Istorija
Pekinas – skirtingų dinastijų Padangių imperijos ir šių laikų Kinijos Liaudies Respublikos sostinė. Praeities įdomybių likę ir iš XIII a., kai Kiniją užvaldė Juanių dinastija, vadovaujama Čingischano anūko Kublaichano. Miestas iš naujo suklestėjo per Mingus, jie valdžią „Vidurio valstybėje“ buvo suėmę nuo XIV a. antros pusės iki XVII a. vidurio. Paskutinei – mandžiūrų Čingų imperijai teko išgyventi opijaus karus su europiečiais, po to kilusius neramumus ir sukilimus, kol šalį palaužė komunistų permainos.
Svarbiausia Kinijos imperijos ikona – Uždraustasis miestas (baigtas statyti 1420m.), Mingų nuopelnas. Uždraustuoju jis vadinamas todėl, kad imperatoriaus ir jo biurokratų prižiūrimai liaudžiai čia patekti nebuvo valia. Aukšta siena juosiama, stambių vartų skirtingose pusėse nuo aplinkinio pasaulio atskirta pagrindinė valdovo rezidencija buvo uždaras miestas mieste.
Stačiakampio formos rūmai iš šiaurės į pietus driekiasi beveik 1 kilometrą, o iš rytų į vakarus – apie 750 metrų. Pastatus skiria ir jungia vidiniai kiemai. Pasakojama, esą Uždraustajame mieste buvo iš viso 9 999 patalpos. Šiandien turistams bene labiausiai susidomėjimą sužadina iš lauko pusės atverti apžiūrėti buvę imperatoriaus sugulovių – konkubinių apartamentai, taip pat paskutinio imperatoriaus Puyi sosto kambarys.
Pasivaikščiojimui po imperatorių rūmų teritoriją, į kurią patenkama nuo Tiananmenio aikštės pusės, reikėtų atseikėti bent 2 ar 3 valandas, tačiau niekur neskubant – ir daugiau. Tik teks susitaikyti, kad šiltuoju metų laiku Uždraustajame mieste tokių pat smalsių svečių kaip ir jūs bus minios, pagrindiniai kiemai – sausakimši.
Pekine esti vietų, kuriose galima į simetriškai išdėstyto Uždraustojo miesto stogus pažvelgti iš viršaus, pavyzdžiui, nuo Dzingšano parko kalvos. Tačiau reikia turėti omeny, kad tirštas rūkas – įprasta Pekino būsena. Kinijos megapolių dangus dažniausiai būna apsiblausęs nuo neįtikėtinai didelės teršalų koncentracijos ore.
Religija
Enciklopedijos ir oficialios statistikos paprastai nurodo, kad Kinija – šalis, kurioje didžioji dauguma – ateistai. Gali būti, kad iki šiol naudojami duomenys iš pačių aršiausių Mao Dzedongo laikų, kai tradicinė kultūra buvo didelis tabu, ir gyventojai negalėjo prisipažinti praktikuojantys kokią nors religiją. Kita vertus, prie ateistų save gali priskirti ir budistai, kadangi Buda – mokytojas, ne Dievas, o budizmas gali būti traktuojamas ne kaip tikėjimas, o kaip mokymas.
Kinijoje susiformavo savita budizmo atmaina – čan – ir pasklido po kitus Rytų Azijos kraštus. Čanbudizmas perėmęs ir senosios kinų filosofijos – daoizmo bruožų. Tačiau daoizmas gyvuoja ir atskirai nuo budizmo. Be to, kai kurie tyrinėtojai net ir konfucianizmą linkę priskirti prie religijos, kadangi Konfucijaus šventyklose šis garsiausias visų laikų mokytojas irgi tapęs kulto objektu.
Bet tai dar ne viskas. Kinai garbina ir protėvių dvasias, ir namų dievybes, sudievina net buvusias politines asmenybes, pavyzdžiui, Mao Dzedongą. Tad tarp vietinių dažniausiai nerastumėte gryno budisto ar gryno daoisto. Kinai skirtingomis progomis lankosi skirtingose šventyklose ir atlieka skirtingus ritualus. Tuos pačius žmones, kurie smilkalus degino ir lenkėsi Budai Amitabai, galite sutikti ir daosų šventykloje.
