Tad nereikia stebėtis, kad juodajame žemyne dar nemažai šalių, kuriose galima išvysti ginkluotus civilius žmones. Grėsmės jie tarsi nekelia, bet turistas į tokį ginkluotą čiabuvį visada žiūri su nepasitikėjimu. Kas žino, kas jam ten galvoje? Labai daug ginklų likę tuose regionuose, kur ne taip seniai vyko kariniai konfliktai. Surinkti visų neįmanoma, nes daug žmonių gyvena atokiai, o gyvulių augintojams tai puiki priemonė apginti bandas nuo plėšriųjų žvėrių.
Pietų Etiopijoje, netoli sienos su Pietų Sudanu, gyvena atoki karo gentis. Pasiekti ją nėra lengva, bet kūnus marginti mėgstanti gentis turi unikalaus patrauklumo, dėl to mielai lankoma turistų. Kelias valandas važiavome per sausąją savaną. Monotoniškas kraštovaizdis staiga baigėsi ir atsidūrėme ant Omo upės skardžio. Mano širdis apsalo, regint galingos upės vingį. Stovėjau ant stataus skardžio ir negalėjau atitraukti žvilgsnio.
Kepino saulė, šešėlyje tvyrojo +35 °C temperatūra. Prisiminiau visus, kurie man brangūs, kuriuos myliu, mintimis visiems nusiunčiau savo energijos žinutę. Mano laimė ant kranto truko vos kelias minutes. Tuojau pat prisistatė, tiksliau, mūsų jau laukė išpaišytais kūnais berniukai, mergaitės, moterys, ūgtelėję paaugliai. Gražūs žmonės.
Karo gentyje jų vos 1000, tad ji neišvengiamai išmirštanti. Žmonių sumažėjo dėl galvijų maro athraxo, išguldžiusio labai daug gyvulių, žmonės neteko pragyvenimo šaltinio. Omo upės pakraščiuose karo gentis augina sorgus, kukurūzus, tačiau jų derliai menki, per sausras iš viso niekas neauga. Taip ir kankinasi žmonės, priklausydami nuo gamtos užgaidų, bet globalizacijos laikai ir administracinė tvarka bei nacionalinių įstatymų viršenybė įtvirtino sąlyginę ramybę ir atvėrė kelią turizmui – naujam pajamų šaltiniui ir visoms su tuo susijusioms grėsmėms.
Pradedam ekskursiją – einame per kaimą, vietinis gidukas šiek tiek suteikia informacijos, bet net nėra, ką versti. Visi čiabuviai siūlosi fotografuotis. Nameliai, trobelės, lūšnelės ar pašiūrės labai varganos, civilizacijos pėdsakų nematyti. Vos ne pirmykštė bendruomenė. Kaime žmonių mažai, nors gyvena, kaip sakė, keturi šimtai. Ir kur jie čia visi gali sutilpti? Dabar kaime gal koks šimtas, kiti triūsia laukuose.
Apžiūrim panoramą į Omo upės terasą: dirbami laukai gražiai sušukuoti, tvarkingai prižiūrėti. Pasirodo, turkų kompanija iš vyriausybės išsinuomojo ši lauką ir augina medvilnę. O kaip su karo genties sorgais, kukurūzais? Kam jie svarbūs, tegul kraustosi kur nori, savanoje vietos į valias. Tų genčių daug, kiekvienos neaptupinėsi, kiekvienos problemų neišspręsi.
Pagalvoju, kad ne žemės stygius ir maisto trūkumas lemia badą Afrikoje, bet netinkamas administravimas, vadybos įgūdžių stygius, nesutvarkyta žemės nuosavybė, primityvi žemės dirbimo tradicija. Galvojant, kas gi dirbs tuos turkų laukus, prie mūsų grupės pristoja augalotas vaikinukas su kalašnikovo automatu rankose ir prašo, kad jį nufotografuotumėme. Penki byrai už foto.
