Pats miesto centras, bet jautiesi kaip itin modernioje kaimo sodyboje – apsuptas gamtos, dvelkiančios išsiilgta ramybe. Štai tokios mintys užlieja užsukus į 43-ejų metų Renatos puoselėjamą gamtos SPA.
Čia siūlomas apgyvendinimas net ir trijų kambarių erdviuose apartamentuose, masažai, pirties malonumai, terapijos, edukacijos.
Čia rengiamos kūrybinės dirbtuvės, įvairios stovyklos, prekiaujama pačios Renatos rankomis sukurta natūralia kosmetika, lauko virtuvėje svečiai gali pasigaminti pietus, prieš tai pasiskynę čia pat į dangų besistiebiančių ekologiškų daržo gėrybių.
„Įdomi ta mano gyvenimo kelionė. Augau šalia Vilniaus besidriekiančiame Nemenčinės pušyne, miške tarp dviejų ežerų ir upės. Esu gamtos, kuri mano kraujyje nuo vaikystės, dukra. Taip pat esu pedagogė – dirbau privačioje mokykloje Vilniuje, turėjau sostinėje ir psichoterapijos grupę sudėtingiems paaugliams, o Anykščiuose atsidūriau atsitiktinai, kai darbovietėje netikėtai susipažinau su jogos mokytoja.
2010 metais ji mane atsivežė į savo senelių sodybą. Anykščiai tiesiog užbūrė. 5 dienas dirbdavau Vilniuje, savaitgaliui jau lėkdavau čionai. Noras gyventi lėčiau, prasmingiau ir įdomiau, vidiniai ir išoriniai pokyčiai padrąsino mane imtis naujos veiklos – rankų darbo kosmetikos amato, nes visuomet domėjausi natūralia medicina. Šis amatas netrukus virto mažu, jaukiu, kvepiančiu verslu – visos procedūros atliekamos su mano pačios gaminiais“, – gurkšnojant arbatą, prisipažino Renata.
Esu gamtos, kuri mano kraujyje nuo vaikystės, dukra.
Alergija padiktavo amatą
Klausant Renatos gyvenimo istorijos, imi tikėti atsitiktinumų galia. Kiekvienas vilnietės žodis, žingsnis, veiksmas, sutiktas žmogus, rodos, vedė ją pilnatvės ir savęs įprasminimo link.
Pokalbio metu Renata prisipažino visuomet turėjusi problemų su oda, buvusi viskam alergiška. Kadangi mama – medikė, greitai suvokė, kad įprasta medicina jai nepadeda, kūnas nepriėmė vaistų. Šios problemos vis dažniau panardindavo Renatą į tinkamų priemonių paieškas.
„Dar būdama paauglė suvokiau, kad odos problemos, alergijos – tik pasekmė, kad yra kažkas, kas provokuoja tas pasekmes. Oda atspindi vidinį jautrumą“, – prisiminė Renata.
Minėta jogos mokytoja supažindino ją su dar vienu svarbiu jos istorijoje žmogumi – amerikiečiu, kuris Lietuvoje skaitė studentams paskaitas apie gamtą, savęs pažinimą. Ši pažintis labai daug ką pakeitė Renatos gyvenime – amerikietis atvedė ją į pievas, padėjo pažinti natūralią mediciną.
„Mes išvažiuodavome į gamtą ilgesniam laikui ir visus iš eilės augalus, ką matydavome pievose, miškuose, liesdavome, uostydavome, tyrinėdavome. Jis padovanojo man savo gamybos muilą. Šis labai skaniai kvepėjo. Prieštaravau, kad negaliu jokiais muilais praustis, bet liepė pabandyti. Išdrįsau ir manęs neišbėrė. Tuomet sužinojau, kad šis mokytojas Amerikoje net gamyklą natūralios kosmetikos turėjo. Iš jo išmokau alchemijos paslapčių.
Pradėjau žaisti namų virtuvėje. Rinkau augalus, dariau ištraukas, gaminau natūralius aliejus“, – pradžių pradžią nupasakojo Renata, dabar pristatanti rinkai jau 14 išdirbtų aliejinių kosmetikos gaminių.
Nebepanoro grįžti į Vilnių
Gamindama sau, natūralu, Renata ėmė eksperimentiniais gaminiais dalintis su draugais, giminaičiais, mokinių tėvais. Visi prašė: „Padaryk man, padaryk ir man“. Į Renatą dažnai kreipdavosi alergiškus vaikus auginančios mamos.
