Taip kalba po Lietuvos pažintinius takus keliaujančios Diana Gedeikytė-Jakutienė ir Milda Bazaraitė. Jų tinklaraščio pasakojimų serija, kurią jos pradėjo norėdamos dalintis įspūdžiais ir naudingomis žiniomis su kitais, virto elektronine knyga, kurią vos per pirmą savaitę atsisiuntė daugiau kaip 7000 žmonių.
– Kaip gimė mintis keliauti po pažintinius takus ir juos aprašinėti?
Diana: Prieš porą metų nusprendžiau, kad vasaras reikėtų pradėti leisti aktyviau ir atsibodusius pasivaikščiojamus po Vilnių ar kartkartėmis pasitaikančias ilgesnes keliones į pajūrį keisti savaitgalio kelionėmis po Lietuvą.
Pirmąją vasarą šeimos kelionių tikslu pasirinkome šalies dvarus. Žinojau, kad Lietuvoje jų turime ne vieną šimtą ir tikrai labai gražių. Tąkart per vasarą aplankėme 24 dvarus ir pilis. Jų nuotraukos ir sakinio ar dviejų aprašymai tuomet nugulė tik mano asmeninėje „Facebook“ paskyroje.
Atėjus kitai vasarai dvarų jau nebesinorėjo. Tada ir kilo mintis aplankyti pažintinį taką. Buvau girdėjusi, kad tokių pas mus yra. Pirmasis, kuriuo ėjome, buvo netoli Vilniaus vingiuojantis Karmazinų pažintinis pėsčiųjų takas. Visiems labai patiko. Nuo tada mūsų šeimoje ir prasidėjo pažintinių takų tyrinėjimo epopėja.
Mintis aprašinėti keliones kilo iš noro dalintis įspūdžiais ir naudinga informacija su maža viltimi, kad kitus taip pat įkvėpsiu pažinti Lietuvą bei aktyviai leisti laiką.
Paskatinta Mildos parašiau pirmąjį įrašą apie Karmazinų pažintinį taką mūsų įmonės tinklaraštyje tinklarastis.gf.lt. Pirmojo bandymo sėkmė įkvėpė kitiems įrašams. O įpusėjus vasarai ir sudėjus mano ir Mildos kelionių aprašymus gimė pirmasis el. knygos „Kur keliauti Lietuvoje?“ leidimas.
Šį pavasarį dienos šviesą išvydo ir papildytas jos leidimas, kuriame galima rasti 14 pažintinių pėsčiųjų takų ir 8 kitų lankytinų objektų aprašymus.
Milda: Pirmąjį pažintinį taką aplankiau dar mokyklos laikais, prieš gerą dešimtmetį. O vėliau, kviesdamasi draugus savaitgalį praleisti gimtajame mieste, sukdavau galvą, kaip įdomiai ir aktyviai praleisti laiką. Sužinojau, kad aplinkui yra visai nemažai pažintinių takų, tad į juos leisdavomės tiek pėsčiomis, tiek dviračiais.
Įmonės tinklaraštyje atsiradus pirmiesiems Dianos įrašams, netrukus prisidėjau ir aš. Aprašinėjau seniau įveiktus takus ir tuos, į kuriuos leidausi tais metais.
– Turbūt dažnai sulaukiate prašymų rekomenduoti kokį nors taką?
Diana: Kai draugai ar pažįstami paklausia, kokį taką rekomenduočiau aplankyti viename ar kitame regione, jau tenka šiek tiek laiko sugaišti, kol mintimis atrenku, ką tokio įdomaus galėčiau rekomenduoti. Dėl to dabar labai džiaugiuosi galėdama kiekvienam besidominčiam pasiūlyti atsisiųsti mūsų nemokamą elektroninę knygą „Kur keliauti Lietuvoje?“.
Joje kiekvienas tikrai ras tinkamą maršrutą savai kelionei. Tai, kad vis dažniau sulaukiu prašymų rekomenduoti pažintinį taką, mane labai džiugina, nes tai reiškia, kad žmonės nori aktyviai praleisti laiką ir pažinti savo kraštą.
Aš pati jau baigiu pamesti skaičių takų, kuriuos su šeima aplankėm. Pažintinius takus lankyti pradėjome 2015 metų pavasarį, o šiais metais tyrinėjimų sezoną atidarėme dar miškuose pilnai nenutirpus sniegui. Tad per gerus metus įveikėme virš 20 pažintinių takų ir kitų įdomių lankytinų vietų.
