Vilniuje gyvenantis ir dirbantis Andrius pasakoja į darbą ir iš darbo visada einantis pėsčiomis – taip susidaro apie 6 km, be to, po darbo nueinantis dar 10 kilometrų. Tokiu būdu jis savo hobiui skiria iki 2 val. per dieną.
„Ėjimas yra labai geras būdas pailsėti ir atsitraukti nuo dienos darbų“, – mintimis dalijasi Andrius.
Įveikęs 100 km Andrius šiandien svarsto, kad galėtų nueiti ir 200 kilometrų.
Vaikščioti jis pradėjo būdamas emigracijoje – Londone vaikinas dirbo reklaminių skrajučių išnešiotoju.
„Nešdamas į namus skrajutes nueidavau kokių 15-20 kilometrų. Man ši veikla visai patiko, nors kiti skųsdavosi, kad tai sunkus fizinis darbas. Aš išeidavau ir praleisdavau dieną pakankamai smagiai – eidamas klausydavausi muzikos, daug pamačiau. Tai turbūt ir buvo pirmasis bandymas nueiti ilgus atstumus – man tai ėmė patikti“, – prisimena žygių dalyvis.
Visiems, planuojantiems leistis į žygius, jis rekomenduoja prieš tai dažniau vaikščioti ilgesnius atstumus, kad kūnas būtų pasirengęs didesniam fiziniam krūviui. Prieš 100 km žygį Andrius ruošėsi 2 mėnesius – intensyviau vaikščiojo po keliolika kilometrų kas dieną.
Atkaklumą ugdo žygiai
„Pirmą kartą bandžiau 100 km eiti praėjusių metų rudenį Lietuvoje, žygyje per Kuršių Neriją, bet ten buvau padaręs keletą klaidų ir trasos nebaigiau. Pavyko nueiti 75 kilometrus. Tąkart nepasiruošiau tinkamos aprangos ir sušalau, užskubėjau eiti, nebuvau tinkamai fiziškai pasiruošęs. Jei nesunkiai įveiki 50 km, dar nereiškia, kad nueisi 100 km“, – padarė išvadą Andrius.
Kasdien vaikinas nueina po keliolika kilometrų dar ir todėl, kad jo darbovietėje – draudimo bendrovėje „Gjensidige“ – vyksta konkursas tarp darbuotojų, kas nueis daugiau kilometrų. Šiuo metu Andrius pagal nueito atstumo ilgį pirmauja įmonėje ir nenori užleisti turimų pozicijų.
„Mes įmonėje konkuruojame tarpusavyje, stebime vieni kitų rezultatus, stengiamės viršyti kolegų nueitus kilometrus. Išsiveržiau į lyderius ir nenoriu pasiduoti. Pernai ir užpernai nepavyko laimėti, todėl šiemet noriu labai pasistengti“, – apie dar vieną stimulą kasdien eiti pasakoja Andrius.
Jis stengiasi dalyvauti ir visuose „TrenkTuro“ žygiuose – Andriui imponuoja bendrumo jausmas. Be to, pavargus eiti visada galima sustoti tarpinėje stotelėje, iš kurios turo organizatoriai parveža. Tai svarbu tiems, kurie nėra išbandę savo kūno fizinių galimybių ir pasirenka per sunkią trasą.
Andriui jau pavyko bičiulius prikalbinti trumpesniems „TrenkTuro“ žygio maršrutams, o šie, pajutę žygiavimo malonumą, jau pasiryžo registruotis ir į kitus „TrenkTuro“ žygius. Andrius juokauja besiauginantis sau žygeivių draugiją.
„Su draugais nesunkiai nueiname 25 km – tai puikus laikas pabendrauti, pabūti kartu niekur neskubant ir nesiekiant ypatingų rodiklių. Ilgesnėse distancijose jau norisi fiksuoti laiką ir reguliuoti savo tempą, tad ilgesnės trasos yra labiau skirtos žygiuoti po vieną“, – svarsto keliautojas ir prasitaria, kad jau kelis draugus prikalbino eiti ir 75 kilometrus.
100 km pėsčiomis – per vieną dieną
Vaikinas atvirauja, kad iš pradžių draugai nelabai suprato jo pomėgio, vėliau jau nebekreipė dėmesio, kad jis su draugais nevažiuoja, o eina į žygius. Tačiau įveikus 100 km pėsčiomis visi jį ėmė sveikinti.
Keliauti pėsčiomis ilgas distancijas mėgstantis Andrius sako pastebėjęs net minčių pokyčius, susijusius su nueitu atstumu. „Pirmuosius 10 kilometrų mintys sukasi apie dieną, rūpesčius ir kasdienybę, nuo 20 kilometro pradedu galvoti apie kitus žmones ir jų problemas, ties 30 kilometru kyla mintys apie globalius klausimus. O einant toliau mintys nurimsta, galva ilsisi, prasideda savotiška meditacija. Ties 90 kilometru grįžtu atgal į realybę ir jau pradedu laukti finišo“, – savo kelionės įspūdžiais dalijasi žygeivis.
Andriaus teigimu, ilgesni atstumai ir ilgas laikas kelyje lemia ir fizinę, ir psichologinę savijautą.
Sunkiausi momentai einant ilgus atstumus jį užklupo ties 40 kilometru. Tuomet, pasak vaikino, pasijuto pirmieji fizinio nuovargio ženklai. Tikrasis nuovargis, jo teigimu, atėjo ties 80 kilometru. „Iki finišo likus 10 km, organizmą užplūdo nauja adrenalino banga, nes iššūkio pabaiga jau buvo visai čia pat – Liepojoje“, – sakė žygeivis. Visus 100 km Andrius įveikė per 16 val.
Laukia kelionė iš Pasvalio į Vilnių
„Eidamas žygyje nebandau atstumo paversti į laiką. Nes 30 km neskamba taip „sunkiai“, kaip 5 valandos kelionėje. Tai svarbus psichologinis momentas, kaip neapsunkinti sau kelionės“, – pataria žygių dalyvis.
Andriaus teigimu, ilgesni atstumai ir ilgas laikas kelyje lemia ir fizinę, ir psichologinę savijautą. „Žygiuojant negalima ignoruoti kūno siunčiamų signalų. Antai raumenų skausmas praeina po vienos-dviejų naktų, tačiau štai sąnarių ar sausgyslių skausmo taip lengvai neįveiksi. Einant galima nemalonius pojūčius malšinti tepalais, bet geriau išvis pasitraukti iš trasos ir pasaugoti organizmą“, – sako žygeivis.
Įveikęs 100 km Andrius šiandien svarsto, kad galėtų nueiti ir 200 kilometrų.
„Esu kilęs iš Pasvalio, o nuo Pasvalio iki Vilniaus yra apie 180 km. Todėl dabar labai noriu nueiti nuo savo vaikystės namų Pasvalyje iki dabartinių namų Vilniuje. Dabar jau ir draugai per dantį traukia – kada gi aš eisiu iš Pasvalio“, – apie savo naują tikslą pasakoja Andrius.
Jis prasitarė dalį suplanuoto savo naujojo maršruto jau išbandęs – per Jonines iš Pasvalio atėjo iki Taujėnų Ukmergės rajone. Tai beveik pusiaukelė tarp Pasvalio ir Vilniaus. Dabar Andrius rengiasi naujam savo iššūkiui – 180 kilometrų kelionei.