„Kai man atsibodo girdėti tuos prašymus, nutariau: kodėl nesiėmus prekybos? Iškart nusistačiau nemažą kainą, juk ingredientai – eteriniai aliejai, natūralus šilkas – yra brangūs. Tai, ką darai nuoširdžiai, rankomis, iš geriausių produktų, negali pigiai kainuoti. Tai ne masinė gamyba.
Taip ir pardavinėjau iš pradžių rankomis supjaustytus muiliukus, įvyniotus į maistinę plėvelę, etiketė – atspausdinta spausdintuvu. Parduodavau juos po 15 litų. Būdavo kosmosas, juk įprastas muilas centus kainuodavo.
Pardavinėjau ir kremus – pilstydavau iš vaistinės įsigytuose mėgintuvėliuose. 50 litų kainuodavo – tikrai būdavo brangu. Tačiau labiausiai stebino tai, kad žmonės vis vien tai pirko“, – nusijuokė Renata.
Metus ji autobusu važinėjosi tarp Vilniaus ir Anykščių, vis mažiau laiko skirdama sostinei.
„Pamenu, ateidavo sekmadienis, reikėdavo grįžti į Vilnių – depresija prasidėdavo. Suvokiau, kad reikia kraustytis ten, kur mano širdis, nelikti ten, kur man tiesiog patogu, kur turėjau net tris darbus. Darboholizmas nualino mano kūną tiek, kad turėjau pabėgti“, – prisiminė pašnekovė.
Anykščiuose ji išsinuomojo vieno kambario butą, apsilankė užimtumo tarnyboje ir pareiškė, kad turi idėją, tačiau jai struktūrizuoti prireiks pusmečio, todėl paprašė iki tol nesiūlyti jokių darbų.
„Gražiausių dalykų išmokau per gamtą. Ji man – tiek mokytojas, tiek įrankis. Būnant joje tereikia žadinti savo vidų. Viskas savaime įvyksta.
Keldavausi 6 ryto ir eidavau su šiaurietiškomis lazdomis maždaug 20 km palei Šventosios upę. Jaučiau, kad kažkas keičiasi. Suvokiau, kad man netinka miestas, chaosas, tempas, stresas, krūva darbų ir įsipareigojimų. Galiausiai mano pasiekimai, asmeniniai ir profesiniai, nebedžiugino. Turėjau savyje ką nors keisti, sujungti visus talentus į vieną. Reikia pradėti savo verslą!“ – kitą žingsnį pristatė Renata.
Rankų darbą įvertino kinai
Pasak Renatos, kai yra noras, galimybės pačios ateina. Ir ateina jos pačiu netikėčiausiu būdu.
„Nežinau, kas nupaišė, sudėliojo ar parašė mano gyvenimo scenarijų, bet tikrai ne aš iš savo galvos. Tikrai taip nesugalvočiau ir neišdrįsčiau – krizės metu viską mest ir išvažiuot į kaimą, neturėt savo namų ir nueiti į darbo biržą“, – nusijuokė Renata.
Gražiausių dalykų išmokau per gamtą.
Užimtumo tarnyba tuomet pasiūlė jai nueiti į organizuojamus vienos dienos verslo kursus. Praėjus keliems mėnesiams po jų, kirpykloje pašnekovė sutiko tą pačią lektorę. Ši pasiteiravo, ar ko nors Renata ėmėsi. Šiai papurčius galvą, lektorė informavo, kad Anykščiuose steigiasi menų inkubatorius ir ji bus jo direktore.
Renata ir vėl, galima sakyti, atsidūrė laiku ir vietoje.
„Paklausė, gal norėčiau tapti rezidente. Inkubatorius įsikūręs naujame pastate, gražioje vietoje prie upės. Tobula. Taip atsirado mūsų kosmetikos gamyklėlė – viešąją įstaigą įkūrėme trys draugės. Motyvavo tai, kad nereikia savo gaminių pardavinėti. Mane mokė, kad reikia daryti tai, ką gali geriausia, ir žmonės patys susiras. Tai pasiteisino“, – patikino Renata.
Ji prisiminė, kaip prieš keletą metų į jos fabrikėlį užsuko kinai. Jie buvo pasiruošę paveiksluoti gamyklos patalpas, tačiau nesuvokė, kad jas mato. „Kad čia nieko nėra“, – išsakė tokią pastabą.
„Svečiai iš Kinijos negalėjo patikėti, kad mes XXI amžiuje rankomis kosmetiką gaminame. Manė, kad neišgalime aparatų įsigyti. Klausė, kiek kremų per dieną pagaminame. Atsakiau, kad 10. O jie – juk tūkstantį galima pagaminti. Vyko diskusija.
