Požeminis Albionas
Londono metro teisėtai laikomas pačiu seniausiu pasaulyje. Juk pirmieji traukiniai britų požemyje, pradėję kursuoti dar 1863 metais, buvo garais varomi, ir tik nuo 1890 metų metropolitenas buvo aprūpintas elektrovežiais.
Kiek daugiau kaip pusė Londono linijų nutiesta žemės paviršiuje. Jei traukiniai ir neria po miesto kvartalais, tai – negiliai. O kai kurios požeminės magistralės dalys – tai ne kas kita, kaip paprasti tuneliai, tokie, kaip kalnuose.
Londono metro valdo grupė privačių kompanijų, ir tai kelia sunkumų jį aptarnaujant ( įvairūs traukiniai, skirtingi vagonų tipai). Kapitalinė modernizacija artimiausiais metais neplanuojama, todėl metro savininkai priversti naršyti po internetinius aukcionus ir mindyti kolekcionierių slenksčius ieškodami atsarginių dalių, galinčių papildyti seniai iš gamybos išimtus įrenginius.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Londono metro |
Neabejotinas Londono metro privalumas – jo kinematografiškumas. Čia yra nufilmuota per šimtas filmų ir serialų.
Londono metropoliteno ilgis – 408 km – taip pat muša visus rekordus. Jis susideda iš 11 linijų ir 268 stočių, iš kurių 40 uždaryta dėl senumo ir susidėvėjimo. Kalbama, jog senosiose stotyse pilna vaiduoklių, bet tai – jau kito straipsnio tema.
Paryžiaus modernas
Antrą vietą pagal senumą užima Paryžiaus metro. Jis buvo pastatytas ir atidarytas kaip tik pasaulinės parodos, surengtos Paryžiuje 1900 metais, proga. Pirmosios atšakos buvo nutiestos tikslių tiksliausiai po gatvėmis – kad nebūtų pažeisti namų pamatai. Todėl kai kurios stotys atrodo keistokai ir jų platformos neįprastai išsidėsčiusios viena kitos atžvilgiu tose vietose, kur gatvės yra pernelyg siauros.
Atstumai tarp stočių paprastai nedideli. Lengvai pasilenkus ir pažvelgus į kairę ar į dešinę, galima nuo platformos išvysti sekančią ar ankstesnę stotį. Įdomu, kad vagonų durys kai kuriose linijose atsidaro tiktai rankomis.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Paryžiaus metro |
Požeminio transporto linijų tiesimo metu valdžia buvo organizavusi antžeminių įėjimų į metro eskizų konkursą. Teisę apipavidalinti kai kuriuos įėjimus pelnė tais laikais itin populiaraus moderno stiliaus meistras Ektoras Gimaras.
Kaip ir Eifelio bokštas ( kuris, beje, taip pat priskiriamas moderno stiliui), Gikaro suprojektuotos arkos primena ažūrinį metalinių konstrukcijų darinį. Kaip ir garsusis Eifelio bokštas, plieninės arkos ilgą laiką buvo Paryžiaus simboliu. Dabar miesto valdžia patyliukais jas keičia naujomis, ne taip krentančiomis į akis. Aišku, paryžiečiai piestu stoja prieš modernias arkas. Kova verda ne mažiau arši, kaip prieš šimtmetį dėl Eifelio bokšto.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Paryžiaus metro gyventojai padeda uždaryti traukinio duris |
Po Piterio pelkėmis
Pasauliniu lyderiu pagal gilumą laikomas Sankt Peterburgo metropolitenas. Iš tiesų Piterio metro galėjo būti ir pačiu seniausiu – pirmieji jo projektai datuojami 1820 metais. Bet, dėl daugybės tragiškų įvykių, metro statyba šiame mieste prasidėjo tik 1941 metais, o pirmieji traukiniai pradėjo kursuoti tiktai 1955 metais.
Suprantama, metro statytojai „įsikasdavo“ į 60 metrų gylį ir dar giliau ne dėl savo pačių įgeidžių – statybai trukdė pelkės ir gruntiniai vandenys. Bet visko numatyti neįmanoma. Pavyzdžiui, traukinių eismas tarp dviejų stotelių buvo uždarytas nuo 1995 iki 2004 metų dėl išskydusio grunto.
Savotiška Sankt Peterburgo metropoliteno vizitine kortele laikomos dešimt „saugių“ stotelių su uždaromis platformomis – šių stotelių metalinės durelės, kaip lifte, atsidaro drauge su atvykusio traukinio durimis.
 |
| 123rf.com nuotr. /Sankt Peterburgo metro |
Labiausiai apkrautas metro
Juo laikomas Tokijo metropolitenas. Jau ne vienas dešimtmetis piko metu specialiai apmokyti „stūmikai“ su sniego baltumo pirštinėmis – Tokijo metropoliteno darbuotojai – užsiima tuo, kad stumia keleivius į vagonus, kad durys galėtų užsiverti. Kai kurie vagonai yra skiriami tiktai moterims ir vaikams.
Apmokėjimo sistema šiame metro labai sudėtinga. Kelionės kaina iki skirtingų stočių – skirtinga, todėl ant platformų stovi kasos-automatai, kuriais naudodamiesi jūs galite primokėti už važiavimą, jeigu suklydote, pirkdami bilietą. Taip, Tokijo metropolitene, kaip ir daugelyje kitų, esama bilietų, ir juos reikia išlaikyti iki kelionės pabaigos, kitaip turniketas jūsų neišleis į viršų.
Saugumo tikslais Tokijo metro yra aprūpintas sistema, sustabdančia visus traukinius žemės drebėjimo atveju, ir vartais, saugančiais tunelius nuo potvynių.
 |
| 123rf.com nuotr. /Tokijo metro |
Uždariausi požeminiai keliai
Pačiu „uždariausiu“ ilgą laiką laikytas ir dabar laikomas Pekino metro. Jo statyba prasidėjo 1965 metais. Pirmaisiais metais po paleidimo užsieniečiams važiuoti juo buvo draudžiama, o patys kinai privalėdavo pateikti savo darbo pažymėjimą, liudijantį, jog jie ne šiaip sau važinėjasi, o vyksta darbo reikalais.
2008 metų Olimpinių žaidynių išvakarėse, be kondicionierių, liftų ir televizorių įtaisymo vagonuose žaidynėms transliuoti, buvo modernizuotos ir apsaugos priemonės: stotyse atsirado metalo detektoriai ir bagažo skeneriai, o metro darbuotojai pelnė teisę esant mažiausiam įtarimui apieškoti keleivius tiesiog vagone.
 |
| 123rf.com nuotr. /Pekino metro |
Visų žaidynių laikotarpiu metro atšaka, vedusi link olimpinių objektų, buvo atvira tik Olimpiados dalyviams ir žiūrovams, turintiems bilietus į šias žaidynes. Paprastiems piliečiams įėjimas buvo uždarytas. Dabar, kiek žinoma, saugomo režimas tapo laisvesnis, bet vis vien, norint patekti į metro, jums teks praleisti krepšį per skenerį.
Įdomu, kad plastikine kortele – daugkartiniu Pekino metro nuolatiniu bilietu – galima atsiskaityti dar ir važiuojant vietos taksi.