Taigi, jei traukia pažinti dvasingąją Kinijos pusę, viešint Pekine vertėtų apsilankyti bent vienoje čanbudistų šventykloje, kad ir nežymioje, galbūt toje, kurią praeisite netyčia. Čia pamatysite, kaip miestiečiai atnašauja. Gal net pavyks užtaikyti į vienuolių rengiamas apeigas.
Taip pat Pekine veikia Tibeto budizmo vienuolynas Yonghegong. Nereikia tikėtis, kad jis bus lygiai toks pat kaip vienuolynai, įsikūrę pačiame Tibete. Šio vienuolyno architektūra ir atmosfera perėmusi kiniškų motyvų – tuo jis ir išskirtinis.
Pekine gyvuoja ir keli daosų vienuolynai, tarp jų garsiausias – Baiyun, Baltojo debesies. O iš neveikiančių pati įspūdingiausia – Dangaus Tiantan šventykla, buvusi labai svarbi imperijos laikais. Beje, ją juosia jaukus parkas, po kurį verta pavaikštinėti, ypač – ankstyvą rytą.
Rytiniai pasivaikščiojimai
Viešint Pekine galima vieno ryto porą valandų miego išmainyti į pasivaikščiojimą po kokį nors didesnį miesto parką. Čia nuo 6 ar 7 val. renkasi šimtai kinų individualioms ir grupinėms treniruotėms. Kol jų iki galo nenustelbė vien senukų šokių, aerobikos pamokos ar žaidimai raketėmis ir kamuoliu, dar galima pamatyti, kaip žmonės užsiiminėja tradicinėmis sveikatinimosi mankštomis taiči ir čigong, kovos menais. Tai įkvepiantys ir tonizuojantys reginiai.
Dieniniai nuklydimai
Mongolų Juanių dinastijos laikais Pekine buvo statomi ištisi hutongų – vienaaukščių pilkšvų namų kvartalai. Jie šiuolaikiniame megapolyje įgyja savito žavesio: gali būti netvarkingi, bet vis tiek jaukūs ir visiškai kitokie nei už jų ribų likęs triukšmingas megapolis. Vietiniai vieni kitus pažįsta, aukštų sienų įrėmintomis gatvelėmis vaikšto kaip po nuosavą kaimą – su pižamomis. Hutonguose įsikūrusios nedidelės krautuvės, lauko restoranėliai.
Dabar šie Pekino kvartalai sparčiai nyksta – jų vietoje dygsta dangoraižių miškai. Kai kurie hutongai išgriaunami, o jų vietoje pastatomos senamiesčio imitacijos su prekybos paviljonais. Reikia skubėti apsilankyti senuosiuose hutonguose, kol jų dar nors kiek likę.
Vakariniai pasmaguriavimai
Kinų virtuvė – bene turtingiausia pasaulyje. Ji gali pasiūlyti neįtikėtinai didelę skonių įvairovę. Apie kinų maistą prirašyta knygų, kadangi jo gaminimo tradicijos remiasi prieš tūkstančius metų gimusios ir iki šiol puoselėjamos bei plačiai daug kur pasaulyje taikomos kinų medicinos vertybėmis, o receptai – unikalūs. Apie kinų valgymo įpročius Vakaruose kuriami anekdotai, kadangi jie iš tikro – saviti ir kitokie nei europiečių.
Tik prieš kelionę iš anksto svarbu žinoti keletą dalykų. Visų pirma, kinų restoranuose Kinijoje maistas nuo to, kurį gauname kinų restoranuose Lietuvoje, gali smarkiai ar bent šiek tiek skirtis dėl daugybės priežasčių. Tad nereiškia, kad taip pat paruoštus baklažanus, kuriuos ragavote Vilniuje ar Kaune, rasite ir Pekine. Arba dar nereiškia, kad jei nemėgstate Europoje gaminamo kinų maisto, nusivilsite skoniu ir jo tėvynėje. Apskritai kinų maisto įvairovė tokia didelė, kad būtų sunku neatrasti savo mėgstamų patiekalų.
