– Neseniai Vilniuje vyko kelionių paroda „Adventur“. Ką pastebite, ar keičiasi apskritai žmonių požiūris į keliones, keliautojų įpročiai?
– Iš tikrųjų, jeigu pradedame nuo parodos, tai ji buvo labai pozityvi. Matėme augimą. [...] Kaip keliauja lietuviai? Daug dažniau, nei keliavo prieš penkmetį. Kelionėse jie praleidžia daugiau laiko. Vienas dalykas iš tų, kurie tikrai stebina, – lietuviai atostogauja apie keturis penkis kartus per metus. Du kartus atostogaujama trumpiau (savaitgaliai, ilgieji savaitgaliai, prie savaitgalio prijungiama viena atostogų diena). Tada keliaujama netolimais maršrutais.
– Tai mes nelabai kuo skiriamės nuo kitų europiečių?
– Tikrai ne, nelabai kuo skiriamės. Kitas dalykas, ir Lietuvoje kainos jau prilygsta daugeliui Europos šalių, tad nėra didelio skirtumo, vertinant išlaidas, ar būti čia, ar keliauti kažkur.
– Esate sakiusi, kad kelionėms reikia ne tiek pinigų, kiek fantazijos. Ar galėtumėte pagrįsti kokiais nors pavyzdžiais?
– Tikrai taip. Iš tikrųjų nebūtina keliauti toli. Svarbu, kad procesas tiek pačios kelionės pasirinkimo, planavimo, tiek vykimo į kelionę būtų pozityvus ir paliktų daug įspūdžių. Mano pagrindinė rekomendacija – svarbu žinoti, kur nori nukeliauti. Visokių galimybių po to atsiranda.
Aš irgi keliauju labai įvairiais būdais. Vienas dalykas, daug keliauju verslo reikalais, todėl visada pasinaudoju galimybe likti nors vienai papildomai dienai, kad galėčiau pamatyti tą šalį, susipažinti su kultūra, išnaudoti tai, ką galiu gauti. Paprastai lėktuvo bilietas nekainuoja daugiau, jei nusprendi likti tą vieną dieną, kartais netgi pigiau būna. Užsisakyti dar vieną naktį viešbutyje ar kažkur kitur taip pat nereikalauja didelių išlaidų, bet įspūdžių ir įkvėpimo gaunu labai daug.
Kitas dalykas, būtina planuoti savo atostogas labai iš anksto. Prieš prasidedant metams visada žinau, kur tais metais vyksiu. Mano jau penkerios atostogos šiais metais suplanuotos. Tada visi darbai labai efektyviai pasidaro, nes žinai, kad dabar tu dirbi. Pavyzdžiui, vasario 15 d. išskrendu, o iki tol turi būti pabaigti visi darbai. Susikoncentruoji ir viskas kažkaip labai stebuklingai pasidaro, įvyksta.
– Bet juk šeimoje gali pasikeisti situacija. Tuomet tiesiog keičiate planus?
– Kaip sakoma, niekas nežino, kas bus, bet, dėkui Dievui, situacija palanki – neturime kažkokių ekstremalių atvejų. Buvo praeityje taip, kad negalėjome sau leisti planuoti, tačiau dabar tikrai leidžiame sau planuoti.
Kai vykstu su šeima (kadangi mūsų vienas yra dar gana mažas ir visada yra tikimybė, kad jis gali susirgti), naudojuosi kelionių draudimu. Tai dar papildomai kainuoja procentą ar kitą nuo kelionės kainos, bet aš labai ramiai laukiu ir žinau – jei negalėsiu išvykti, draudimas man padengs kelionės kainą.
Išnaudokite visas galimybes. Pavyzdžiui, jeigu turite draugų, giminių, kurie važiuoja į komandiruotę. Aš visada raginu visas moteris, kurių vyrai važiuoja į komandiruotes, – prisijunkite ir vykite kartu. Papildomi 20 eurų (paprastai tiek viešbučiuose kainuoja dvivietis kambarys) nesudaro labai daug, o jūs turėsite ir visą dieną sau, ir vakare galėsite su sutuoktiniu pavakarieniauti, nueiti į teatrą. Tai tikrai bus puiki šeimos išvyka kartu, nepaisant to, kad vyras turės dirbti, o jūs pramogausite.
– Yra ir kitų alternatyvų, kaip keliauti. Pavyzdžiui, galimybė keistis butais. Daugelis turbūt mano, kad tai rizikinga – nežinia, kas pas tave atvyks. Jūs esate tai išbandžiusi?
