Šumava, kaip vienas didžiausių miškų kompleksų Vidurio Europoje, kartais vadinama žaliąja Europos širdimi.
Vertingiausių Šumavos vietovių apsauga prasidėjo 1858 m., kai kunigaikštis Jonas Adolfas Švarcenbergas išskyrė Boubino girią iš miškų ūkio paskirties žemių. 1911 m. Wilhelmas Hohenzollernas taip pat Juodąją ir Velnio ežerus paskelbė saugomais valstybės. Pirmosios respublikos laikais Šumavoje buvo įkurti pirmieji gamtos draustiniai.
Vėliau geležinė uždanga apribojo žmonių veiklą pasienio ruožuose, todėl gamta Šumavoje galėjo netrukdomai vystytis. 1990 m. visa teritorija buvo įtraukta į UNESCO sąrašą kaip Šumavos biosferos rezervatas. 1991 m. vertingiausioje draustinio dalyje buvo įkurtas nacionalinis parkas.
Šumavoje galima rasti daug retų augalų ir gyvūnų rūšių. Čia auga ilgalapė saulašarė, siauralapė balžuva, beržas keružis ir daugybė kitų saugomų augalų rūšių.
Šumavoje taip pat gyvena retos žinduolių ir paukščių rūšys – pavyzdžiui, lūšys, briedžiai, miškinės katės, bebrai, ūdros, vilkai, griežlės, juodieji gandrai, tripirščiai geniai, žvirblinės pelėdos.
