėmė maždaug 30 milijonų hektarų plotą – buvo smurtu išvaryti XX a. antroje pusėje. Įgudę medžiotojai ir rinkėjai, gyvenę gamtoje, su ja ir iš jos, buvo priversti apsigyventi sėsliai. Išvarymu užsiėmė įsibrovėliai – pirmiausia, „misionieriais“ save skelbiantys menonitai (ši krikščionybės atšaka atsirado Šiaurės Europoje), į Čiako mišką atvykę 1940–1950 m. ir pradėję jame kurti savo kolonijas.
Dauguma Ajoreo žmonių iš savo žemių buvo smurtu išvaryti XX a. antroje pusėje.
Po jų būta ir kitų atvykėlių, tokių kaip fundamentalistinė grupuotė iš JAV, pasivadinusi „Naująja genčių misija“ (angl. New Tribes Mission), kuri 1979 ir 1986 m. organizavo „žmonių medžioklę“. Medžiojami buvo kolonistų trokštamų žemių savininkai – Ajoreo-Totobiegosode genties žmonės. Kam pavyko išsigelbėti, vėliau mirė nuo atėjūnų atneštų ligų, kuriems miško žmonės neturi imuniteto.
Tačiau gėrybių kupinos Čiako miško žemės gviešiasi ne tik Dievu prisidengę „civilizacijos nešėjai“. Šiandien didžiausi miško ir jo bioįvairovės naikintojai yra didieji žemės ūkio verslai – sojų (dažnai genetiškai modifikuotų) ir galvijų augintojai.
Unikalus miškas
Sudarytas iš įvairių ekosistemų, Gran Čiako (isp. Gran Chaco) yra antras pagal dydį miškas Pietų Amerikoje (po Amazonės), ir kartu tai vienas labiausiai kertamų miškų pasaulyje.
Vidutiniškai kas mėnesį iškertama tiek miško, kiek užimtų dvejos Buenos Airės – Argentinos sostinė su daugiau kaip trimis milijonais gyventojų; kitais skaičiavimais, kas dvi minutės čia nukertama tiek medžių, kiek tilptų augti futbolo aikštės dydžio teritorijoje. Išsidėstęs Argentinos, Brazilijos, Bolivijos ir Paragvajaus teritorijose, Gran Čiako miškas yra sparčiausiai medžius ir visą juos supančią gyvybę prarandanti Žemės vietovė.
Vidutiniškai kas mėnesį iškertama tiek miško, kiek užimtų dvejos Buenos Airės.
Kartu tai yra įstabios bioįvairovės vieta, viena paskutinių belikusių natūralios gamtos užuovėjų. 800 tūkst. kv. km Gran Čiako teritorijos kol kas dar yra namai maždaug 3 400 augalų, 500 paukščių, 150 žinduolių ir 220 skirtingų roplių rūšių. Jaguarai, skruzdėdos, daugybė ant išnykimo ribos esančių gyvūnų rūšių šiame miške dar atranda saugių pastogių.
Bioįvairovė yra gyvybės pamatas, esmė ir užtikrinimas. Be jos pasaulis neišgyventų.
Tai, kad vešliausios ir gyvybingiausios Gran Čiako vietovės yra būtent Ajoreo genčių gyvenamos žemės, rodo, kad jie, kaip ir kiti prigimtiniai žmonės, geriausiai moka iš tikrųjų saugoti gamtą. Jos naikinti ar jai kenkti jie tiesiog negali, nes be gamtos negalėtų išgyventi. Ji jiems yra namai, maistas, vaistai, darbas, pramogos, laisvalaikis – gamta yra visas gyvenimas.
Tačiau šiuo metu didžioji dalis Ajoreo protėvių žemės oficialiuose dokumentuose priklauso turtuoliams galvijų augintojams iš Paragvajaus, Brazilijos ir kitur, taip pat atvykėliams krikščionims „misionieriams“.