– Tikrai taip. Kadangi esu priklausoma nuo kelionių, tai stengiuosi išnaudoti visus būdus keliauti. Ne paslaptis, yra ir tokių būdų, kai jūs keičiatės savo namais ir netgi savo automobiliu su atvykstančiais, kita šeima iš užsienio. Esu šiuos būdus išbandžiusi ir jie iš tikrųjų fantastiški.
– Kiek laiko susirašinėjote su ta šeima, su kuria paskui galiausiai apsikeitėte butais?
– Žinokite, nedaug. Yra speciali sistema, kurioje tu užsiregistruoji, išreiški savo norą, parodai ką turi, ir gali apsikeisti.
– Bet ar teisingai įsivaizduoju – jeigu gyveni kukliame vidutiniškame bute, tai gali pretenduoti į tokį patį kuklų vidutinišką, pavyzdžiui, Londone? Jeigu pats gyveni pilyje, tik tada gali pretenduoti į tokį patį būstą, pilį, kitoje šalyje?
– Tikrai ne. Visa mintis yra ne tame. Pagrindinė mintis – žmonėms nereikia tiek daug. Jeigu aš ir turiu Prancūzijoje pilį, gal tam, kad pamatyčiau Vilnių, man užtenka čia, kur galvą padėti, patogiai nusiprausti ir turėti galimybę pasigaminti sau kažką pavalgyti.
Tikrai nereikėtų kompleksuoti, kad mūsų butai prastesni, ar galų gale nepasitikėti, kad mus kažkas apvogs. Taip pasaulis keliauja jau didelį istorijos tarpą. Lietuvai tai naujiena, lietuvių ne tiek daug keičiasi namais, bet aš tikrai noriu paraginti visus – tai irgi yra būdas. Tikrai reikia daugiau įdėti į pasiruošimą, bet tai puikus būdas keliauti.
– Senjorų kelionės yra visai kita kategorija. Jiems reikia visai kitokios infrastruktūros, gali prireikti pagalbos, jų poreikiai gal kitokie. Laiko jie turi daugiau, o pinigų gal mažiau. Ar turizmo sfera taikosi prie senjorų turizmo?
– Tikrai taip. Visas pasaulis taikosi, nes ne paslaptis, kad visuomenė senėja ir mes turime atsižvelgti tiek vykdydami infrastruktūrą, tiek planuodami patirtis šalyje, ką jie veiks. Turime atsižvelgti į tą poreikį, kad senjorams reikia galbūt ne tokių intensyvių kelionių, mažiau varginančių fiziškai, labiau suprantamų ir prieinamų. Tam dalykui tikrai ruošiamasi. Lietuviai senjorai tikrai neatsilieka nuo kokių vidutinių europiečių pagal tai, kiek keliauja.
– Nepaisant to, kad sakome, jog mūsų pensijos mažos.
– Turbūt aš tų, kurie nekeliauja, nematau. Matau tik tuos, kurie keliauja. Žinokite, tai žavu. Senjorai keliauja drauge, būreliais. Jiems tada drąsu, ar ligos atveju, ar kitokiu atveju jie gaus pagalbą.
Dar kita, pozityvesnė, tendencija, kad keliauja kartos. Dabar keliauja seneliai, vaikai, vaikaičiai. Jie keliauja visi kartu ir šventes užsienyje švenčia. Taip iš tikrųjų netgi ir finansiškai labiau apsimoka. Ką tu čia ruoši stalą ir dovanosi dovanas? Vis tiek tai išlaidos. Jie pasirenka nuvažiuoti į kitą šalį, kokybiškai pabūti kartu ir vietoj to, kad išleistų stalui ir dovanoms, ten suinvestuoja.
– Jau vieną dalyką aptarėme. Kokios dar gali būti galimybės senjorams pakeliauti po užsienį? O gal ne tik pakeliauti, bet ir pagyventi?
– Turime senjorių, kurios kiekvienais metais keliauja į Indiją. Rugsėjo mėnesį išnuomoja savo butuką studentams ir grįžta gegužės mėnesį prieš svogūnų sezoną. Taip jos gauna pajamas iš buto nuomos, pensiją ir sugeba už tuos pinigus kokybiškai (žinoma, turbūt nelabai prabangiai) pailsėti šiltoje šalyje, kas sveika ir jų sąnariams, ir šiaip nuotaikai labai gerai.
Kita dalis yra tokių, kurie važiuoja savanoriauti. Tai daro ne tik jauni žmonės. Važiuoja savanoriauti ir garbaus amžiaus žmonės, kurie ne tik padeda, sakysime, viešbučio registratūroje, bet ir moka kalbą, gali padėti sukomunikuoti, turi gyvenimiškos patirties sprendžiant įvairias gyvenimiškas situacijas.