O mes norime merginas fotografuoti, juk jos pusnuogės, yra tikrai dailiai nuaugusių... Mano grupės vyrai vertina krūtų dydį – A, B, C... Nutariame, kad dauguma A ir B. Mūsų moterys patikslina vertinimus. Mes, vyrai, pasijuntame čia kaip kokiame rojuje. Sakau mūsų gidui Aleksui: „Jūs to nesuprantate, nes matote tai nuolat, o mums tai tikra egzotika.“ O jis juokiasi ir sako sako: „Baikite, čia tai kasdienybė.“
Anas vaikinas neatlyžta, tamposi tą automatą ir vis siūlosi fotografuotis. Įspūdžiui padidinti puikuojasi išmargintu kūnu. Paprašiau parodyti automatą. Padavė man, bet šovinių apkabą (karabiną) pasiliko rankoje. Klausiu: „Kiek turi šovinių?“ O šis parodo šovinius ir sako: „Trisdešimt. Pilna apkaba.“ Tada įdavė man apkabą ir leido išimti kelis šovinius. Tikri. Viskas čia tikra ir juokų nėra.
Aiškinu jaunuoliui, kad tarnavau sovietų armijoje dvejus metus ir turėjau labai panašų automatą. Tik ši informacija, kaip suprantu, jam nieko nesako. Jie visiški bemoksliai, tad supratimas apie pasaulį apsiriboja vietos aplinka, gyvuliais, medžiokle, buitimi, tarpusavio santykiais.
Smalsauju, per kiek sekundžių sudeda visus šovinius apkabą? Mano klausimo čiabuvis ir vėl nesuprato, nes laiko jie neskaičiuoja. Esu visiškas kvailys, užduodamas tokius klausimus, pamaniau. Kam reikalingas tas greitasis šovinių dėjimas? Kažkoks beprasmis sovietinis palikimas. Galų gale tas jaunuolis mane pribaigia – sutinku jį fotografuoti, nes gali nušauti, jei neduosiu penkių byrų. Tik suderėjus dėl fotosesijos, po akimirkos prisistatė du jo draugai jau penkiolika byrų. Suma patrigubėjo, bet nė dolerio vertės nesiekia. Ką jau čia derėtis...
Pastatau vaikinus ant upės skardžio su tolimu vaizdu į Pietų Sudaną, iš kur atkeliauja kontrabandiniai automatai, ir pleškinu. Sumokėjęs fotografuok, kiek nori ir kaip nori. Neįtikėtina, bet prie autentiško ir labai vargano kaimo yra normalaus alaus. Kažkas versliuką varo: nuo svilinančių saulės spindulių įrengta pastogė, pilna dėžių.
Įeinu vidų — sėdi vietiniai ir plempia alų. Maniškiai irgi susigundo. Alus šiltas, bet alus. Štai kam nueina tie mūsų paaukoti pinigėliai. Vaikai, ką surenka, atiduoda suaugusiems, o tie geria jau ne šiaip kokį alkoholinį kukurūzų bizalą, o normalų alų. Vaizdas baisus, turint omeny šių žmonių socialines ir ekonomines problemas, bet tai Afrika. Į ją civilizacija ateina pamažu, kol kas ginklai ir alkoholis yra pirmieji jos atributai.
Alus, ginklai man pradeda nepatikti. Mėginu kviesti visus ir nešdintis iš šio kaimo, nes tuoj tuoj mus užspaus. Visiems garsiai duodu komandą: „Sėdam į mašinas ir varom". Kas girdi, kas negirdi, nes pagundų fotografuoti per daug. Prie manęs prisiklijuoja trys berniukai. Susipažįstame, pasisveikiname, kitiems spaudžiame rankas. Toks čia ritualas. Ilgas vyro vyrui rankos paspaudimas yra pagarbos ženklas. Pasirodo, vienas moka angliškai.
Aiškinuosi, kiek turi seserų, ar lanko mokyklą. Sužinau, kad netoli šio kaimo yra pradinė mokykla. Pasidomiu, kodėl vaikai ne mokykloje. Tyli ausis suglaudę. Vėliau jau išsiaiškinu – kam jiems mokytis, jeigu galima užklystančius turistus neblogai pamelžti? Prisiminiau laikus, kai ir Lietuvoje didžiųjų Gariūnų laikais buvo linčiuojamos žinios ir mokslas.