Nors ir Paragvajaus įstatymai, ir šalies Konstitucija pripažįsta prigimtinių žmonių teisę į savo žemes ir jų apsaugą, realybėje šalies valdžios institucijos ne tik nesilaiko savo pačių įstatymų, bet ir juos laužo – t. y. vėl ir vėl parduoda žemės nuosavybės „teises“ tiems, kas sumoka didelius pinigus.
Spalio pradžioje sėsliai gyvenantys Ajoreo genties žmonės pateikė dar vieną kreipimąsi į Amerikų Žmogaus teisių komisiją (angl. Inter-American Human Commission on Human Rights), prašydami jos kreiptis į Amerikų žmogaus teisių teismą (angl. Inter-American Court of Human Rights) dėl Paragvajaus vyriausybės nevykdomos jų žemių apsaugos. Prieš keletą metų ši Komisija tokį nurodymą apsaugoti Ajoreo teritorijas Paragvajui jau buvo pateikusi, tačiau gerai finansuoti ir politinių ryšių turintys agro-verslininkai šiandien ir toliau jų žemėse darbuojasi buldozeriais ir elektriniais pjūklais.
Buldozeriams ir galvijų augintojams vis giliau skverbiantis į jų teritoriją, Paragvajaus Ajoreo genčių žmonės nerimauja dėl savo nekontaktuotų giminaičių saugumo. Šaltinis: „Survival International“
Dėl jų ir dėl visos žmonijos
Apie nusikaltimus žmonėms ir gamtai Čiako miške bei apie tai, kaip padėti galime mes, specialiame interviu pasakoja Teresa Mayo, už prigimtinių žmonių ir genčių teises kovojančios tarptautinės nepriklausomos organizacijos „Survival International“ tyrimų ir advokacijos vadovė.
– Ko Ajoreo žmonėms – ir tiems, su kuriais turime kontaktą, ir tiems, su kuriais ne – šiuo metu reikia labiausiai?
– Jų žemės turi būti pilnai demarkuotos ir apsaugotos, o visi įsibrovėliai išvyti. Nuo to priklauso šių žmonių išgyvenimas.
– Ajoreo žmonių tragedija tęsiasi ilgus dešimtmečius. Kas yra jų sąjungininkai, o kas – priešai?
– Jie ginasi patys, nes Paragvajaus valdžia jiems nesuteikia nei apsaugos, nei paramos, kurią ji privalo suteikti tiek pagal nacionalinės ir tarptautinės teisės normas, tiek pagal Amerikų Žmogaus teisių komisijos reikalavimus. Savo nekontaktuotus giminaičius nuo išnaikinimo gina su mumis kontaktuojantys Ajoreo genčių žmonės. Kartu su jais mūsų organizacija už jų teises į savo žemę ir jų apsaugą kovoja jau daugiau kaip 25 metus.
Jų sąjungininke turinti būti šalies valdžia tapo šių žmonių prieše.
Jų sąjungininke turinti būti šalies valdžia tapo šių žmonių prieše. Įrodyta, kad ji pati dalyvauja neteisėtame miškų kirtime Ajoreo-Totobiegosode gentims priklausančiose žemėse. Valdžios institucijos nesiėmė jokių veiksmų išvyti įsibrovėlius ir agro-verslus, kurie yra užsigrobę Ajoreo žmonių žemes ir jose kerta mišką. Valdžia puikiai žino, kad jei ji nesiims jokių veiksmų, nekontaktuotieji Ajoreo žmonės tiesiog išmirs.
– Prieš keletą metų Ajoreo žmonės blokavo Trans-Čiakogreitkelį, reikalaudami valdžios netrypti jų teisių. Kokias dar pasipriešinimo formas jie naudoja siekdami apsaugoti save ir savo žemę?
– Praeityje kelio blokada buvo sėkminga priemonė, privertusi valdžios institucijas veikti žmonių labui. Ajoreo yra priversti naudoti tokias priemones, kai valdžia atsisako girdėti jų nevilties kupinus šauksmus.