Pasakiau, kad labai skirtųsi iš tų pačių ingredientų, pagal tą patį receptą pagamintas kremas rankomis, nuo kremo, pagaminto įranga. Tuomet atidariau kremą, pradėjau jų rankas tepti, jie tyrinėjo, uostinėjo ir galiausiai viską išpirko. Iššlavė lentynas – pritrūkau produktų. Pasikviečiau draugus ir per naktį prigaminau daugiau. Tą naktį pardaviau už 6 tūkst. eurų. Kinai pajuto tikrą dalyką, susižavėjo juo. Tam, kam reikia, keisčiausiais būdais mane atras“, – nusijuokė prisiminusi Renata.
Pirtis – geriausia psichoterapija
Šalia natūralios kosmetikos netrukus atsirado ir pirtis. Į ją tėvai Renatą vesdavosi nuo pat jos vaikystės. Virsmas įvyko draugams padovanojus asmeninę patirtį pas pirtininką.
Kai yra noras, galimybės pačios ateina.
„Tuomet dar gyvenau ir dirbau Vilniuje. Pamenu, pirtininkas mane vanojo kadagio vanta, įbruko žiemą nuogą į ežerą. Ten ir įvyko lūžis – suvokiau, kad esu ne ten, kur turiu būti, darau ne tai, ką turiu ar galiu daryti. Pasižadino vidinis žinojimas. Patirtis buvo tokia stipri, kad įsitikinau, jog pirtis – geriausia psichoterapija. Joje būna daug diskomforto, tave veikia visos stichijos vienu metu. Kūnui, protui, psichikai tai – savotiškas stresas, bet jis yra labai veiksmingas tam, kad kas nors įvyktų.
Pirtis – tai vieta, būdas per labai trumpą laiką surasti atsakymą. Kiekvienas žmogus turi šviesią ir tamsią pusę. Norime būti geri, sveiki, sėkmingi ir labai nepažįstame savo tamsiosios pusės, o ji yra. Ir ji, užmiršta, pradeda reikšti per ligas, santykius, aplinką. Svarbu tą tamsią pusę pažinti“, – atskleidė Renata, greitai suvokusi, kad tokiu veiksmingu patyrimu reikia dalintis.
Taip ji ėmė mokytis pirties meno, jogos mokytojos pirtelėje, kurioje nebuvo nei vandens, nei elektros, praktikavosi vanoti. Išbandyti to, ko Renata išmoko, traukdavo draugai, paskui – draugų draugai. Žmonės, kaip ir natūralios kosmetikos gimimo istorijoje, ėmė už tai mokėti pinigus.
„Pradėjau matyti, kas vyksta su žmonėmis, kai jie patenka į pirtį. Įsivaizduokit, atvažiuoja verslininkas, turintis daug pinigų, bet fiziškai ir emociškai visiškai nusialinęs, ir tu nusivedi jį į primityvią pirtį, liepi su kibirais pačiam vandens atsinešti. Tai, kas atsitinka su juo pirties metu ar po jos – didžiausias stebuklas. Žmonės atsiveria, atsipalaiduoja, išsiverkia, išsikaukia, išsispjaudo – žiūrint, kas iš kūno eina. Tai labai veiksminga“, – teigė Renata.
Taigi vienu metu Renata kūrė natūralią kosmetiką, atskleisdavo klientams pirties paslaptis, taip pat kviesdavo į edukacijas, kurių metu pasakodavo, kaip žmogus gali sau padėti, įrankiu pasitelkdamas gamtą, organizuodavo stovyklas sudėtingo charakterio vaikams.
„Po savaitės vaikai pasikeisdavo kardinaliai, – patikino Renata. – Galiausiai panašią programą ėmėme taikyti suaugusiems: šeimoms, atskirai moterims ar vyrams. Tik trukdavo jos trumpiau – savaitgalį.“
Siūlo gamtą miestiečiams
Apsistojusi menų inkubatoriuje Renata žinojo, kad jame galės būti tik penkmetį – tuomet turės vietą užleisti kitiems. Visą tą laiką ją persekiojo vizija – viską, ką daro, kuo gyvena, sujungti į viena. Garsiai prasitarė kitiems, norinti įkurti gamtos SPA. Žinoma, jis turėjo išdygti nuošalioje vietoje, šalia miško.
„Mintį paleidi į eterį, viskas pradeda pildytis. Man tai – nesuvaldomas procesas. Po mėnesio susipažįstu su jauna vilniečių verslininkų pora, kurie tik ką buvo nusipirkę šią vietą, kurioje dabar veikia mano SPA. Ši vieta buvo apleista, jie ją susitvarkė, audė mintį tiesiog paversti tai vasarnamiu, bet galiausiai nusprendė išnuomoti.