Milda: Nesame užkietėjusios žygeivės ar turizmo ekspertės, todėl į pažintinius takus žiūrime tokiomis akimis, kokiomis juos mato didžioji dalis Lietuvos gyventojų. Mūsų rekomendacijos – paprastos, žmogiškos ir neperkrautos nereikalinga informacija. Galbūt todėl tinklaraščio įrašai ir el. knyga turėjo tokį pasisekimą socialiniuose tinkluose, sulaukėme daug teigiamų įvertinimų ir komentarų. Manau, kad daugeliui žmonių tiesiog trūko tokios trumpos ir aiškios informacijos.
– Kaip renkatės objektus, kuriuos lankote ir vėliau aprašote? Ar visus takus ir el. knygoje aprašytus objektus aplankėte pačios?
Milda: Visus knygoje aprašytus objektus tikrai aplankėme pačios. Žinoma, kai kuriuos faktus (apie tako ilgį, įdomesnį objektą jame) pasitikriname internete, tikslios informacijos vardan, tačiau nebūtų dalykų neprikuriame ir iš turistinių svetainių tekstų nekopijuojame.
O pažintinių takų pasirinkimą man diktuoja gyvenimiškos situacijos. Jeigu į tėvų namus kviečiuosi draugus, noriu parodyti apylinkes, kuriose užaugau, todėl renkuosi taką, esantį netoliese. Jei vasaros savaitgalį leidžiu už Vilniaus ir norisi ne tik prie ežero leisti laiką, pasiieškau informacijos apie šalia esančius takus. Arba išsirenku taką, kuriame jau lankėsi Diana.
Diana: Šiuo metu pagrindinis kriterijus, pagal kurį renkuosi pažintinius takus yra tako ilgis. Esame įpratę vaikščioti ilgai, tad 7–10 km atstumas mūsų šeimai yra visai nesudėtingas. Ilgų pažintinių takų privalumas tas, kad praleidi ilgesnį laiką gamtoje, ir, kas svarbiausia, pasivaikštai miške be rizikos pasiklysti.
Gali kilti klausimas, kam reikia į tuos takus kažin kur belstis: nuvažiavai į artimiausią mišką ir eik, kur akys mato. Tikrai tikiu, kad ir tokių žygeivių yra nemažai, tačiau man, miesto vaikui, pažintinis takas – saugesnė ir įdomesnė alternatyva.
– Knygoje vyrauja rytinė Lietuvos dalis, kodėl tiek mažai objektų Vakarų Lietuvoje?
Diana: Planuodama naują išvyką, visada žiūriu, kad kelionė iki lankytinos vietos ir atgal mums, vilniečiams, neužtruktų žymiai ilgiau nei pats pasivaikščiojimas ir naujos vietos tyrinėjimas. Tad jeigu numatytame regione randu trumpą pažintinį taką, visada žiūriu, ar netoliese yra dar takų ar kitų lankytinų objektų. Jei yra, tada važiuojam ir viską aplankome urmu.
Tokia kelionių strategija lėmė, kad per gerus metus aplankėme maždaug 150 km spinduliu aplink Vilnių esančius pažintinius pėsčiųjų takus. Galima sakyti, jau pažįstame rytinę Lietuvos dalį, o vakarinė dalis – dar neištyrinėta. Tikrai žinau keletą labai viliojančių pažintinių takų vakaruose ir planas ten nuvykti šių metų kelionių sezono metu taip pat jau yra.
Milda: Nuo Vilniaus iki Žemaitijos kelias netrumpas, todėl reikėtų planuoti ilgesnę išvyką su nakvyne, o kol kas kelionėms po pažintinius takus skyriau tik po pusdienį ar dieną. Vakarų Lietuva (išskyrus pajūrį) man vis dar yra terra incognita, bet labai norėčiau ją geriau pažinti ir tikiuosi tą padaryti ateityje.
– Kurie objektai paliko didžiausią įspūdį? Kuriuos aplankytumėte dar kartą?
Diana: Iš visų per metus aplankytų pažintinių takų labiausiai įsiminė Žaliasis pėsčiųjų, Dūkštų, Balto kalno takas. Tačiau kol kas nenorėčiau grįžti nei į vieną. Noriu tyrinėti naujus, nes jų, dar nematytų, tikrai užteks ir visai šiai vasarai.
Milda: Man labiausiai patiko Šavašos pažintinis takas, nes jis – laukinis, tankiai apaugęs krūmais ir medžiais. Ir nors jame neišvysi kvapą gniaužiančių panoramų, tikrai pajausi laukinės gamtos alsavimą. Taip pat patiko Salako pažintinis takas dėl savo tingios ramybės, įvairovės ir gamtos bei urbanistinių objektų mišinio.