Tačiau tai – tik vienas rezistencijos pavyzdžių. Savo žemių teisių Ajoreo žmonės oficialiai pradėjo reikalauti 1993 metais. Nuo tada jie už jas kovoja „baltojo žmogaus primestoje sistemoje“: apie įsibrovėlius praneša atitinkamoms ministerijoms, kreipiasi į Amerikos žmogaus teisių komisiją, pradeda dialogą su valdžios institucijomis, kompanijomis ir kitais įsibrovėliais. Jie priešinasi ir savo, ir savo nekontaktuotų giminaičių vardu, ir nuolatos tarptautiniu mastu smerkia savo itin pažeidžiamą situaciją.
– Ar gali teigiamas Amerikos žmogaus teisių komisijos veiksmas būti iš tiesų efektyvus, jei dar 2016 m. ta pati komisija yra nurodžiusi Paragvajaus valdžiai apsaugoti Ajoreo žmones, tačiau politikai tai iki šiol ignoruoja?
– 2016 m. komisija pateikė seriją reikalavimų ir rekomendacijų Paragvajaus valdžios institucijoms, tačiau tik Amerikos žmogaus teisių teismas gali paskelbti nuosprendį. Šiuo atveju komisija spręs, ar priimti Ajoreo genčių reikalavimus į savo žemę ir ar perduoti šią bylą teismui.
– Turtingi, įtakingi, politinių saitų turintys galvijų rančų savininkai, galingi agro-verslai ir jų klientai Europoje, krikščionys misionieriai-kolonistai ir Paragvajaus valdžios institucijos – prieš beginklius prigimtinius žmones. Tai, kas vyksta Čiako miškuose, yra ir ekocidas, ir genocidas. Kokius argumentus organizacija „Survival“ naudoja paaiškinti pasaulio gyventojams, kodėl yra gyvybiškai svarbu palikti prigimtinius žmones ramybėje ir nustoti naikinti jų žemes bei gyvenimus?
– Pirmiausia, tai žmogaus teisių klausimas. Tačiau plačiąja prasme – tai ir prigimtinių žmonių, ir visos žmonijos išgyvenimo klausimas.
Prigimtiniai žmonės saugo ir rūpinasi maždaug 80 proc. labiausiai bioįvairove pasižyminčių pasaulio ekosistemų, o nekontaktuotų genčių žemės yra daugiausia bioįvairovės turinčios mūsų planetos vietovės. Tai – ne atsitiktinumas. Bioįvairovės kupinos ekosistemos tebeegzistuoja, nes prigimtiniai žmonės nuo neatmenamų laikų jas pažįsta, gerbia ir jomis rūpinasi. Jie yra patys geriausi gamtosaugininkai.
Prigimtinių žmonių teisių ir žemių apsauga yra vienintelis efektyvus būdas sėkmingai išsaugoti gamtą.
– Kaip žmonės už Paragvajaus ribų gali padėti Ajoreo žmonėms? Kokie veiksmai gali turėti realių teigiamų pasekmių?
– Vienas esminių dalykų yra viešas ir tarptautinis spaudimas, galintis pastūmėti Paragvajaus valdžią imtis veiksmų. Todėl mūsų organizacijos rėmėjai jau išsiuntė daugiau kaip 14 tūkst. el. laiškų Paragvajaus vyriausybei, reikalaudami, kad ši grąžintų Ajoreo žmonėms jų žemes ir apsaugotų mišką nuo visiško sunaikinimo. Tarptautinis žiniasklaidos dėmesys taip pat labai svarbus: reikia informuoti pasaulio gyventojus apie esamą situaciją, jos priežastis ir galimus veiksmus.
Kiekvienas gali kažką padaryti. Svarbiausia – nelikti pasyviems: neleisti, kad būtų vykdomas prigimtinių žmonių genocidas. Dėl jų, dėl gamtos ir dėl visos žmonijos.
