Metams einant į pabaigą leidykla „Terra Publica“ išleido Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo parengtą kelionės vadovą „Šventoji Žemė“. Daug kartų po šias vietas keliavęs L.Virbalas į vieną leidinį suguldė praktinius patarimus ir savo įžvalgas, pristatė sudėtingą ir be galo įvairų šalies veidą.
Gruodžio pradžioje knygos autorius ir piligriminių kelionių koordinatorius, Jono Pauliaus II piligrimų centro vadovas Mantas Kuraitis M.Mažvydo bibliotekoje pasidalijo patarimais, nuo ko ir kaip pradėti planuoti kelionę į Šventąją žemę.
Abu pašnekovai laikėsi tos pačios nuomonės – keliaujant į tokią svarbą krikščionims ir visai žmonijos istorijai vietą yra svarbu žinoti ne tik faktus apie lankytinas vietas, bet ir turėti kelionės tikslą. „Keliaujant labai svarbi intencija. Be intencijos kelionės yra drungnos“, – susirinkusiems sakė M.Kuraitis.
Reikia žinoti auksinę taisyklę
„Visko pamatyti vienos kelionės metu neįmanoma“, – ją įvardijo M.Kuraitis. Vykstant į Šventąją žemę reikia atsirinkti, ko daugiau norisi – ar gamtos, ar daugiau laiko Jeruzalėje, o gal – kelyje pėsčiomis.
Arkivyskupas pripažino, kad ir jam nebuvo lengva tai suprasti iš pradžių – pirmosios kelionės į Šventąją žemę metu jis spirgėjo, kaip kuo greičiau kuo daugiau pamatyti.
„Bet neskubėkit – skirkit pakankamai laiko kiekvienai vietai. Skirtingose vietose bus skirtingu patyrimai“, – kelionės kryptį pasirinkti ragino L.Virbalas. Pavyzdžiui, Galilėja dovanos žalumą, ramybę, dirbamų laukų su kalvomis ir kaimeliais vaizdus, švelnų klimatą. Tai yra vienoks potyris – pabūti toje gamtoje, kuria kažkada ėjo Jėzus.
„Jeruzalė – visiškai kitokia, ji apsupta dykumos, uolų. Tai akmuo, miestas, tragedija, istorinės, politinės ir kitokios įtampos. Bet kartu tai ir Jėzaus mirties bei prisikėlimo vieta“, – kalbėjo arkivyskupas.
Lankytinos vietos Izraelyje kinta
Izraelio geopolitinė situacija lemia, kad ne visos lankytinos vietos gali būti prieinamos. Pavyzdžiui, arkivyskupas yra keliavęs iš Jeruzalės į Betagę, Verbų sekmadienio procesijos keliu. To dabar padaryti jau nepavyktų – tarp Jeruzalės ir Palestinos savivaldos teritorijos yra pastatyta keliolikos metrų aukščio siena.
„Bet yra kitų naujų dalykų – pavyzdžiui, Jėzaus krikšto vieta“, – atkreipė dėmesį L.Virbalas. Tik nuo 2011 m. keliautojams jau leidžiama laisvai apsilankyti vietoje, kur, manoma, buvo krikštytas Jėzus. Anksčiau į šį dykumos lopinėlis prie Jordano upės buvo draudžiama kada nori įžengti – teritorijoje buvo gausu paliktų minų. Dabar ji išvalyta, tad galima ir privažiuoti, ir įbristi į pačią upę.
Kitaip dabar į Magdalą žvelgtų tie, kuria Šventojoje žemėje lankėsi seniai. Pastaraisiais metais čia vykdomi archeologiniai tyrinėjimai yra atskleidę daug įdomių faktų. Pavyzdžiui, 2009 m. rasta Jėzaus laikų sinagoga, kurioje aptiktas akmuo su ten išlikusia menora.
Prieš kelionę svarbu ir pasitikrinti logistinius niuansus. Pavyzdžiui, M.Kuraitis pasakojo kuriozinę situaciją, kai su žmona ir metų laiko kūdikiu bandė nuvykti į Jordaniją. Tarp kaimyninių šalių yra keli pasienio punktai, tačiau ne per visus yra praleidžiami keliautojai. Iki galo neišsiaiškinę, kuris jiems reikalingas, galiausiai jie turėjo 350 km tranzuoti.
Išsinuomoti automobilį verta, bet...
Izraelis nėra didelė šalis – išsinuomojus automobilį galima ir per kelias dienas apvažiuoti labai daug. Be to, taip patektumėte ir į tas vietas, kur grupės ar ekskursijos neveža.
Arkivyskupas L.Virbalas išskyrė kelias vietas, kurios ne visada patenka į būtinų aplankyti sąrašą, bet kurias pamatyti yra tikrai verta.
Pavyzdžiui, Jordano upės slėnis prieš šiai įtekant į Tiberiados ežerą. Ten upė susiaurėja, o pavasarį per šias vietas migruoja paukščiai – vora po voros tūkstančiai skrenda į šiaurę. „Ir mūsų gandrai pro ten skrenda“, – pasakojo L.Virbalas.
Jeigu nuvyktumėte į Aukštutinės Galilėjos kaimą, ten rastumėte ir tūkstantmetį alyvmedį. Arkivyskupas prisiminė, kad medis – įspūdingo skersmens, ir dar su dreve. „Septyniese ar aštuoniese mes į ją sulindom“, – prisiminimais dalijosi jis.
Didinga ir ypatinga vieta yra Golano aukštumos, į kurias pakilus matosi Jordanija, kampas Sirijos ir Izraelis. „Ten stovėdamas gali suvokti visą šios žemės sudėtingą istoriją“, – susitikime M.Mažvydo bibliotekoje sakė L.Virbalas.