– Pažintinių takų aprašymai turizmui skirtose svetainėse – dažnai labai gražūs ir literatūriški. O kaip takai atrodo realybėje? Kokius trūkumus pastebėjote?
Diana: Prieš nuspręsdama, ar keliauti į vieną ar kitą taką, visada internete paieškau tako aprašymo, atsiliepimų apie jį, pažiūriu nuotraukas. Jeigu aprašymai ir vaizdai netinka, nepatinka (pavyzdžiui, takas apleistas), ten nevažiuojame. O važiuodami visada daugiau ar mažiau žinome, koks takas bus ir ką jame mes pamatysime. Dėl to bent jau kol kas dar nei vienas takas nenuvylė.
Reikėtų žinoti, kad Lietuvoje esantys pažintiniai takai skiriasi ne tik ilgiu, tematika bet ir, kaip mes šeimoje įpratome vadinti, „sukultūrinimu“.
Šiaip reikėtų žinoti, kad Lietuvoje esantys pažintiniai takai skiriasi ne tik ilgiu, tematika bet ir, kaip mes šeimoje įpratome vadinti, „sukultūrinimu“.
Sukultūrintas takas yra toks, kuriame keliauji šiek tiek virš žemės pakeltais mediniais takais ir net batų nesusipurvini. Tokie takai dažniausiai būna gana trumpi, driekiasi per pelkes ar kitus išskirtinius gamtos darinius.
Keliaujant ilgaisiais takais dažniausiai tenka eiti miško keliukais, o kai kur – ir tik vienos ar dviejų pėdų pločio takeliais. Visi ilgesni nei vieno kilometro takai būna specialiai sužymėti – kryptį nurodančiomis rodyklėmis arba kelių spalvų dažų žymėmis, kurias rasite ant pakeliui esančių medžių, akmenų ar pakelės stulpelių. Lietuvoje pažintinių takų iš tikrųjų yra labai daug ir kiekvienas iš jų turi savito žavesio.
Milda: Į porą takų esu grįžusi praėjus keletui metų po pirmojo apsilankymo. Pastebėjau, kad takams trūksta priežiūros. Mediniai turėklai ir laiptai pūva, išlūžta, o regioninių parkų svetainėse informacija ir nuotraukos lieka iš pirmųjų metų, todėl kartas tenka apgailestauti, kad geri dalykai nesaugomi ir neprižiūrimi.
– Kaip pasikeitė jūsų požiūris į Lietuvą ir keliones po kraštą pradėjus aprašinėti pažintinius takus?
Diana: Keliavimas pažintiniais takais, mano nuomone, turi daug privalumų. Visų pirma, aktyvus laikas gryname ore drauge su šeima ar draugais. Antra – pažįsti savo kraštą. Keliaudama pažintiniais takais pamačiau tiek daug gražių gamtos vaizdų, kurie gali labai drąsiai konkuruoti su daugeliu tų, kurių lietuviai keliauja pamatyti užsienyje.
Juk labai dažnai pažintiniai takai įrengiami gražiausiose vieno ar kito regiono parko vietose – tai ir atodangos, vaizdai nuo skardžių ar apžvalgos bokštų į slėnius, miškus ir upių vingius. Be to, papildomai susipažįsti su skirtingo tipo miškais, pelkėmis, gauni įdomios informacijos apie ten gyvenančius paukščius ir augalus, šalies istoriją (jei takas driekiasi šalia piliakalnių ar senovės lietuvių gyvenviečių teritorijose).
Argi ne stebuklas, kad Lietuvoje, šalyje be kalnų, teka tikrų tikriausia kalnų upė? O miškuose galima rasti milijonų metų senumo riedulius?
Na, o ir pačioje kelionėje iki pažintinio tako ar lankytino objekto pažįsti savą kraštą – tenka pravažiuoti ir didesnių, ir mažesnių miestų miestelių, gyvenviečių ir kaimelių, atrasti ne vieną nematytą ir nustebinantį šalies kampelį. Drąsiai teigiu, kad Lietuva yra labai gražus kraštas.
Milda: Lietuvą myliu ir tikiu, kad jei į aplinką žvelgi atviromis akimis, gali pamatyti daug mažų ir netikėtų stebuklų. Argi ne stebuklas, kad Lietuvoje, šalyje be kalnų, teka tikrų tikriausia kalnų upė? O miškuose galima rasti milijonų metų senumo riedulius? Ir visa tai – pasiekiama ranka, be didelių laiko ir finansinių sąnaudų, todėl nenorėti atrasti to, kas šalia, būtų tiesiog neprotinga.