Kuo čia dėti mes?
Ajoreo-Totobiegosode žmonės nori tik niekieno netrukdomi gyventi savo protėvių žemėse. Tačiau tai, kas vyksta Gran Čiako miškuose, nėra jų vienų bėda. Tai – visų mūsų tragedija ir kartu atsakomybė.
Miškų kirtimas, kai nuo Žemės paviršiaus nušluojamos ištisos ekosistemos, yra ne tik nusikaltimas gamtai, bet ir duobės kasimasis mums patiems. Tačiau tie miškai nėra naikinami šiaip sau – jie kertami su tikslu gauti milžiniško pelno. O šis atkeliauja iš mūsų kišenių.
Tačiau tai, kas vyksta Gran Čiako miškuose, nėra jų vienų bėda. Tai – visų mūsų tragedija ir kartu atsakomybė.
Europos Sąjunga importuoja 97 proc. savo suvartojamos sojos, kurios didžioji dalis Europon atkeliauja iš Pietų Amerikos. Soja naudojama kaip pašaras vištoms, karvėms, kiaulėms ir kitiems gyvūnams, kurie vėliau atsiduria ant europiečių – taigi ir mūsų Lietuvoje – stalo. Sojai auginti kertami milžiniški plotai miško – anksčiau daugiausia Amazonės, dabar – Čiako, apie kurį už Pietų Amerikos ribų nedaug kas yra girdėjęs.
Prieš trejus metus nevyriausybinė organizacija „Mighty Earth“ publikavo tyrimą „The Avoidable Crisis“ (Krizė, kurios galima išvengti), kuriame įrodė, kaip didžiosios Europos ir JAV mėsos ir sojų kompanijos dalyvauja tyčiniame ir bereikalingame Čiako miškų kirtime. Tyrime parodoma, kad vietinės ekosistemos naikinamos visiškai be reikalo, nes dirbamos žemės Pietų Amerikos žemyne jau yra ir jos pilnai užtenka žemės ūkiui, net ir tokiam kenksmingam, kaip sojos monoplantacijos. Tad kam kirsti bioįvairovės kupiną mišką?
Gamtosaugos organizacija „Earthsight“ pernai savo išsamiame tyrime „Grand Theft Chaco“ (Didžioji Čiako vagystė) atskleidė, kaip Europos prabangių automobilių gamintojai dalyvauja miško naikinime: kai kurių BMW modelių, „Range Rover Evoque“, „Jaguar Land Rover“ automobilių sėdynės pagamintos iš odos gyvūnų, kurie buvo auginti neteisėtai iškirstuose Čiako miško plotuose. Ironiška, kad jaguaro vardu pavadinta automobilio markė prisideda prie tikrojo jaguaro namų naikinimo.
Praėjus metams po šio tyrimo, Paragvajaus valdžios institucijos nesiėmė jokių veiksmų miškui apsaugoti.
Pabaisos metaline oda tebenaikina Čiako miškus – vieną labiausiai bioįvairove pasižyminčių vietovių Žemėje ir vienintelių nekontaktuotų genčių už Amazonės ribų namus.
Balsas iš Lietuvos
Kviečiame jus nelikti pasyviais ir prisidėti prie tų 14 tūkst. žmonių iš viso pasaulio, nusiuntusių Paragvajaus vyriausybei žinutę su reikalavimu apsaugoti Ayoreo prigimtinių žmonių žemes. Pasirašyti el. laišką galima čia: APSAUGOKIME PASKUTINĮ AYOREO ŽMONIŲ MIŠKĄ.
Tai užtruks vos minutę: tereikia įrašyti savo vardą, pavardę ir el. pašto adresą, ir jūsų balsas iš Lietuvos pasieks Paragvajaus valdžios institucijų koridorius. Tikimės, kad ir širdis.
