Jei kas nors pakviestų, ar eičiau šiaip sau iš Kauno į Kaišiadoris? Nemanau. Ar pliaupiant liūčiai eičiau pasivaikščioti be skėčio keletą valandų? Vargiai. Bet štai pasiūlymo nužygiuoti 38 km Naujojoje Akmenėje neatsisakiau.
„Beprotybė“, – pasakytų kiekvienas, per dieną įveikiantis apie 8 tūkst. žingsnių. Po šio savaitgalio iššūkio laikrodyje ant riešo mirgėjo kur kas didesnis skaičiukas – 52 tūkst. Norėjosi vaikščioti tik basomis.
Bet apie viską nuo pradžių.
Jei eiti, tai toliausiai
Rugpjūčio 7 dieną Naujojoje Akmenėje – ten, toli Šiaurėje – buvo organizuojamas Karjerų žygis. Galima buvo rinktis 19, 30 ar 38 km maršrutus. Žinoma, jei jau trenktis į kitą Lietuvos kraštą, tai tik dėl maksimumo. Protas iki pat starto tikino, kad distancijos nebaigsiu.
„Kokios nuotaikos?“ – paklausė žygio organizatorių starto vietoje pasodinta savanorė.
„Hmm... Puikios“, – šiek tiek abejodama (kai nežinai, ko tikėtis) atsakiau jai.
Į Naująją Akmenę atvykome iš vakaro. Kam? Tam, kad nors kiek atsipūstume po 3 valandų kelionės automobiliu iš Kauno. Apsistojome mielame motelyje pavadinimu „Kambarių nuoma Naujojoje Akmenėje“. Nemeluoju, pavadinimas būtent toks – perklausiau ne kartą.
Nors vaizdas už lango meluoja – garažų garažai, o ir pats pastatas – lyg jūrinis konteineris, viduje – skandinaviškas modernus minimalizmas, viskas dvelkia naujumu.
Pasidžiaugiau, kad mažas miestelis turi tokią jaukią vietą svečiams.
Taigi startavome 7.30 valandą ryto, kone visą laiką purškė lietutis. Juokavome, kad tai natūralus klinčių dulkių hidrolatas veidui.
Žygio pradžioje įkvėpė ant Naujosios Akmenės pastato sienos išvystas plakatas „Sunki treniruotė – lengva kova“. Šįkart ta kova virė pačios su savimi. Padėjo ir vietinių gyventojų pagyros: „Šaunuoliai, kad žygiuojat“.
Tą rytą vyravo rūkas, tad „Akmenės cemento“ įmonės milžiniški industriniai pastatai kūrė paslaptingą postapokaliptinį reginį.
„O, šitie patys pasidavė“, – juokelį metė mane, nuotraukai stabtelėjusią, aplenkę vaikinai.
Net ir žygiuodamas vienas nesijauti vienišas – juk kartu su tavimi startavo apie 3 tūkst. tokių pat lengvai kuoktelėjusių.
Sraigių keliu
Pirmasis sustojimas buvo numatytas už 3,4 km. Ten pasivaišinome dalinamais obuoliais.
Nedavė ramybės tik vienas klausimas (be to, ar tikrai įveiksiu tuos prakeiktus 38 km) – kodėl žmonės taip nemyli gamtos, kurios prieglobstyje gyvena. Kadangi žygiavome miškais, pamiškėmis, krūmynais, šiukšlių maišų ir besimėtančių „bambalių“ netrūko. Eidami vienu keliuku, net aptikome kanopinio gyvūno visą koją.
Idėja renginio organizatoriams: įteikite žygeiviams po maišą ir apdovanokite tuos, kurie pririnks jį pilna pakeliui rastų atliekų.
Kol mąsčiau apie tai, mane aplenkė garbaus amžiaus vyras. Neįtikėtina, bet šiai pramogai ryžosi net ir 1943 metais gimęs Naujosios Akmenės gyventojas, tapęs vyriausiu žygio dalyviu. Pagarba.
Būta ir kitokių bendrakeleivių: visus drėgnus 38 kilometrus mus lydėjo sraigės. Juokavome, kad įprasti jų keliai dienai tapo neįveikiama autostrada, kai išvengti sunkių žygeivių batų – itin sudėtinga.
Į iššūkį kartu su šeimininkais leidosi ir apie 150 keturkojų, kuriems patiko turkštis purve, o vėliau gauti organizatorių paruoštų skanėstų.
