Būtent jie šiame straipsnyje dalijasi savo patirtimi, kuri visokia.
Kas tas Monblanas yra, galėjote skaityti praėjusią savaitę. Trumpai priminsiu: tai aukščiausias Vakarų Europos kalnas, kurio viršūnė siekia net 4807 metrus. Monblanas stūkso Prancūzijoje ir Italijoje, aš savo kelionę pradėsiu iš Prancūzijos pusės.
Man šis kopimas į kalną bus pirmas gyvenime. Artėjant žygiui po truputį ima augti baimė ir nerimas, tačiau ryžtas dėl to nemažėja.
Dar labiau laukti kelionės verčia nuolat girdimi naujų bičiulių pasakojimai apie tai, kaip siekiant Monblano viršūnės sekėsi jiems. Mano alpinizmo trenerė Vilma Tūbutytė, treneris Robertas Atikas ir laukiančios kelionės vedlys Augmantas Cibas sutiko papasakoti savo istorijas ir „Plano Monblano“ skaitytojams.
Į Monblaną – spontaniškai
Mano alpinizmo trenerė Vilma į Monblaną pirmąkart kopė prieš šešerius metus, 2010-aisiais. Kaip ir man dabar, tada Monblanas jai buvo pirmasis „kalnietiškas“ tikslas, kurį ji pasiekė sėkmingai. Galbūt todėl, kai pirmąkart jai paskambinau ir rausdama iš nepatogumo pasisakiau norinti pasiekti šitą viršūnę, ji nesijuokė – pasirodo, Vilmai irgi toks noras užėjęs buvo.
„Į Monblaną kopėme vasarą, su grupe bendraminčių, norinčių pasiekti, kaip tuomet atrodė, svajonių viršūnę, – pasakoja Vilma. – Iki tol, galima sakyti, mano patirtis buvo nulinė, išskyrus universiteto organizuotą kelionę į Austrijos Alpes, kur užėjome į Triglavo viršūnę.
Jausmo, patirto tuo metu, vedama ir sugalvojau, kad noriu į Monblaną. Kodėl būtent ten? Matyt, todėl, kad tai bene žinomiausias Europos kalnas tol, kol nesi tame „bliūde“. Todėl, kad paieškos sistemos įsivedus apie Europos kalnus, pradžiai nuveda į informaciją būtent apie Monblaną.“
Pasak Vilmos, kadangi tada ji apie kalnus ne itin daug išmanė, tai į kelionės planą per daug nesigilino. „Susikroviau kuprinę ir išvažiavau“, – šypsosi.
Ir priduria: „Kai kuriais atvejais, ypač kelionių, esu labai spontaniškas žmogus. Šis atvejis nebuvo išimtis: tam tikru laiku, pažintis su tam tikrais žmonėmis ir informacija, kad jie po mėnesio važiuoja į mano svajonių kalną, nepaliko nieko kito, kaip tiesiog šokti į tą traukinį ir važiuoti svajonės link.
Kadangi buvo likęs maždaug mėnuo, tai didžiausias iššūkis buvo apranga, apie kurią tuo metu nežinojau visai nieko ir, žinoma, visas kitas inventorius: kilimėlis, miegmaišis, kuprinė, batai ir taip toliau. Matyt, tai pareikalavo daugiausia energijos. O fizinis pasiruošimas buvo tiesiog tą mėnesį važiuoti, kiek įmanoma daugiau, dviračiu. Parmynus namo ne liftu kilti, o nešti dviratį, kuris tikrai buvo sunkus, laiptais.“
Nors Vilmos kelionė ir buvo spontaniška, jai sekėsi puikiai. Sunkiausia, sako, buvo nešti kuprinę, kuri svėrė apie 25 kg. „Ją nusiėmus atrodydavo, kad gali imti bėgti, o vėl užsidėjus... Bet po poros dienų pripranti“, – sako ji ir taip, pati nežinodama, mane guodžia.
