Prieš kelis mėnesius nusprendžiau sudalyvauti „Erasmus+“ programos vykdomuose jaunimo mainuose šalyje, kurioje anksčiau lankytis dar nebuvo tekę. Mainų idėja – skatinti Europos jaunimo kultūrinius mainus, plėtojant bei diskutuojant visuomenėje reikšmingomis temomis. Iš viso šalyje praleidau 10 dienų.
Taigi, kaip prieš atvykstant Rumuniją įsivaizdavau aš? Tikėjausi vos atvykęs išvysti gausią romų tautybės žmonių bendruomenę, galvojau, kad gatvėse bus daugiau netvarkos, chaoso, kišenvagių ir panašai.
Gegužės mėnesio pradžioje lėktuvui nusileidus Klužo-Napokos mieste, mus pasitiko 30 laipsnių karštis. Jame pabuvus kelias valandas patraukėme autobusų stoties link ir įsėdę į vietinį „mikriuką“ pajudėjome savo kelionės tikslo link – Baja Marės miesto, kuris įsikūręs Rumunijos šiaurinėje dalyje.
Nors atstumas tarp miestų ne itin didelis – apie 150 kilometrų – keliavome daugiau nei 3 valandas. Rumunija, ypatingai šiaurinė jos dalis, yra labai kalnuotas kraštas. Todėl kelionės begaliniais stulbinančio grožio kalnų serpantinais užtrunka truputį ilgiau nei esame įpratę Lietuvoje.
Baja Marėje gyvena apie 130 tūkstančių gyventojų. Pats miestas įsikūręs labai vaizdingoje vietoje, kurią supa miškingi kalnai. Gatvės švarios, tvarkingos, jautiesi tikrai saugiai, o romai sudaro vos 3 procentus Rumunijos populiacijos.
Kas krito į akis - tai, kad visur mieste pilna elektros laidų – jie susukti tarsi kamuoliais, persipynę vienas su kitu ir sudaro ganėtinai įdomų vaizdą. Dar nustebino, kad miestas turi labai gražų, jaukų senamiestį, iš kurio apžvalgos bokšto galima grožėtis kalnuota miesto panorama.
Apskritai Baja Marėje puikiai sutvarkyti gyvenamieji rajonai, visur pilna fontanų, daug žaliųjų zonų, vaikai spardo futbolo kamuolius ir žmonės atrodo tikrai patenkinti gyvenimu.
Rumunai labai pamaldūs žmonės, o jų miestuose išvysite beprotiškai daug gražių ir savitų bažnyčių bei cerkvių, iš kurių nemažai yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus. Jas atskirsi iš tolo pamatęs smailius į dangų šaunančius bokštelius – būtent toks dažniausias bažnyčių skiriamasis bruožas.
Kalbant apie kainas, jos apie 30 procentų mažesnės nei Lietuvoje, todėl keliaujant po šalį savo kišenės labai stipriai neapkrausite.
Kelionės metu teko lankytis išskirtinėse to regiono vietose – netoli Ukrainos sienos aplankėme vienuolyną, kuriame stūkso viena įspūdingiausių mano matytų bažnyčių – oficialiai pripažinta didžiausia medine bažnyčia Europoje (aukštis 75 metrai). Jei paklaustumėt, kodėl ji tokia aukšta, gidė jums papasakotų istoriją apie kitoje pusėje sienos Ukrainoje gyvenančius rumunus, būtent dėl kurių ir buvo pastatyta tokia aukšta bažnyčia, nes norėta, kad svetur gyvenantys tautiečiai girdėtų bažnyčios varpus ir taip nesijaustų pamiršti.
„Linksmosios kapinės“ - dar vienas aplankytas objektas, kurios unikalios tuo, kad jų antkapiai ryškiai mėlynos spalvos, o ant jų surašytos linksmos istorijos bei keli juokeliai apie mirusiojo gyvenimą.
Vieną didžiausių įspūdžių paliko karo metais veikęs politinių kalinių kalėjimas, kuriame aplankėme kameras ir susipažinome su jose kalėjusių žmonių istorijomis. Netgi teko matyti užrašą lietuvių kalba: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.
Keliones metu mieste vyko folkloro šventė, taigi teko pabuvoti išlikusiame autentiškame Rumunijos „kaime“, kuriame atkurta viskas taip, kaip buvę prieš kelis šimtus metu; vyko įvairūs vaidinimai, vaizduojantys senovės kovas bei daugelis kitų įdomybių.
Ko gero, pats smagiausias dalykas, kurį patyriau per tas 10 dienų, – galimybė išsimaudyti neįtikėtino grožio bei ryškiai žalios spalvos kalnų ežere.
Taigi apibendrinant, iš esmės nė vienas stereotipas nepasitvirtino, bent jau tose šalies dalyse, kuriose lankiausi. Džiaugiuosi turėjęs galimybę pažinti šią gražią, turtingos gamtos šalį, bei jau kuriu planus vieną dieną aplankyti šalies pietinę dalį, kurioje įsikūrusi sostinė Bukareštas.