Visų antra, kad gautumėte paragauti tradicinės kinų virtuvės skanumynų ir mėgautis valgymo procesu, turite išsirinkti tinkamą vietą. Nereikia greitojo kiniško maisto užkandinių, kopijuojančių visokiausius makdonaldus, ar makaroninių lyginti su tradiciniais restoranais. Jie neprivalo būti dideli ir blizgėti nuo tariamos prabangos. Svarbiausia – kad būtų geras maistas, didelės porcijos (vienos turėtų užtekti paragauti trims keturiems asmenims). Tai išduos vietinių apsėsta salė. Jei per pietų arba vakarienės metą restoranas sausakimšas pačių kinų, jis – vertas dėmesio.
Iš specializuotų Pekine garsiausias – Pekino anties restoranas „Peking duck“, įsikūręs prie pat centrinės Vangfudzino alėjos. Stalą jame reikėtų rezervuoti iš anksto, bent prieš vieną valandą.
Iš vakarinių pramogų verta viešnagė naktiniame Pekino maisto turgelyje Donhuamen. Jis irgi vakarais pabunda visai netoli Vangfudzino. Čia visu grožiu išsiskleidžia posakis, kad kinai valgo viską, kas juda. Čia stebisi ir patys aštresnių, nekasdienių pojūčių ištroškę kinai. Keptos gyvatės, skorpionai, ant iešmo suverti vikšrai ir jų kokonai, varlių ar vabalų šlaunelės... Iš „nuosaikesnių“ patiekalų – koldūnai, makaronai, vaisių vėriniai...
Smagi pramoga – ir vadinamasis hot pot. Susėdate aplink stalą, kurio viduryje kaitinamas puodas, ir patys dedate į jį jums atneštą ar jūsų pačių išsirinktą žalią mėsą bei daržoves. Daugiausia tokių restoranų rasite musulmonų kvartale.
Lauktuvės
Kinai gali jums pasiūlyti lauktuvių važiuoti pirkti į Jabaulu prekybos centrus rusų pamėgtame rajone. Į jį apsipirkti vyksta ir Gariūnų tipo turgų prekeiviai iš visos Rytų Europos, taip pat Lietuvos.
Jabaolu rasite visko – drabužių, lagaminų, suvenyrų. Tačiau dauguma bus garsių firmų klastotės arba tiesiog vienadieniai niekučiai. Tik per atsitiktinumą gali pasitaikyti pigus daiktas, kuris tarnaus metų metus. Bet visiškai nereikėtų stebėtis, jei ten už kelis eurus pirktos rankinės užtrauktukas suges dar nespėjus jos panaudoti.
Jei norisi namo parsivežti „kažko tikro kiniško“, neapsiriksite įsigiję arbatos. Ja prekiaujama ir parduotuvėse, ir hutongų gatvėse. Žinoma, galima pradėti kabinėtis nagrinėjant tikslią arbatkrūmių plantacijų vietą ar arbatos skynimo laiką. Tačiau kiniška arbata, pirkta Pekine kur nors gatvėje ar turguje, vis tiek visada bus kokybiškesnė ir šviežesnė už tą, kuri pardavinėjama blizgiose pakuotėse mūsų prekybos centruose.
Tik perkant arbatą ar bet ką kita Kinijoje, visada reikia išlikti kritiškiems, būdrauti ir neapsimauti, kad prekė nebūtų įkišta už neadekvačią kainą. Kinų pardavėjai gali apsiputoję aiškinti, jog tai, ką jie siūlo, yra geriausia ir originaliausia, bet reikia nepamiršti derėtis ir kainą numušti bent per pusę, tačiau 50 procentų – irgi nebūtinai riba.
Pačios vertingiausios lauktuvės – kinų medicinos gėrybės. Tačiau tik su sąlyga, jei į vaistines lydės šią sritį puikiai išmanantis, ją studijavęs žinovas. Kitu atveju parsivežta kokia nors ženšenio šaknis (nes jų rūšių yra kelios) taip ir liks namie dulkėti kaip egzotinis eksponatas.
