Balandžio 27-oji. Ketvirtadienis. Langinės jau atvertos ir ryto šviesa nevaržomai sklinda po atokiausius namų kampelius. Oras it kokia taurė sklidinas įvairiausių kvapų: gali tik spėlioti, kad gal kažkur kepamos bandelės, ir mėgautis, kad dar nepaliaujamai žydi apelsinai, o panosėje kvepia kava.
Saulė nutvieskusi visus rausvų čerpių stogus, o tolumoje it miražas mirguliuoja aukštyn išsišovę bažnyčių bokštai. Ryto ramybę pertraukia šarkos čerškimas, kurią akimirksniu nustelbia valandas ir pusvalandžius mušantys miesto laikrodžiai.
Taip – oras šiandien tobulas, laikas pasivaikščioti Etnos pakraščiais. Kelionė iki ugnikalnio nesudėtinga, o besikeičiantis kraštovaizdis vertas plačiakampio objektyvo. Pati Etna it kokia paslaptinga dama... Kiek kartų važiavome jos pašonėje, bet ją vis gobė debesys, rūkas ir dūmai. Bet vieną vakarą grįžtant iš Sirakūzų ji tiesiog visa savo didybe atsiverė mūsų kelyje – taip tobulai, tiesiai, lygiai, kad fotoaparatas atrodo pats įšoko į rankas.
Iš štai mes jau pagrindinėje aikštelėje: šokame į patogų apavą, apsisiaučiame nuo vėjų apsaugančiais rūbais ir einame mynioti juodai pilkų ugnikalnio uolienų.
Augmenija liko kažkur žemiau mūsų akių lygio, tačiau tos spalvos išliko atmintyje iki šiol ir dabar žiūrint fotografijas tiesiog supranti, kad geriausia dekoratorė, spalvų derintoja, dizainerė, architektė ir tiesiog neprilygstama menininkė yra pati gamta. Vaikštant tais ištrupintais takais atrodo jauti kaip iš po žemių sklinda šiluma, kurią tik tie gūsingi vėjai išvaiko ir leidžia nors vieną akimirką pasijusti it kokiam atradėjui. Taip nepastebimai greitai prabėga pora pasivaikščiojimo valandų ir laikas keliauti paplūdimio link.
Taorminos miestelio pašonėje, žydro vandens priekrantėje įsirėžusi maža salelė – Isola Bella.
Paplūdimys nedidelis, nusagstytas akmenimis, bet jaukus, o mintis, kad iki salelės gali bet kada nueiti kol nepakilo vandens lygis – vilioja dar labiau. Nors vaizdai ten idiliški, tingiai pasnūduriuoti saulės atokaitoje neleidžia moterytės, gana įkyriai siūlančios masažo paslaugas. O norėtųsi taip prisimerkus ir pro siaurą blakstienų plyšį tingiai žiūrėti į horizontą ir klausytis akmenis brazdenančių bangų muzikos.
Po tokio tingulio visgi kirba mintis aplankyti Taorminą. Ir koks velnias mus nešė į tą galerą – paklausime savęs vėliau... Miestelyje jau kelintą dieną vyksta šventė ir apie automobilių eismą bei parkavimosi ypatumus jau neberašysiu, džiaugėmės iš ten ištrūkę ir ištraukę sveiką automobilį. Pro minias žmonių buvo sunku pastebėti net koks ten gatvių grindinys, bet suteikėme sau viltį, kad čia atvyksime kitą kartą ir kitu laiku.
Nusikabarojame su savo automobiliuku nuo stataus Taorminos kalno ir važiuojame namo, į Riposto.
Per atostogas dažniausiai dingsta laiko nuovoka, nebesuprantu nei kelinta diena, nei kiek valandų, bet akis netikėtai užkliūva už žaliai žybsinčios vaistinės reklamos su data, kad šiandien balandžio 27-oji. Prisimenu, kad sesės dar nepasveikinau su gimtadieniu!
