Jei mėgstate Rytų kultūrą, tylą, ramybę ir gamtą, tai dviejų dienų kelionė Totorių keliu – kaip tik jums. Atrodo, kad gyvenimas čia teka lėčiau, o tu atsidūrei tiesiog ant pasaulio pakraščio. Tarp mažų medinių namų, siaurų, akmenimis grįstų gatvelių laikas sustoja. Palenkė – tai daugybės tautų regionas. Be lenkų, čia gyvena baltarusiai, lietuviai, romai, rusai, ukrainiečiai, totoriai ir žydai.
Mes pasirinkome unikalų totorių kultūros ir tradicijų taką. Totorių kelią nuvažiavome dviračiais – palei visą regioną driekiasi rytinis dviračių takas „Green Velo“. Takas veda per totorių kaimus, kuriuose šios tautos žmonės apsigyveno dar Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio laikais.
Mūsų pradinė stotelė tai Krušynianai – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose. Jame aplankėme medinę mečetę ir totorių kapines (Mizary). Krušynianuose dar galima aplankyti totorių sodybą, pernakvoti jurtoje ir pasimėgauti autentiškais totorių patiekalais. Kaime yra du restoranai su totorių virtuve.
Mes pasirinkome „Zajazd Tatarski Na Końcu Świata“. Viduje – autentiška senovinė atmosfera, seni baldai, lauke – mediniai staliukai su kilimais. Virtuvė, deja, nuvylė – nors užsisakėme tris skirtingus totorių patiekalus, nė vienas nebuvo skanus. Vilniuje panašaus skonio yra prekybos centruose parduodami beliašai. Bet labai rekomenduoju vietinį kvietinį alų. Ko gero, padarėme klaidą, kad nepasirinkome šalia esančio „Tatarska Jurta“.
Po pietų aplankėme mečetę, kur vietinis imamas pasakojo apie totorių papročius ir paaiškino, kodėl ant musulmonų kapų užrašai yra iš kitos pusės nei pas krikščionis. Taip yra dėl to, „kad angelai galėtų geriau matyti užrašus“. Būtent šioje vietovėje rugpjūtį organizuojamas Totorių kultūros ir papročių festivalis. Planuojant kelionę verta pasitikslinti festivalio datą.
Kai jau pamatėme viską, ką galėjo pasiūlyti Krušynianai, atsisėdome ant dviračių ir patraukėme Supraslės link. Iš pradžių 20 kilometrų maršrutas bėgo miško keliu, kuris kai kuriose vietose buvo toks minkštas, kad dviračių ratai tiesiog skendo smėlyje ir turėjome eiti pėsčiomis.
Labai dėl to neišgyvenome, nes apylinkės buvo išties įspūdingos – visur ramu, tylu ir gražus kraštovaizdis: laukai, miškai, pievos, ežerai, seni nameliai. Toliau maršrutas jau buvo lygus, asfaltuotas. Su keliais sustojimais gražiausiose vietose nuvažiavome 52 kilometrus, taip pasekdami Supraslę.
Nakvynę radome sodyboje miesto pakraštyje, kur gavome labai geras sąlygas vos už 50 zlotų. Atsikėlėme anksti ryte ir leidomės lėtai kelionei po apylinkes. Supraslės perlas – stačiatikių vienuolynas, kuriame galima pamatyti ankstesnių laikotarpių – gotikos, renesanso – pėdsakų. Mišios vyko rusų ir lenkų kalbomis – gražus akcentas, jungiantis tautas.
Apsilankymas ikonų muziejuje nustebino ortodoksų vienuolyno klimatu, senovine muzika ir tikrai įspūdinga ikonų kolekcija. Supraslės ikonų muziejus skirtas tiems, kurie domisi religija, menu ir istorija. Dienos pabaigai apsilankėme dar restorane „Przysmaki Tatarskie“, kur užsakyti patiekalai padarė daug geresnį įspūdį, nei ragauti prieš tai.
Paskutinė stotelė buvo Bohonikai. Kaimas yra gausiai lankomas turistų ir piligrimų – juos čia traukia medinė musulmonų mečetė. Taip pat yra dvejos totorių kapinės.
Įvertinant vietos prieinamumą, patrauklumą ir nedideles išlaidas – tikrai verta pamatyti regioną, kuris yra netoli sienos su Lietuva. Taip galite turiningai praleisti savaitgalius ir tyrinėti kaimyninę šalį.
Sekite Małgorzatos keliones „Facebooke“.