Kadangi tai buvo beveik pirmoji Vilmos kelionė į kalnus, taigi ir įspūdžiai įsirėžė giliai: „Smagiausia buvo stebėti kalnus: čia yra ta gamtos stichija, kūrinys, kuris mane užbūrė, matyt, negrįžtamai. Žinoma labai svarbu žmonės, su kai kuriais tapome tikrai gerais draugais ir bendraujame ligi šiol. Man smagu buvo pozuoti nuotraukoms jau šiek tiek pasileidus nuo viršūnės žemyn, kai nebevargino aklimatizacijos pojūčiai.
Atsigavau, apsirengiau savo legendinį raudoną sijonėlį, paėmiau Lietuvos trispalvę į rankas ir jaučiausi labai gerai. O pavargę ir be jėgų besileidžiantys nuo viršūnės žmonės, pamatę mane tokią, šyptelėdavo, ir bent trumpam dingdavo nuovargio jausmas.“
O koks jausmas pasiekus tą išsvajotą viršūnę? „Tiesą pasakius, tuo metu mane labai veikė aklimatizacijos stoka: buvo silpna, pykino. Bet aš buvau laiminga, nes stovėjau ten, kur mano mintys pastaruosius kelerius metus vis nuklysdavo, – sako Vilma. – Ten gavau be galo daug pamokų, kuriomis vadovaujuosi ir šiandien. Ši kelionė, galima sakyti, apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom, tai buvo žingsnelis link to, kuo esu ir ką darau dabar.“
Šiandien ji gali pasigirti jau kelerius metus alpinizmu užsiimanti profesionaliai, maža to, ir kitus to moko. Ar, anot Vilmos, tą Monblano viršūnę gali pasiekti kiekvienas norintis?
„Taip. Monblanas labai populiari viršūnė, dažnai tai būna kažkieno gyvenimo tikslas. Kiekvienais metais ten sukopia tikrai daugybė žmonių, ir nors tradiciniais maršrutais pasiekiama viršūnė nėra techniškai sudėtinga, tačiau prie tam tikrų oro sąlygų, pasiruošimo stokos, organizmo reakcijos į aukštį, ji gali tapti pavojinga ir neįveikiama.
Visada labai svarbu įvertinti tiek savo galimybes, tiek orą. Kalnai juk niekur nedings, ir jei viršūnė yra tas tikslas, tai tikrai visada galima atvažiuoti ir pabandyti iš naujo, o save reikia saugoti ir nerizikuoti.
Visada labai svarbu įvertinti tiek savo galimybes, tiek orą. Kalnai juk niekur nedings, ir jei viršūnė yra tas tikslas, tai tikrai visada galima atvažiuoti ir pabandyti iš naujo, o save reikia saugoti ir nerizikuoti.
Ir nors, kaip minėjau, Monblanas nėra techniškai sudėtingas, jam tikrai reikia pasiruošti: turėti bent minimalias kalnų kelionių technikos žinias, būti susipažinusiam su įranga ir mokėti ja naudotis, patreniruoti širdį (bėgiojant, minant dviratį, plaukiant ir t.t.), rekomenduoju susipažinti ir bent trumpam žygiui išeiti Lietuvoje su būsimais bendražygiais, nes žmonės, su kuriais keliauji, sukuria didelę dalį kelionės įspūdžio.
Teisingai pasirinktas kelionės inventorius, apranga ir avalynė, taip pat prisidės prie gero jausmo kelionėje. Aš dažnai sakau: svarbu labai norėti, ir tos svajonės pradeda pildytis, bet reikia nepamiršti, kad tokios svajonės pildymuisi reikia ir tinkamai pasiruošti.“
Pakeliui – traumos, kraujas ir gelbėjimo sraigtasparniai
Prieš dvejus metus Monblano viršūnės siekė ir mano bičiulis Robertas. Kai pati lankiau „Montis magia“ rengiamus Kalnų kopimo technikos kursus, Robertas buvo trenerės Vilmos asistentas, bet netrukus jis pakilo „karjeros laiptais“ ir tapo treneriu.
