Prieš atvykdami į Lomboką susiradome nakvynę vietinio indoneziečio Miran ir vokietės Larisos namuose. Pora mus priėmė itin šiltai ir maloniai.
Sulaukę šiek tiek patarimų, ką turėtume aplankyti, išskubėjome pradėti pažintį su sala, skrosdami vietinius keliukus motoroleriu. Sugrįžę pas juos vakare netikėtai sulaukėme pasiūlymo kitą dieną vykti kartu pas Miran į plantaciją pasižiūrėti, kaip dirbama ryžių laukuose. Be abejo sutikome ir kitos dienos rytą pajudėjome link ūkio.
Iki šiol maniau, kad ryžiai auga vandenyje. Tokį vaizdą ir tikėjausi išvysti. Įsivaizdavau, kad brisime į vandeniu užtvenktas kaskadas iki kelių ir molingame dirvožemyje sodinsime paaugintus ryžių daigus.
Mums atvykus ūkyje jau darbavosi daugiau nei dešimt žmonių. Netrukus sužinojau, kad visi jie – Miran šeimos nariai. Pasisveikinę netrukus jau rankose laikėme vietinius ūkininkavimo įrankius.
Greitos instrukcijos metu sužinojau, kad merginos ir moterys laukuose sėja, o vaikinai ir vyrai paruošia dirvą sėjimui. Šį kartą laukai buvo ruošiami ryžių sėjimui. Vyrai rankose laikė ilgus medinius pagalius, kurie viename gale aštriai nudrožti. Nuo kalvos slinkdami žemyn horizontaliomis linijomis vyrai eina ir į žemę beda pagalius palikdami nedideles duobutes. Kažkurio dirbančio vaikino pagalys buvo su išlietu metaliniu antgaliu – kad lengviau galėtų išmušti duobutes išdžiuvusioje ir sukietėjusioje žemėje.
Jauna mergina man į rankas įdavė bambukinę lazdelę, kurios galai nupjauti įstrižai. Lazdelės viduje buvo priberta sudžiuvusių ryžių sėklų, vienas lazdelės galas smailas ir naudojamas žemėmis užversti duobutes.
Mergina greitai demonstravo, kaip vykdomi sėjos darbai. Nuo žemiausios vietos, lipama į kalvelės viršų, į kiekvieną duobelę įberiama iki dešimties ryžių sėklų ir smailiuoju bambukinės lazdelės galu uždaroma duobutė žemėmis.
Kadangi Lomboko saloje dabar yra lietaus sezonas, užsėti laukai paliekami ramybėje ir laukiama lietaus. Ryžių derlius nuimamas kelis kartus per metus. Pasak Miran brolio, jie savo ūkyje išaugina daugiau nei toną ryžių, bet to neužtenka visiems metams, tad šeimai tenka ryžių papildomai pirkti.
Visi kartu ūkyje dirbome iki vidudienio. Tada visi susėdome medžių pavėsyje ir pietavome.
Pietų metu Juozapas paprašė vietinio parodyti, kaip jie įlipa į palmes, kurių čia netrūksta. Jis sutiko.
Po pietų mes ir grupelė vietinių patraukėme link ūkio slėnio, kuriame augo aukštos ir laibos palmės, pilnomis kokoso riešutų kekėmis. Vienas iš šeimos narių įbėgo į bambukų krūmokšnį, nukirto bambuką ir priėjęs prie palmės, pademonstravo, kaip raškomi kokoso riešutai. Vėliau tą patį padaryti pabandė ir Juozapas. Jo tikslas buvo nuskinti nors vieną užsispyrusį kokoso riešutą.
Deja, to padaryti jam nepavyko, tad vienas iš mus lydėjusių vaikinukų ėmė ropštis į palmę. Mes stovėjome žado netekę. Vyrai juokavo, kad lipantis vaikinas yra vienas geriausių ir greitesnis net už vietines beždžiones.
Užsiropštęs į palmės viršūnę, vyras raškė ir į žemę leido kokosus. Taip numetęs net kelias kekes nusileido žemyn ir visi sėdėdami po palmėmis, mokėmės skaldyti ir atidaryti didžiulį riešutą.
Tik žiūrint iš šono viskas atrodo paprasta: į ranką imi mačetę – vienas du – ir jau būsi perskėlęs riešutą. Deja, mums treniruotis reikėjo nemažai, kol supratome, kaip reikia elgtis su mačete, kiek jėgos naudoti, kad pakaktų riešuto atidarymui.
Mūsų pamokos sudomino merginas, kurios iki tol slėpėsi pavėsyje. Jos atbėgo žiūrėti, kaip užsieniečiams sekasi atidaryti kokosus. Galiausiai mudu su Juozapu sužinojome, kaip praskelti kokoso riešutą iki viduje esančio kokoso vandens, kaip jį išgėrus atidaryti su mačete ir iš to paties kevalo pasigaminti šaukštą kokoso masei išgremžti.
Išmokę sodinti ryžius, pabandę nuskinti kokoso riešutus ir jų prisiragavę, atsisveikinome su Miran šeima ir judėjome savais keliais. Tiesa į kelionę jie mums įdėjo dar po vieną kokosą, kurį atidaryti jau reikėjo savarankiškai.
Sekite Ingridos ir jos draugo Juozapo kelionę po Aziją socialiniame tinkle „Facebook“. Ingridos tinklaraštį „Kelionraštis“ rasite čia, Juozapo – paspaudę čia.