Tik M.Kuraitis įspėja, kad reikia nusiteikti kitai vairavimo kultūrai – čia visi vairuotojai nuolat pypsi. Prie ramaus lietuviško vairavimo pripratusius nuolatinis pypsinimas gali blaškyti – priimkite jį ramiai.
Anglų kalba – visur
Keliaujant savarankiškai dažnai nesusipratimų gali iškilti dėl elementaraus nesusikalbėjimo. Jeigu nemoki vietinės kalbos, gali pakliūti į kuriozines situacijas. Izraelyje, ramino pašnekovai, visi visur kalba angliškai. Daugelyje vietų taip pat galima susikalbėti ir rusų kalba.
Nereikia baimintis dėl saugumo
Izraelis, kaip ir kitos vietos pasaulyje, dažniausiai į naujienas papuola tada, kai ten įvyksta kas nors blogo. Neramumai tarp palestiniečių ir Izraelio karių, išpuoliai, sustiprintas saugumas – tai pritraukia žiniasklaidos dėmesį, ir gali susidaryti įspūdis, kad ten nėra saugu.
„Izraelyje yra labai saugu“, – patikino M.Kuraitis. „Aš esu Kaune, Vilijampolėje, užaugęs, tai man atrodo, kad Izraelyje daug ramiau ir pavojus ten yra mažesnis negu Kaune, Vilijampolės rajone“, – juokavo jis.
Pašnekovai pabrėžė, kad tiek nors musulmonai ir žydai dažnai nesutaria, bet sutaria dėl vieno – visiems yra svarbūs turistai. „Jie visi suinteresuoti, kad mes atvyktume. Ir jeigu būna kažkoks konfliktas, tai jis būna tarp jų, jeigu būna pasipriešinimo akcijos, tai jos būna nukreiptos prieš karius. Tai nebent būsite apsirengęs kareiviškais drabužiais ir nešitės automatą“, – ramino M.Kuraitis.
Kada geriausia vykti?
„Geriausias laikas – kai pinigų susitaupai“, – juokėsi M.Kuraitis. Tačiau jau rimtai patarė, kad gal geriau būtų vengti vasaros. „Jau ir rugsėjį būna riba – tarsi klausai, ką tau sako kunigas, bet lyg jau ir nebeklausai – nori atsigerti, eiti į pavėsį“, – apie didelį karštį perspėjo keliautojas.
Jono Pauliaus II piligrimų centro vadovas pataria, kad geriausia kelionei rinktis spalį-lapkritį arba vasarį-balandį. Jam ypač įstrigusi kelionė pavasarį, kai tuomet netgi pamatė žalią dykumą – palijus dykumoje trumpam išdygsta maža žolytė, tad vaizdas būna nepakartojamas.
Arkivyskupas patarė, kad gal vertėtų vengti lankytis Šventojoje žemėje religinių švenčių metu. „Gražu, įdomu, bet tuo metu pamatyti lankytinas vietas yra sunkiau – būna daug žmonių, – patarimais dalijosi jis. – Pavyzdžiui, po Velykų į Šventąją žemę atvyksta daug piligrimų iš Graikijos. Į Betliejų daug atvažiuoja Kalėdoms. Tam, kad ramiai pabūtumėt, būtų laiko pasižiūrėti, būtų laiko maldai ir susikaupimui, geriau kitas laikas“, – dalijosi įžvalgomis L.Virbalas.
Žinokite religinius niuansus
Atminkite, kad pagrindinė žydų šventė – šabas, kuris vyksta kiekvieną savaitę. Penktadienį popiet jau daug kas Šventojoje žemėje neveiks – transportas, paslaugos, parduotuvės (nebent tai būtų arabų). „O šeštadienį, praėjus valandai po Saulės laidos, visi pasipila į gatves – būna šventė, labai gražu matyti tą atmosferą“, – pasakojo L.Virbalas.
Tuo tarpu musulmonams maldos diena yra penktadienis – jie tą dieną iš ryto renkasi į mečetes, o pasibaigus pamaldoms minios plūsteli į gatves.
Religijų gausa Šventojoje žemėje, arkivyskupo teigimu, sukelia dvejopą pojūtį. Viena vertus, tai puiki proga pažinti skirtingus papročius, tradicijas, žmones.
„Kita vertus – skaudulys. Esame susiskaldę. Toje pačioje šv. Kapo bazilikoje pati teritorija yra suskirstyta: čia mano, o čia tavo. Dar daug reikės kelio nueiti, kol galėsime pasakyti – čia viskas yra visų mūsų kartu“, – kalbėjo L.Virbalas.
Mėgaukitės maistu
Nors piligrimai kelionės metu gali nuspręsti ir pasninkauti, nei M.Kuraitis, nei L.Virbalas to primygtinai nesiūlė. Priešingai – patarė mėgautis vietos maistu ir virtuve. Šviežia žuvis, humusas, duona, alyvuogės, ėriena, granato sultys, datulės...
Arkivyskupas pasakojo, kad ypatingus jausmus suteikia ne tik maistas, bet ir pats valgymo būdas. Plėši duoną, dažai jos į humusą – juk taip žmonės šioje vietoje darė tūkstančius metus.
„Vienas iš kelionės patyrimų – ne tik nuvažiuoti ir pamatyti pastatą, lankytiną vietą. Yra visuma – ir aplinka, ir gamta, ir kvapai, ir žmonės, jų bendravimas, valgis. Ta visuma leidžia prisiliesti prie Šventosios žemės net ir per trumpą laiką“, – kalbėjo arkivyskupas.