Pamačiau aš tą vietą, pasakiau, kad fainiai, bet čia juk – vidurys miesto, o aš noriu kurtis nuošaliau. Bet ėmiau save stabdyti: palauk, pagalvok. Pradėjau vis ateiti ir tą vietą jaukintis. Vieną vakarą sėdžiu, žiūriu į tą vilniečių namą ir suvokiu, juk ieškau vietos, kur pati komfortiškai jausčiausi. Dievo planas tai netoks. Gal kaip tik reikia likti arčiau miesto žmonių, padėt savo rankomis jiems. Tokie žmonės, kuriems reikia mano pagalbos, nesuras manęs miške.
Norėjau, kad jie patys mane susirastų, nes kai ieškai pats, tai, ką surandi, lieka tavyje. Kai tau kiša, bruka, bando keisti tavo psichiką, niekas nevyksta. Visus atsakymus turi pats surasti“, – Gamtos SPA gimimo istoriją nupasakojo Renata.
Tuomet prasidėjo karantinas ir pašnekovė pastebėjo, kiek daug žmonių atrado paupį. Tiesa, būdami gamtoje, jie save nuo jos saugojo: sėsdami ant žolės, pasiklodavo maišelį, nusipurkšdavo chemija.
„Tuomet ir suvokiau, kad įkūrusi gamtos SPA mieste, atrasiu būdų tokius, visko įsibaiminusius, žmones pritraukti, išmokyti juos nebijoti gamtos. Juk tu pats esi gamta, nuo kurios saugaisi. Atėjo suvokimas, kad turiu gamtą į miestą atnešti. Grįžau pas tuos verslininkus ir pasakiau: jūs turite namą, bet neturite turinio, aš turiu turinį, bet neturiu namo – pabandykim“, – šyptelėjo Renata.
Keli verslai virto vienu
„Odorata“ („kvapnioji“ – verčiant iš lot. k.) gimė praėjusių metų vasarą. Ištyrinėjusi aplinką, pašnekovė susidomėjo kieme augančiais trimis berželiais. Tai ypatinga vieta, kurioje jaučiamas stiprus energijos srautas.
„Čia buvo pelkė, kurią naujieji sklypo savininkai drenavo. Nors drenavo, bet pelkė juk liko. Miškas, pelkė, vanduo – energetiškai stipriausios vietos. Kai atvedi žmogų ir paguldai jį nuogą tarp tų berželių, tai būna pati tikriausia palaimos akimirka. Neįkainojama, už jokius pinigus nenuperkama. Procesas jam pačiam vyksta, gamta tik padeda tą jausmą pagauti. Ir guli ant žemės, tarp skruzdėlių, ant to, nuo ko slėpėsi“, – teigė Renata ir patikino, kad jos užduotis pirties ritualo metu – atjungti klientą valdantį ego, o karštis bei vantos tai padeda.
Atsipalaiduoja galva, žmogus pasineria į jausmą, nebesipriešina tam, kas vyksta.
Kai paguldai žmogų nuogą tarp tų berželių, tai būna pati tikriausia palaimos akimirka.
„Nuogo žmogaus gulėjimas čia, tarp berželių – ir yra tas momentas, kurio aš pati ilgai ieškojau“, – šyptelėjo Renata.
Pirties ritualas individualiai gali trukti net 6 valandas, tol, kol žmogus atsipalaiduos, pradės ilsėtis psichika. Daugelis Renatos klientų prašo tokiu būdu padėti kovoti su panikos priepuoliais.
„Aš esu pirtyje tik tam, kad palydėčiau žmogų per visą procesą. Kas vyks su žmogumi, niekuomet nežinau. Nė vienas nėra išėjęs taip ir nebaigęs programos, bet visi grįžta.
Jei žmogus nusiperka pirties procedūrą, tą dieną daugiau niekuo negaliu užsiimti – būsiu su juo tiek, kiek jam reikės. Ilgiausiai ritualas čia truko 6 valandas. Tiek reikėjo žmogui, kad jis pasiektų tą minėtą akimirką. Keistas procesas, tai ne proto, o pajautimo, energijos dalykai. Padėdama kitam, padedu ir sau“, – patikino Renata, masažus atliekanti su Anykščių pievų žolynų aliejais.
Pasak pašnekovės, jos įkurtą oazę aplenkia tie, kurie mėgsta „pabaliavoti“, tai yra renkasi varginantį poilsį. Jos verslo niša yra aiški – tai sąmoningas žmogus, kuris ieško pagalbos, pasitiki, kad gamta jam suteiks visko, ko reikia.
„Mano darbas – pajausti, ko jam reikia“, – pokalbį užbaigė Renata.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