– Pasakojate apie tokias galimybes, bet ar tai reiškia, kad mūsų turizmo agentūros padeda rasti tokius dalykus? Ar kalbame tik teoriškai, kad tokios galimybės yra, bet jūs patys sėskite prie interneto ir ieškokite?
– Žinokit, turizmo agentūros šioje vietoje nedaro didelės įtakos. Dažniausiai tai yra žmonės, kurie susiranda tam tikrą vietą. Mes padedame nuvykti į tą vietą, parvykti, pasirūpinti pervažiavimu, galbūt kažkokios nakvynės reikia. Visa tai sutvarkome, bet patį mainų ar, sakysime, savanoriavimo reikalą privalote susitvarkyti patys.
Tų būdų tikrai yra. Tikrai raginu visus jaunus studentus važiuoti į visas „Erasmus“ ir kitas mainų programas. Aš savo dukrą, kuriai dabar 17 metų, irgi labai raginau ir, galima sakyti, netgi išstūmiau. Kai jai buvo 15 metų, ji išvažiavo metams į Australiją, į mainus. Ten ji gyveno, mokėsi paprastoje mokykloje Australijoje, o po to – pusę metų Naujojoje Zelandijoje.
Kuo daugiau keliausime, tuo daugiau įgysime patirties, tuo geresnių pavyzdžių į Lietuvą parsivešime. Arba, jeigu būsime ne tokioje sėkmingoje šalyje, tai suprasime, kaip gerai gyvename.
– Dar vienas keliavimo būdas – kruizas. Turbūt daugelis žmonių sakys – ne, man tai neįkandama. Kaip tai galime padaryti iš Lietuvos? Ar būtinai iš Lietuvos? Kokios yra galimybės?
– Visų pirma reikia kreiptis į kelionių organizatorių, pasakyti savo norą ir įsivaizduojamą biudžetą. Tai reikėtų aptarti su juo. Tikrai negalima sakyti, kad kruizai yra labai brangūs. Visokių kainų yra. Sakykime, spalio–lapkričio mėnesiais sumokėsite 400–500 eurų už savaitę kruiziniame laive su maitinimu. Kiekvieną rytą plauki į kitą uostą, išeini pasivaikščioti, pamatai miestą. Tai tikrai nuostabi kaina. Nedrįsčiau tvirtinti, kad tai labai brangu. Įspūdžių tikrai nepalyginamai daugiau, nei leidžiant laiką tam tikrame kurorte.
– Šiemet laukiama vadinamųjų solo kelionių augimo. Kas tai?
– Visų pirma išsiaiškinkime sąvoką. Solo keliautojas nėra vienišas žmogus. Tiesiog jis turi pomėgį arba aplinkybės yra tokios, kad jis keliauja vienas. [...] Pasaulyje daugiau nei 25 proc. visų keliautojų yra solo keliautojai. 2017 m. dar nėra tikslūs skaičiai įvardyti, bet jų tikrai tokia dalis.
Turizmo industrija orientuojasi į tokius žmones – jiems sudaromi maršrutai, kaip jiems būtų patogu keliauti. Yra kita kategorija – kai dienos metu keliauji vienas, o vakare prisijungi prie vakarienės, kur aptariami įspūdžiai. Gali būti ir taip, kad tu prisijungi prie tarptautinės grupės – suskrenda visi į vieną vietą ir dalį maršruto keliauja kartu. Po to jau lieka laiko individualiam poilsiui.
– Artėja valstybės nepriklausomybės šimtmetis. Ar turizmo agentūros pasinaudos šia proga? Turbūt jau turėtų būti pasinaudota. Kas padaryta, kad į Vasario 16-osios renginius atvyktų kaip įmanoma daugiau svečių?
– Kelionių organizatoriai tikrai stengiasi išnaudoti kiekvieną renginį, kiekvieną progą. Ne tik šimtmečiui. „Times“ paminėjo, kad esate viena iš 52 šalių, kurias rekomenduojama aplankyti. Visas tas žinias intensyviai skleidžiame ir stengiamės kaip įmanoma daugiau pritraukti turistų, bet čia yra mūsų visų, kiekvieno piliečio, reikalas pakviesti visus savo pažįstamus apsilankyti Lietuvoje, nes mes švenčiame šimtmetį. Pakvieskime visus verslo partnerius ne tik apsilankyti, bet ir atvažiuoti su savo kolegomis.
Iš tikrųjų tai yra unikali galimybė. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kiek ta Lietuva ir kokiu kampu bus žinoma. Vien turizmo departamentas ar kelionių organizatoriai tikrai nepadarys užtektinai rinkodaros. Tam reikia visų pagalbos.