„Į Monblaną kopiau 2014-ųjų liepą. Aukštuminio alpinizmo patirties neturėjau, tačiau su kalnais jau buvau susidraugavęs. Kalnus buvau aplankęs Norvegijoje, Šveicarijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vokietijoje ir kitur. Ne viską jau ir pamenu. Taip pat buvau pabaigęs „Montis magia“ organizuojamus kalnų kelionių technikos kursus, dalyvaudavau kalnų kopimo technikos varžybose“, – pasakoja Robertas. Taigi, į Monblaną jis kopė patyręs daug daugiau už mane ir už Vilmą.
„Kelionės tikslas man visada yra pati kelionė, paprastai nekeliu sau didelių iššūkių“, – sako Robertas ir pasakoja tąsyk Monblano viršūnės nepasiekęs. Bet priežastys buvo rimtos!
„Sukliudė blogas oras. Buvo labai šalta, pūtė iš kojų verčiantis vėjas, lijo ledinis lietus ir buvo toks rūkas, kad sunkiai mačiau žmones, su kuriais buvau susirišęs virve. Nuolat sekėme orų prognozę, žadėjo kelių valandų pragiedrėjimą, per kurį tikėjomės greitu žingsniu spėti pasiekti viršūnę. Tačiau lauktas pragiedrėjimas taip ir neatėjo. Trumpai pasitarę su komanda nutarėm, kad neverta rizikuoti gyvybe, kalnas čia prastovėjo 400 milijonų metų, taigi artimiausiu metu niekur nedings. Kopimą bus galima pakartoti“, – šypsosi.
Tiesą sakant, klausantis Roberto pasakojimų man pasidaro tikrai šiek tiek neramu. Nuotykių jis ten tikrai patyrė...
„Vėjas suplėšė 2 iš 3 mūsų komandos palapinių. Manosios nesuplėšė, nes tikriausiai per savo atidumą detalėms sutvirtinau ją alpinistine virve, ėjimo lazdomis ir ledkirčiais. Taip pat vėjo kryptimi pastačiau akmenų sieną. Vėjas buvo toks stiprus, kad atsistojus nebuvo įmanoma įkvėpti.
Beveik tas pat, kaip iškišti galvą pro greitkeliu važiuojančio automobilio langą. Vietiniai gidai sakė, kad vėjas pūtė apie 100 kilometrų per valandą stiprumu. Nuo oro nukentėjo ne vien lietuviai. Ukrainiečiams vėjas palapinė nupūtė su visais daiktais ir pasais. Turtingų šalių alpinistai palapinėse ten nenakvoja, gyvena tik nameliuose“, – pasakoja, o man vien klausantis darosi šalta.
Bet čia dar ne viskas: „Antras sunkumas buvo vadinamasis didysis kuluaras („Grand Couloir“), kurio viršuje guli nestabilus uolienos sluoksnis ir kas keliolika minučių juo krenta nuo monetos iki automobilio dydžio akmenys. Daug žmonių čia yra žuvę, taip pat ir lietuvių. Didžiulis akmuo kuluaru nuriedėjo mums grįžtant ir vieninteliame sąlyginai saugiame takelyje išmušė didžiulę duobę. Jos nebuvo įmanoma nei saugiai peršokti, nei perlipti, nei apeiti.
Ir šiandien pamenu, kaip atrodo batas, pilnas kraujo. Jį taip pat kitą dieną išskraidino gelbėtojų sraigtasparnis.
Bandydama praeiti šią duobę nukrito ir susižeidė viena mūsų komandos moteris. Mums pasisekė, kad kitą dieną pragiedrėjo ir ją išskraidino gelbėtojų sraigtasparnis, priešingu atveju būtų reikėję nešti visą kelią žemyn.
Kuluare bandydamas kirsti duobę susižeidė ir dar vienas mūsų komandos vyrukas, pats sau ant kojos užlipo su „katėmis“.
Ir šiandien pamenu, kaip atrodo batas, pilnas kraujo. Jį taip pat kitą dieną išskraidino gelbėtojų sraigtasparnis.“
O kai prie tokių „smagių“ nuotykių dar pridedi nuovargį... „Aukštyje beveik nesinori valgyti, todėl lengva nusilpti. Taip nutiko su viena mūsų komandos mergina. Leidžiantis uoline siena ji išseko, sunkiai pastovėjo ant kojų, nusilpo pulsas, ėmė nerišliai kalbėti. Tai atsitiko labai greitai, ėjo greitai, juokavo, o kitą minutę „bam“. Be to priekyje dar reikėjo kirsti nelemtą kuluarą su išmušta duobe.