Pasistatęs prieš save išsipiešusius vaikus aiškinu, kad labai svarbu išmokti skaityti ir rašyti. Parodžiau jiems knygą apie Etiopiją. Atverčiau tą vietą, kur parašyta apie kaimą, gretimas gentis. Berniukai sukišę nosis įdėmiai žiūrėjo mano knygą, atrodo, jiems buvo labai įdomu. Kai susėdome į visureigius, pamojavau vaikams ir pagalvojau: vis tiek aš juos šiek tiek pamokiau ar nors pastūmėjau mokslų link. Kad tik būtų iš to naudos.
Keliaujame toliau. Užsimanau pramankštinti kojas ir šiek tiek paėjėti. Staiga kitoje kelio pusėje iš kažkur išdygo keli mokiniai. Vaikai ėjo nuolat žvilgčiodami į mano pusę. Tada pradėjo klausinėti, kur aš einu (beje, etiopai puikiai šneka angliškai). Jiems aš atrodžiau ne ką mažiau egzotiškai, nei jie man. Vis dėlto baltasis bala žino kur eina... Ogi žiūriu, kad toje kompanijoje jau apie dešimt mokinių. Aš padidinu tempą, ir jie pradeda greičiau eiti. Pradedu bėgti ristele, ir jie bėga, visą laiką juokiasi, kažką tarpusavyje kalbasi.
Tas juokas man nepatiko, dėl to nutariau jų atsikratyti ir ėmiau bėgti dar greičiau. O tie velniūkščiai nė žingsniu neatsilieka. Tada supratau, kad pasivaržyti su aukštaūgiais, lieso sudėjimo etiopais – galbūt turiu galimybę pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Bėgam jau visai rimtai. Jie su knygomis, uniformuoti, o aš su fotoaparatu rankose.
Stengiuosi kontroliuoti kvėpavimą, kad neuždusčiau, ir stebiu juos akies krašteliu: mane lenkia ir dar šaukia „to be fast". Į pakalnę bėgti lengviau, bet priekyje matau kalniuką. Jie vis ragina mane greičiau. Šnopuodamas teisinuosi: mielieji, man keturiasdešimt šešeri, o pats galvoju: „Aš tiems škacukams parodysiu, dar pažiūrėsim – parako dar turiu į valias, veterano taip lengvai nenuvarysite.“
Prasidėjo įkalnė, keli atsiliko, tada dar keli. Bėgu sušilęs, sunku man, bet ne todėl, kad tempas didžiulis, bet dėl to, kad sunku kvėpuoti, trūksta deguonies. Menamą finišo liniją kirtau ketvirtas. Ne prizinė ta vieta, bet juk varžiausi su etiopais! Uždusęs pažiūrėjau aukštimatį – 1,8 kilometrai virš jūros lygio, o distancija – apie pusantro kilometro!
Finišavę jaunuoliai ėmė prašyti pinigų, neva jie bėgo palaikydami man kompaniją. Nedaviau – maniau, kad ne jie man kėlė malonumą, o aš jiems. Etiopijos vaikai visada iš baltųjų prašo pinigų. Šį sykį jiems nepasisekė, bet jie turbūt irgi pirmą kartą susirungė su baltuoju, kuris vis dėlto sugebėjo jiems mesti iššūkį.
Iš paskos lėtai važiavęs mano ekipažas iš pradžių manęs nevertino, nes nelaimėjau bėgimo, bet vėliau suprato, kad rezultatas, turint galvoje mano amžių, vis dėlto geras. Bėgime stebuklų nebūna – varžytis su etiopais užduotis ne iš lengvųjų.
Iš arčiau susipažinti su etiopais galite ir jūs! Kelionių organizatorius „GRŪDA“ kviečia keliautojus į Afriką!
Artimiausios kelionės į Etiopiją – 2020 m. sausio mėnesį (liko10 vietų) ir lapkričio mėnesį.
Artimiausia kelionė į Pietų Afrikos respubliką – 2020 m. kovo mėnesį (vietų yra).
Artimiausia kelionė į Namibiją-Botsvaną-Zambiją – 2020 m. balandžio mėnesį (liko tik 2 vietos).
Visas keliones į Afriką galite rasti ČIA.
