Po to sekė panašaus pobūdžio stažuotė centrinėje rytų Afrikos valstybėje, Ugandoje. Ten praleidau tris mėnesius, per kuriuos bendromis jėgomis įsteigėme nevyriausybinę organizaciją, užsiėmėme savanorišku darbu su mokyklos kolektyvu, mokiniais. Esu dalyvavęs ir darbinėse stažuotėse, angliškai vadinamose „job shadowing“ veiklose. Viena iš tokių stažuočių buvo Ganoje 2018 m.
Nuo antropologijos bakalauro studijų auginau holistinį supratimą ir kultūrinio reliatyvizmo pasaulėžiūrą ir tai, ko gero, mano galvoje sukūrė vertybinį pamatą, kurį galėčiau apibūdinti kaip tam tikrą socialinį pilietiškumo kontraktą/atsakomybę. Bet kuri visuomenė yra nuolat kintantis darinys, kuriame mes nuolatos bendraujame, bendradarbiaujame, keičiamės ir padedame vieni kitiems. Įgijęs patirties, įgūdžių ir įvertinęs globalų bendrystės jausmą, pajaučiau atskaitomybę kurti ir dalintis turimais dalykais. Ir visiškai nesvarbu, ar tai vietinis kontekstas, ar dar nepažinta visuomenė.
Man asmeniškai apie pokyčius kalbėti yra ganėtinai sunku, ypač tada, kai kalbame apie didesnius, sisteminius pakitimus švietimo srityje, kurių reikia palūkėti. Esu įsitikinęs, kad po savanorystės vietos bendruomenės įgijo daugiau pasitikėjimo ir motyvacijos ieškoti alternatyvų ir naujų išeities taškų. Kartais pakanka vienos minties, kad visas resursų valdymas ar įsisenėjusi struktūra pasikeistų neatpažįstamai.
Sunku būtų išskirti veiklas ar iniciatyvas, kurios buvo ar yra vertingiausios, tačiau labai norėčiau akcentuoti nuoseklumą. Savanoriaudamas ar stažuodamasis tu pajauti, kad efektyviausi sprendimai ir geriausi rezultatai ateina stažuotės pabaigoje, kuomet pereini visus adaptacijos, interkultūracijos procesus, gebi orientuotis ir atitinkamai įsiklausyti. Ir kai jau viskas puikiai sekasi, žengi su bendruomene koja kojon, pradedamos skaičiuoti paskutinės projekto dienos. Labai norėtųsi, kad pradėti darbai turėtų tąsą ir paliktas įdirbis būtų plėtojamas ar naudingas ateityje. Kai jauti itin stiprų teisinį sustabarėjimą, nepakankamą rūpestį ar strategijos nebuvimą, nuoseklumas yra labai svarbus norint atnešti pokytį bendruomenėje. Nuoseklumas ir darbų tąsa (ir nesvarbu, ar tai darbas mokykloje su jaunimu, ar darbas su organizacija, vietos bendruomene).
Be vadinamo tradicinio materialinio ir fizinio humanitarinės veiklos apibrėžimo, humanitarinę veiklą suprantu gana liberaliai. Mano supratimu, tai ir bendravimu grindžiamas patirties dalijimasis, ir emocinė parama, ir psicho-socialiniai dalykai (identiteto krizė, smurtas, nerimas, seksualinis išnaudojimas). Humanitarinė veikla yra ne tik gerbūvio atstatymas krizės, katastrofos ar karo metu, tačiau to gerbūvio kūrimas sprendžiant vidinius šalių/grupių/kultūrų konfliktus, laužant stereotipus ir anti-humanišką veiklą.
Vaikų išnaudojimas Kongo Demokratinėje Respublikoje, žinių apie maliariją stoka, nusinešanti apie 20 000 gyvybių Ugandoje kasmet, demonizuojamos ir izoliuojamos moterys Nepale jų menstruacijų periodu, neįgaliųjų diskriminacija Moldovoje ar stipriai pažeidžiamos mažumų teisės Lenkijoje, mano supratimu, yra lygiai taip pat karšti taškai, reikalaujantys ieškoti konsensuso. Kartais įsiklausymas ar konstruktyvus dialogas yra daug svarbiau už materialinę injekciją.
Mano nuomone, įvairios misijos/savanorystės, vykstančios karštuose taškuose, politinė suirutė, ekonominė padėtis ir kiti nuo daugelio dalykų priklausantys kontekstai darbiniame savanorio lauke gali suponuoti tam tikrą beprasmiškumo jausmą pačiam savanoriui. Bent tą patyriau aš. Kai matai problemos mastą arba susiduri su sistemos ydomis, ima svirti rankos judėti pirmyn. Turbūt nieko nenustebinsiu pradėdamas vardinti tokius esminius bruožus, skatinančius savanoriauti: motyvacija, nusiteikimas, objektyvus situacijos vertinimas, pamatuotos ambicijos ir kantrybė. Būtent šioje vietoje ir turi įsijungti prieš tai minėtos savanorio savybės: nusiteikimas, situacijos vertinimas ir motyvacija.
Savanoriaujant labai svarbu nepasiduoti dvejonėms, kad tas nedidelis mikro lygmens tavo atliekamas darbas niekaip neatsilieps sistemiškai ir problemos neišspręs iš esmės. Labai svarbu nepasiduoti ir siekti to pokyčio nepaisant įvairių faktorių prieš. Šiuo keliu judėjau ir aš. Stengiausi realiai vertinti situaciją, jog sisteminių didelių pokyčių nevertėtų tikėtis, tačiau lokaliu lygmeniu, veikiant nedidelėje bendruomenėje, galima pasiekti neblogų bendradarbiavimo rezultatų.