Kiti ryšio žmonės nusprendė nelaukti ir leistis. Su mergina likome tik trise, jai davėme šokolado, energetinio gelio ir vitaminų. Šiltai aprengėme. Ji šiek tiek atsigavo, taigi lėtai leidomės žemyn. Tačiau paskambinome į keliais šimtais metrų žemiau esantį „tete rousse“ namelį ir paprašėme, kad vietiniai gidai mums padėtų merginą pergabenti per kuluarą. Šį kartą viskas baigėsi gerai. Buvo ir kitų pavojų, kurių nepatyrėme. Dideliame aukštyje reikia kirsti ledyną, egzistavo pavojus įkristi į gilų plyšį. Taip pat aplinkui dažnai riedėjo sniego lavinos, tačiau lavininių šlaitų pavyko išvengti.“
Robertą pažįstu jau pusę metų ir ranką prie širdies pridėjus galiu pasakyti: šis vaikinas – tikrai labai „pasikaustęs“ kalnų srityje. Ne veltui ir buvo „paaukštintas“. Bet net ir būdamas maždaug milijoną kartų kietesnis už mane, jis apie Monblaną pasakoja šitaip, o viršūnėje taip ir nebuvo. Vėlgi, ar įmanoma ten užlipti man?
„Geru oru ir, jei leidžia fizinis pasirengimas, ne tik įmanoma, bet greičiausiai pavyks. Techninių alpinistinių elementų ten beveik nėra. Apskritai kopimą į Monblaną labiau reikėtų vadinti turizmu, o ne alpinizmu. Tačiau tai nereiškia, jog viskas taip labai paprasta. Ten kopti be tinkamo pasiruošimo tai lyg eiti per gatvę užrištomis akimis – gal mašina ir nepartrenks...
Tačiau į gatvę žengti saugiau pirma pažiūrėjus į kairę, po to į dešinę. Žinios ir įgūdžiai kelionę padaro įdomesne, paprastesne ir žymiai sumažina tikimybę susižeisti ar žūti kalnuose. Todėl jie, mano manymu yra būtini“, – sako jis.
Jis ir pats žada sugrįžti į Monblaną: „O, tai tikrai be galo graži vieta. Graži, bet su labai, labai aštriais dantimis ir nagais. Po šios kelionės susikroviau neįkainojamą patirties ir žinių bagažą. Gal dėl to, jog susidūrėme su daug iššūkių. Buvo sunku, bet prisėdus pailsėti šypsenai jėgų užteko. Planuoju šiemet sugrįžti ir, tikiuosi, užkopsiu.“
Kops antrąkart
Augmantas yra tas vaikinas, su kuriuo į Monblaną kopsiu aš. Kartą jis ten jau buvo – kaip ir Robertas, kopė 2014-aisiais. Priešingai nei Robertas, jis viršūnę pasiekė, o šįmet sugrįžta ten vėl.
Į Monblaną Augmantas kopė klasikiniu maršrutu drauge su tėvais, alpinizmo aistruoliais, bei dviem draugais.
„Su tėvais į kalnus važiuojam jau daug metų, ir tai buvo vienas iš jų tikslų – visgi tai aukščiausias kalnas Alpėse. Jie bandė į jį užkopti prieš 10 metų, bet nesėkmingai dėl prastų oro sąlygų. Tai kai jie pradėjo kurti planus vėl kopti ten, aš jau žinojau, kad norėsiu būti dalis komandos, o ne stebėti juos iš kempingo, kaip buvo pirmąkart“, – pasakoja Augmantas.
