„Nors daugelis šią šventę vadina rusų Kalėdomis, iš tiesų tai – Kristaus gimimo šventė“, – patikslina Lietuvos sentikių Bažnyčios, Kauno sentikių religinės bendruomenės dvasinis tėvas Sergijus Krasnopiorovas. Šiai progai skirtos pamaldos Kaune vyko sausio 7-ąją:
Šventiko žiniomis, Kauno apskrityje šiuo metu gyvena maždaug 6 tūkst. sentikių religinės bendruomenės atstovų. Tiesa, praktikuojančių ir reguliariai besilankančių cerkvėje nėra daug – per metus išpažinties ateina maždaug 1 500 žmonių. Kai kurie į pamaldas susirenka tik dukart per metus: per Kristaus gimimo šventę, sausio 7-ąją, ir Velykas. Pastaroji šventė – svarbiausia sentikiams.
„Kaip ir visas tautines ar religines bendruomenes, mus palietė ir emigracija, ir tai, kad daugėja mišrių santuokų. Dabar per metus turime tik kokias dvejas sentikių vestuves. Daugiau ateina tik pasiimti išrašų, kad yra krikštyti ir vėliau tuokiasi katalikų bažnyčioje su katalikais“, – liūdną statistiką atskleidė Kauno sentikių dvasinis tėvas.
Norėdamas paskatinti žmones (ypač jaunesnius) dažniau užsukti į cerkvę, taip pat aktyviau bendrauti tarpusavyje prieš penkerius metus į Kauną iš Vilniaus persikėlęs gyventi S.Krasnopiorovas čia pradėjo kurti naujas tradicijas.
Jau antrus metus jo iniciatyva antrąją sentikių Kalėdų dieną į Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvę kviečiami visi bendruomenės nariai: po trumpos bendros maldos cerkvėje pasirodo religinių giesmių chorai (juos turi Vilniaus, Panevėžio, Kauno, taip pat kitų Lietuvos miestų, kuriuose yra religiniai sentikių centrai, atstovai), eilėraščius deklamuoja jauniausi bendruomenės nariai – vaikai, lankantys sekmadienines mokyklas.
Šiemet sausio 8-ąją cerkvėje taip pat netrūko pasirodymų. Mintinai išmoktą eilėraštį susirinkusiems dovanojo ir vyriausias – 5-metis – Kauno sentikių dvasinio tėvo S.Krasnopiorovo sūnus. Iš viso šeima augina tris vaikus. „Jei Dievas duos, bus ir daugiau“, – šypteli apie vaikus paklaustas S.Krasnopiorovas.
Jis neslėpė, jog sąmoningai stengiasi skatinti bendruomenės narių bendravimą – pradedant vaikais, jų tėvais, baigiant senoliais, kurie, kaip ir kitose religinėse bendruomenėse, yra aktyviausi pamaldų lankytojai.
„Noriu parodyti žmonėms, kad į cerkvę galima užsukti ne tik uždegti žvakelę, pasimelsti. Kad čia vyksta kultūriniai renginiai, bendraujama. Gal kažkas su kažkuo susipažins, susidraugaus – turėsime naują porą. Vaikai susidraugaus, po to tėvai“, – bendro pasibuvimo sausio 8-ąją pagrindinį tikslą nurodė dvasininkas.
„Suneštiniai“ šventiniai pietūs vyko jo šeimos namuose, kurie yra greta cerkvės. Matant, kaip smagiai bendruomenės nariai, užkandžiaudami ir gerdami sultinį bei arbatą ar kavą, dalinosi švenčių įspūdžiais tarpusavyje, o vaikai – „prausė“ vienas kitą sniegu ir darė „sniego angelus“, atrodo, jog „batiuškos“ (taip bendruomenės nariai kreipiasi į S.Krasnopiorovą – aut. past.) sumanymas pasiekė tikslą. Susitikti ir kartu paminėti antrą Kalėdų dieną jiems patinka.
„Pirmoji Kristaus gimimo šventės diena pas mus skirta šeimai: ją leidžiame tik su šeima – tėvais, seneliais, vaikais, anūkais. Antrąją – su bendruomene“, – sakė dvasinis tėvas. Jis pabrėžė, kad sentikiai (net ir tie, kurie nėra aktyvūs pamaldų lankytojai) iki šių dienų yra išlaikę daugumą tradicijų.