Asfaltas, žvyras, molis, pelkė, pieva, purvynė, miško takelis, nuklotas palinkusiais medžiais, geležinkelio bėgiai, nušienauti laukai, – pagrindas po kojomis nuolat kito. 9 valandą ryto jau buvau „prisukusi“ savo dienos žingsnių normą. Kito ir vaizdai.
Istoriniai pėdsakai būsimo ežero dugne
Netrukus įžengėme į pirmąjį „vau“ objektą – didžiausią Lietuvoje Karpėnų karjerą, kurį lankyti pašaliniams yra griežtai draudžiama, nebent susitariate iš anksto.
Dar 1929 metais atlikus geologinius tyrinėjimus, Karpėnuose buvo įsteigtos pirmosios kalkakmenio kasyklos. Šiuo metu daugiausia cementui gaminti tinkamų klinčių išgaunama būtent čia.
10 kubų kaušas vienu metu pakabina apie 18 tonų.
Gerėdamasi fantastišku kraštovaizdžiu, kurio nepamatysi niekur kitur Lietuvoje, pastebėjau, kad mūsų žygiu išmaniai pasinaudojo ir tie, kurie tą dieną nežygiavo – ne vienas atvyko pasižvalgyti po karjerą, žinodamas, kad jo „vartai“ bus tą dieną plačiai atverti. Būdamas eiliniu turistu eilinę dieną tu taip lengvai asmenukių lietuviškuose Marso kanjonuose nepasidarysi – vaikščioti bei važinėtis karjero teritorijoje yra griežtai draudžiama.
Tad vien jau dėl šio fakto smagu leistis į tokį nuotykį. Eini palei karjero šlaitą ir regi, kaip jį duotuoju momentu nukasinėja sunkioji technika.
Tuomet vieną akimirką suvoki, kad palieki istorinius pėdsakus būsimo ežero dugne. Planuojama, kad po 30-ties metų, kada karjeras bus visiškai išeksploatuotas, jis virs 800 ha vandens tvenkiniu su 14 ha sala.
Užburia ir išrikiuota gigantiška, vienintelė Baltijos šalyje tokio dydžio likusi, kasimo technika. Viena įspūdingiausių – tai net 720 tonų sveriantis, 6 aukštų namą primenantis žingsniuotis, vietinių dar vadinamas mėnuleigiu. Vien jo strėlės ilgis – 70 metrų.
Jis kasa viską vienas, nereikia daugybės mašinų, kad piltų, lygintų, vežtų. Per valandą žingsniuotis pajuda 200 metrų, jo žingsnio ilgis – 1,8 m. 10 kubų kaušas vienu metu pakabina apie 18 t.
Tokie žingsniuočiai Lietuvoje yra tik 4 ir jie visi – Akmenės rajone.
O ar žinote, kaip darbuotojai vadina 220 tonų sveriančius vikšrinius ekskavatorius? Mažyliais.
Pasivaikščiojimas Marso kanjonais
Žingsniuojame, tiesa, greičiau nei žingsniuotis, toliau ir mes. Kadangi, kaip itin nepatyrusi žygeivė, išėjau su nepatikrintais sportiniais batais, pirmuosius aliarmo signalus pėdos ėmė siųsti jau po 10-ties kilometrų. Nors kojinės ir apavas buvo pakeisti, viename iš sustojimų suteikta galimybė atgaivinti pėdas kaitinančiu ar šaldančiu purškalu, tai padėties negelbėjo. Teko pakentėti.
Pasivaišiname batonėliu, energijos suteikiančiu vyšniniu gėrimu ir toliau mėgaujamės industrine Naująja Akmene, žvelgdami į ją iš gamtos prieglobsčio. Vėliau skanaujame grikių košės iš puodelio, sėdėdami ant karjero šlaito krašto.
Pasigirsta šalimais ir latvių kalba. Pasirodo, į žygį jų atvyko apie 240.
Kita stotelė – dar įspūdingesnis Menčių klinčių karjeras bei dar daugiau savo dydžiu pribloškiančių kasimo mašinų. Išskirtinumas tik tas, kad šiame karjere mums buvo suteikta galimybė pasivaikščioti ne tik palei šlaitą, o ir nusileisti į karjero šerdį, pasimėgauti spalvotais kalnais kalneliais, leidžiančiais pasijusti lyg ant bedugnės krašto.