Kadangi Augmanto šeimyna – kalnų aistruoliai, tai ir jis šią aistrą nuo mažumės jaučia ir patirties turi: „Anksčiau esu buvęs Tatruose, Alpėse, kur aukščiausia viršūne buvo Mont Buet (3096 m). Bet prieš kelionę į Monblaną keletą metų daugiau keliaudavome dviračiais. Nors taip pat važinėdavome po kalnus, tai visai kitokio pobūdžio kelionės nei viršūnės šturmas.“
Tada, prieš dvejus metus, Monblano viršūnę pasiekė ir Augmantas, ir jo kompanija: „Pats kopimas į viršūne nebuvo baisus, mums sekėsi, ir kylant į viršų buvo gražus oras. Nors būnant viršūnėje pastebėjom, kad ateina debesis, kuris mus besileidžiant ir pasivijo. Nespėjus nusileisti nė pusės atstumo iki Goutet namelio, mes buvome apgaubti rūko, kuris mažino matomumą iki 20 metrų.
Tai gana slegianti patirtis, kai nieko aplinkui nesimato ir kartais pamatai kitus alpinistus kaip šešėlius, prašmėžuojančius visai netoli ir vėl pradingstančius tirštame rūke. Bet mums sekėsi sekti ne iki galo užpustytą taką su geltono sniego dėmėm šalimais. Taip pat gelbėjo ir GPS, kuris tik dar labiau drąsino, kad esam vis dar ant kelio ir negresia nukrist nuo uolos.
Bet iš tiesų pati baisiausia dalis buvo pasiruošiant lipimui į Monblaną, kai paskutiniam aklimatizacijos etapui pasirinkom kirsti ledyną ir užkopti į Aiguille de Midi viršūnę (3842 m). Tai gan gerai žinoma viršūnė, nes iki jos važiuoja keltuvas. Bet, aišku, mes nesikėlėme juo, o ten ropštėmės savo jėgom – kirtus ledyną nuo Torino namelio lipome labai stačia ketera.
Nors jos nedaug, maždaug 150 m į viršų, bet ji yra labai siaura, tik tiek, kad užtenka pasidėt abi kojas šalimais. Jei neapsižiūri, kad kažkas ateina ir tenka prasilenk ant jos padėjus žingsnį į šoną, stovi jau kokiu metru žemiau. Ir einant ja visai nesinori žvalgytis žemyn, kur vienoj pusėj keletą kilometrų žemiau matosi Šimoni miestelis, o kitoj pusėj ledynas su milžiniškais plyšiais.
Ir kai einant supranti, jei kas nors iš tavo ryšio paslystų, tai tau tektų šokti į kitą keteros pusę, kad nenusitemptų tavęs kartu. Bet ilgai džiaugtis netenka, nes pasiekus keltuvų stotį nustoji drebint kinkas, bet žinai, kad gal greit vėl teks leistis pro ten pat atgal.“
Kelionės metu Augmantas patyrė ir daugiau nuotykių. Pavyzdžiui, parvedė namo pasiklydusius alpinistus. „Besileisdami prisivijom gal keturių žmonių grupę, kuri gan lėtokai leidosi žemyn. Pasiūliau jiems sekti mus, nes pats naudojausi GPS ir, kaip sakiau, buvo rūkas, pustė sniegą, taigi kitų grupių pėdsakų nesimatė. Su GPS saugiai pasiekėme namelį.
Buvo ir dar viena situacija – eidamas iš namelio pamačiau vaikiną, pareinantį iš visai kitos pusės, kur, kiek žinau, nelabai kas ir yra. Užkalbinau, o jis paklausė, gal žinau, kurioj pusėj Monblanas. Nukreipiau jį link namelio ir palinkėjau sėkmės beieškant viršūnės“, – šypsosi.
Kaip ir Vilma su Robertu, Augmantas sako, kad siekiant viršūnės didžiulę įtaką turi oro sąlygos, aklimatizacijos procesai, fizinis pasirengimas.
Kodėl jis nusprendė į Monblaną sugrįžti? „Į Monblaną grįžtu, nes reikia užvesti ten brolį. Būsiu jo gidas. Taip pat planuojame eiti kitu maršrutu nei praeitą kartą – tai irgi duoda intrigos, padaro visiškai kitokiu lipimu. Ir tiesiog negaliu atsisakyt galimybei pabūt ant Vakarų Europos stogo ir vėl pasigrožėt nuo ten atsiveriančiais vaizdais“, – sako Augmantas, visai pamiršdamas, kad užvesti ten turės ir mane.