Nemaža dalis laikosi pasninko, kuris prieš Kristaus gimimo šventę trunka 6 savaites. Jo metu nevalgoma jokių mėsos patiekalų, taip pat atsisakoma pieno ir jo produktų. Žuvis – tik liesa.
Ar nėra sunku tokio griežto pasninko laikytis, kai didžioji dalis aplinkinių to nedaro? Pasak S.Krasnopiorovo, jo šeimoje pasninkauja visi – tiek suaugę, tiek vaikai.
„Žinoma, vaikai darželyje valgo viską. Bet namuose net mažiausias žino, ko jam negalima“, – kalbėjo pašnekovas.
Jo vaikams įprasta kas dieną ir melstis. „Žinoma, norėčiau, kad kuris iš sūnų tęstų mano darbus. Bet to turi norėti pats. Mano senelis buvo labai religingas, bet dvasiniu tėvu tapau tik aš – kitų šventikų šeimoje nebuvo. Aš pats pajutau, kad man cerkvėje gera, čia mano vieta. Bandžiau ir kitus darbus, paprastus, pvz., sandėlininko. Nepatiko, ne man. O čia jaučiuosi gerai“, – sakė Kauno sentikių religinės bendruomenės vadovas.
Gimęs ir užaugęs Vilniuje jis sakė niekada nesijautęs kitoks nei kiti lietuviai. Kaune – taip pat, nors stereotipiškai šis miestas laikomas pačiu lietuviškiausiu: išgirsti čia rusiškai kalbančius žmones – retas atvejis. Nedaug žmonių žino ir pačią sentikių cerkvę, kuri yra vienintelė Kaune.
S.Krasnopiorovas nusiteikęs tai pakeisti, todėl cerkvėje laukia ne tik sentikių, bet ir visų, kuriems įdomi ši bendruomenė, jos tradicijos ir istorija. Tiesa, į pamaldas greičiausiai nebūsite įleisti – nebent iš anksto susitarsite su dvasiniu tėvu.
Tačiau ekskursijos čia nėra retos. Pasak S.Krasnopiorovo, kol kas dažniausiai atvažiuoja moksleiviai ir pensininkai. Tačiau, kad ir kas užsuktų, jis randa laiko aprodyti savo valdas ir pasikalbėti.
Svajoja išsaugoti unikalų paveldą
Lietuvos sentikių bendruomenės istorija prasidėjo daugiau nei prieš 300 metų. Tuo metu sentikių buvo galima rasti įvairiose Lietuvos vietose – nuo Klaipėdos krašto iki kaimų Šiaurės Aukštaitijoje. Šiuo metu daugiausia sentikių gyvena didžiuosiuose šalies miestuose. Kaimuose belikę vos vienas kitas gyventojas.
„Aš save laikau lietuviu: čia mano proseneliai gyveno, seneliai, tėvai. Jaučiuosi, kad čia mano namai. Esu nusiteikęs patriotiškai“, – sako Lietuvos sentikių Aukščiausiosios tarybos Dvasinės komisijos pirmininkas Nikolajus Vladimirovas.
Pasak jo, sentikiai į Lietuvą atsikėlė iš Latvijos pusės. Greičiausiai dėl to iki šiol gausios jų grupės gyvena Molėtų, Zarasų krašte, taip pat Rokiškio rajone.
„Tie kraštai pirmiausia buvo, o paskui sentikiai keliavo toliau po Lietuvą, net iki Lenkijos – Suvalkuose yra apie 1 000 sentikių“, – pasakojo dvasinis tėvas. Jis pats kilęs iš Panevėžio. Šiame mieste ir apylinkėse sentikių nebedaug.
Tačiau tokiuose miesteliuose kaip Raguva, netoli Šiaulėnų miestelio esančiuose dviejuose kaimuose iki šiol gyvena ir tradicijų laikosi pirmųjų Lietuvos sentikių palikuonys.