Prisipažinsiu, grožėjausi tuo vaizdu ir stebėjausi, kad esu Lietuvoje.
Klintys kalkių gamybai ir cukraus pramonei Menčiuose buvo pradėtos kasti dar 1932 metais. Dabar dalis iškasto karjero užtvindyta, tyvuliuoja dirbtiniai ežerėliai, kurie skalauja išlikusias klinčių atodangas.
Kirtome bėgius, kuriais iš cemento gamyklos skuba iškasenų pilni vagonai. Sveikuoliški traškučiai, ir čia išsiskiria 30 km ir 38 km žygiuojančiųjų keliai. Mes pasukame trečiojo karjero link.
Atnaujintas bei sutvarkytas Alkiškių smėlio karjeras – visai kitoks, atrodantis lyg tikra oazė šiame Marso kanjonų žygyje. Prisėdus ant vieno iš suolelių, smagu pasimėgauti ramuma.
8 km kančios
Paskutinis stabtelėjimas prieš finišą. Liko 10 kilometrų.
„Kokios nuotaikos?“ – vėl išgirstame įprastą klausimą iš savanorių.
Su kiekvienu sustojimu entuziazmo mūsų atsakyme „puikiai“ vis mažėja. Kojos kuo toliau, tuo labiau tampa švininėmis, pūslės neleidžia pamiršti apie save.
„Liko nedaug“, – motyvuoja mus savanoriai.
Trumpam prisėdęs ant kėdutės greitai suvoki, kad padarei klaidą. Sėdėti taip gera, bet pakilti – blogiau nei blogai. Kūnas skelbia protestą.
„Reikia eiti“, – ragina bendražygis.
„Reikia“, – atsakau jam, bet ir toliau abu sėdim – dar minutę kitą.
Paskutiniai 8 km – tarsi 8 pragaro ratai. Eini palei pagrindinį kelią, vedantį Naujosios Akmenės link. Šalia tavęs zuja automobiliai, pradeda stipriai lyti. Kalbos baigiasi, prasideda būsena „kaip nors iškentėk“. Ta finišo tiesioji – beprotiškai sunki, nes esi pavargęs, žygiuoji jau 8-ta valanda, o ir vaizdas – nuobodus.
Nors esi permirkęs kiaurai, bandai išvengti iš po sunkiasvorių mašinų ratų parlekiančios vandens čiurkšlės. Veltui. Rodos, visas pasaulis prieš tave susimokė. Nebesvarbu apeiti ir balas – eini „kiaurai“, juk vis vien batuose žliugsi.
Vyrauja tyla, rodos, sunku net bendrauti, palaikyti pokalbį.
Kiti vairuotojai pypina, ragindami nesustoti. Mosteli jiems delnu. Dar 5 kilometrai... Dar 2...
Išvydęs Naujosios Akmenės bažnyčios bokštą, atsikvepi, kad finišas jau čia pat. Susimąstai, kad žygiuoti su tokia lietuviškos vasaros gaiva – vis dėlto lengviau nei kaitinant saulei.
Galiausiai džiaugiesi įveikęs ne tuos 38 km, o save, norą pasiduoti.
Smagiausia dalis: pasikabinti ant kaklo gautą medalį, persivilkti sausais drabužiais ir apsidovanoti didžiuliu mėsainiu.
Belieka 3 valandų kelionė automobiliu į namus.
Kitą rytą nuovargis nublanksta, pasimiršta, kad buvo sunku. Norisi vėl mesti sau kokį iššūkį.
Šiek tiek statistikos
Organizatoriai („TrenkTuro“ komanda) džiūgavo, kad lietus neišgąsdino žygeivių, – finišavo jų net 98,6 proc. Išvengta ir rimtų traumų.
Daugiausiai nuotykių mėgėjų atvyko iš Vilniaus – 718. Be mūsų, buvo ir daugiau kauniečių – iš viso 483. Net 197 vietiniai Naujosios Akmenės gyventojai ryžosi žygiui.
Iššūkį sau metė kur kas daugiau moterų – sudarė 61 proc. visų žygeivių.
Vienas pensininkas iš Latvijos įveikė visus 38 km. Kiti garbaus amžiaus žygio dalyviai rinkosi 19 km distanciją. Ši buvo pati populiariausia – pasirinko daugiau nei 50 proc. visų renginio dalyvių.