„Labas, Aušriuk, o jau galvojai, kad pamiršau ar ne? Tai aš tiesiog norėjau pasveikint paskutinę akimirką, žinai, kad kaip vyšnia ant torto tas mano sveikinimas būtų“, – sakau jai.
Prieš užmiegant sukirba mintis: o kur būtų buvusi geriausia vieta knygos skaitymui? Šiandien neabejotinai tai Etnos pašonė, kur karaliauja tik tylos muzika ir akiai neaprėpiami toliai tiems momentams, kai norėtum pakelti akis nuo juodų raidžių eilučių ir užuosti kartkartėmis vėjo atnešamą aitrų sieros kvapą.
Balandžio 28-oji. Penktadienis. Atostogos nenumaldomai artėja link pabaigos ir nejučia apima niūresnės nuotaikos, tačiau joms pasiduoti nevalia. Ypač po tokios nakties, kuomet sukilo turbūt visi mūsų namų vaiduokliai ir pamišusio paukščio pavidalu visa gerkle čerškė vidiniame namo kieme trečią juodos nakties valandą.
Prireikė nemažai minučių, kad širdies dūžiai stotų į savas vėžes ir visiems tiems nežinomies garsams surastum racionalų paaiškinimą. Ir visai ten ne žingsniai gluminančiame nakties fone, o tiesiog seno vandentiekio atodūsiai ir aimanos...
Vieną kitą pokštą bandė iškrėsti ir televizorius, bet kas į jį bekreips dėmesį, kai pačią pirmą naktį tokius juokus krėtė mažojo valgomojo šviestuvas... O atsirišęs miegamojo durų rakto pakabutis turbūt tiesiog savaime pavargo kabėti senoje spynoje ir nakčiai nusprendė nukritęs pasivolioti ant grindų.
Visa tai prisiminus širdis vėl suspurda kiek greičiau, bet visi namai turi savo garsus, o ypač tokie, kurių gyvenimas prasidėjo dar XVII a. pabaigoje; kurie virpėjo ne tik nuo žemės drebėjimų, bet ir nuo ten gyvenusių žmonių įdomių istorijų.
Visi namai turi savo garsus, o ypač tokie, kurių gyvenimas prasidėjo dar XVII a. pabaigoje; kurie virpėjo ne tik nuo žemės drebėjimų, bet ir nuo ten gyven
Prie pusryčių stalo aptarę naktines Riposto Palazzo aktualijas leidžiamės į pažintį su Alkantaros tarpekliu.
Šis gamtos stebuklas susiformavo dėl staiga išsiliejusios lavos, kuri užtvėrė kelią kalnų upei ir šioji turėjo susirasti sau naują tekėjimo vagą.
Ir išėjo šitas gamtos projektas labai pavykęs: upės krantai velnioniškai statūs, išmarginti sutrūkinėjusios uolienos žemėlapių, su gausybe ledinio vandens ir tokiu gaivališku šniokštimu, kuris geriau nei kokia meditacija padeda atsikratyti visokiausių minčių. Jų tiesiog nelieka, nes joms nebėra vietos, nes viskas ką girdi yra upė.
Ir nenori net kalbėtis, nori tylėti ir žiūrėti: į debesis, į akmenis, į tą nepaliaujamą srovę...
Kad ne viskas atrodytų taip romantiškai, reikia paminėti, kad objektas yra mėgiamas turistų, tačiau stipriai įsikibus vienas kito rankos ir sėkmingai perbridus į kitą upės krantą galima atrasti tai, kas priverčia galvoti apie gyvenimo prasmę ir visus kitus egzistencinius dalykus.
Ten, tame kitame krante, toliau nuo visokių kaktuso vaisių pardavėjų yra toks tobulos formos akmuo. Jis toks geras, kad net gultas paplūdimyje nebūna toks patogus, koks man buvo tas akmuo.
Po šios dienos Sicilijoje aš turiu ne tik savo namus, bet ir savo akmenį. Ir jei tobula ramybės akimirka turėtų pavidalą, tai tą dieną ji buvo kelių tonų svorio, šiek tiek priminė lengvai išgaubto dubens formą ir iš aukštai leido mėgautis ne tik minčių tyla, bet ir saulės voniomis.