„Seniau tokiuose kaimuose būdavo apie 1 000 žmonių. Galima sakyti, kad kaimas buvo kaip koks miestelis. Dabar tai jau istorija. Kaimuose veikiančių cerkvių neliko – yra pastatai, kai kurie – apvogti. Ikonos išvogtos“, – kalbėjo pašnekovas. Pasak jo, ateityje galbūt pavyktų tokias vietas užkonservuoti, o tas, kuriose jau neliko net maldos namų pastatų, pažymėti paminklinėmis lentelėmis ar akmenimis.
„Svarbiausia, kad tos vietos nebūtų išniekintos. Vis dėlto tai – istorijos paminklas“, – sakė jis. Visi darbai atliekami iš suaukotų lėšų. Bendruomenė savo žodį taria ne tik išlaikydama maldos namus ir dvasininkus: jie ir renka juos.
„Pas mus skirtingai nei kitur valdžia eina iš „apačios“, o ne „viršaus“: pavyzdžiui, žmonės parapijoje susirenka ir išrenka savo kandidatą. Jo gali nepatvirtinti taryba, bet pirmiausia jį pasiūlo žmonės. Po pereinamojo laikotarpio kiti šventikai jį įšventina“, – pasakojo N.Vladimirovas.
Sentikių šventikus, kurie vėliau ganytojo darbą gali atlikti bet kuriame pasaulio krašte, ruošia seminarija, įsikūrusi Latvijoje, Rygoje. Ten dėstantis N.Vladimirovas sakė, jog norinčių studijuoti ir savo gyvenimą paskirti sentikių bendruomenės reikalams netrūksta. „Galima sakyti, kad seminaristų skaičius stabilus“, – teigė pašnekovas.
Katalikybėje pastarieji keletas metų pasižymėjo liberalėjimu. Sentikių dvasininkai tikina, kad jų religinėse tradicijose pokyčių kol kas mažai.
„Aišku, gyvenimo nesustabdysi. Daug duoda asimiliacija: seniau nebuvo tiek mišrių šeimų. Buvo reti atvejai, dabar – daugiau tokių negu mūsų bendruomenės viduje vykstančių vestuvių. Keičiasi ir sentikių išorė: seniau visi vyrai buvo su barzdomis, dabar – tik tie, kurie dažniau cerkvėje lankosi, gieda, šventikai. Dabar, tiesa, barzdos tapo madingos. Savo parapijiečiams juokais sakau: mūsų broliai, lietuviai, su barzdomis vaikšto, o jūs nusiskutę – kaip čia taip?“ – kalbėjo šventikas.
Mūsų bažnyčios dabar, galima sakyti, laikosi ant gimininių ryšių: ateina vienas, savo brolį ar seserį atveda, šie – vaikus. Va taip ir laikosi bendruomenė, – sakė šventikas.
Tiek jis, tiek Kauno sentikių religinės bendruomenės vadovas džiaugėsi, jog bendruomenės natūraliai pasipildo naujais nariais.
„Pas mus nėra taip, kad eitume ir kviestume žmones ateiti, platintume brošiūras ar panašiai. Ne, viskas vyksta natūraliu būdu – gimsta vaikas, jis pakrikštijamas ir tampa bendruomenės nariu. Žinoma, vėliau kai kas ir „pradingsta“. Nesilanko pamaldose, atsibunda prieš kokias nors laidotuves. Yra sekmadieninės mokyklos, kuriose galima mokytis, bet tradicija tokia, kad papročius perduoda tėvai namuose. Tai iš dalies silpnoji vieta (mūsų religinės bendruomenės – aut. past.). Dabar būna tokių tėvų, kurie mažiau žino negu jų tėvai... Bet kada yra senelis ar močiutė, tada viskas einasi sklandžiai“, – tikino šventikas.
Tai tik viena iš daugelio vietų Lietuvoje, kurios susijusios su sentikiais ir laukia tiek vietinių, tiek užsienio turistų dėmesio. Daugiau apie jas bus galima sužinoti aktyvaus laisvalaikio ir turizmo parodoje „Adventur“, kelionių agentūros „Superkeliones.lt“ stende. Paroda vyks 2017 m. sausio 20-22 d.