Truputį geresni po tokio gamtos „krikšto“ keliaujame palydėti saulės į netoliese esantį Giardini Naxos paplūdimį. Vakaras ramus, pliažo plati juosta leidžia mėgautis nedideliu tinginiautojų skaičiumi ir tolumoje keleivių laukiantis kruizinis laivas nebeatrodo toks vienišas.
Vienas kitas gražesnis fotokadras ir spontaniška mintis, kad štai ta jūra, kurioje nesvarbi pavasarinė vandens vėsuma – metas maudynėms.
Po jų – metas namo į Riposto, nes ten, toje pačioje Corso Italia gatvelėje vakarais verda kitas gyvenimas. Ten gaminamos skaniausios sicilietiškos picos, o įgudusių someljė rankomis pilstomi sodraus skonio ir ryškiau dantis raudonai dažantys vynai, kurių vynuogės sirpo ir šildėsi Etnos pašonėje.
Balandžio 29-oji. Šeštadienis. Po tradiciniais tapusių pusryčių, su liūdesiu užvėrę visas langines ir po devyniais užraktais palikę savo svajonių namus leidžiamės paskutinės atostogų dienos link. Svarbiausias šios dienos tikslas yra pervažiuoti kone visą Siciliją ir dar suspėti pasivaikščioti Agridžento pašonėje esančiame Šventyklų slėnyje.
Sakoma, kad šioje vietoje reikia lankytis anksti ryte, kuomet teka saulė ir išryškėja visų šių šventyklų orientacija rytų kryptimi. Tačiau ir karštą vidudienį visos tos dorėninės kolonos bei kiti antikos griuvėsiai akimirkai nukėlė į mitinius laikus, kur Hefaistas vis dar kala geležį po Etnos kalnu, kur sklando Heraklio mitai ir Dzeuso bei Heros dvasia.
Dabar mums belieka tik įsivaizduoti, kaip šis šventyklų slėnis atrodo ankstyvą rytmetį, kuomet tekant saulei pirmieji jos spinduliai ir ilgi šešėliai pradeda skverbtis pro kolonų plyšius, kol perbėga visu slėniu nutvieksdami viską rytine šviesa ir gaivia šiluma. Bet šiandien laikas ne mūsų sąjungininkas ir svajoti saulės atokaitoje ilgai negalime – reikia tęsti kelionę toliau.
Paskutinis šios dienos ir visos kelionės štrichas – baltoji Scala dei Turchi uola. Iš toli ji atrodo kaip akinančiai baltos druskos laiptuotas kalnas – primena Doverio pakrantės baltąsias uolas ar tiesiog masyvų ledyną, įsiliejusį į uolėtas Sicilijos pakrantes.
Tačiau maudynių malonumai čia menki. Pakrantė išvagota po vandeniu pasislėpusių aštresnių uolų ir dygių jūros gyvūnų. O pačios Turkų laiptų uolos beprotiškai fotogeniškos. Kiekvienas žingsnis iki jų atrodo vertas vis naujos fotografijos ir tie vaizdai, kurie atsiveria žvelgiant nuo jų viršaus į tą žydrą jūrą besileidžiančios saulės fone yra nepakartojami.
Gal tik smalsuolių galėtų būti mažiau, nes grobuoniškai norėtum, kad visas šitas vaizdas priklausytų tik tau.
Taip ir baigiasi mūsų kelionė – paskutinė nakvynė netoli oro uosto ir ankstyvas lėktuvo skrydis kitą rytą.
Balandžio 30-oji. Kelionės kaip kokie pasimatymai, įsimylėjimai iš pirmo žvilgsnio ar greiti išsiskyrimai.
Kelionės kaip romanai ar novelės – vienos sunkios, bet greit pamirštamos, kitos nors ir trumpos, bet giliai įsirėžusios atmintin. Sudie, Sicilija, mes dar pasimatysim... Sekmadienis. Laikas namo.
