Pirmas kelionės po Siciliją pasakojimų dalis rasite čia ir štai čia.
Balandžio 25-oji. Antradienis. Atėjo metas palikti kvapniąją apelsinmedžių giraitę ir keliauti toliau. Ir tas toliau yra palei šiaurinę Sicilijos pakrantę link Mesinos. Visuomet norėjosi pamatyti kaip atrodo tas sąsiauris ir kaip ta žemyninė Italija savo batu spiria į didžiausią Viduržiemio jūros sąla – Siciliją.
Prieš sėdant į automobilį nueiname atsisveikinti su prūdeliu ir jame plaukiojančiais karpiais. Viltingai tikimės pirmą ir paskutinį kartą pamatyti ten gyvenančius vėžliukus, nes juos tik girdėdavome. Kiekvieną kartą mums priartėjus prie vandens telkinio jie tikrai ne vėžlio greičiu pliūkšteldavo nuo saulėje įkaitusių akmenų ir pasislėpdavo po žolėmis.
Ir štai paskutinė viltis ši akimirka. Ir ką jūs manote – plaukioja abu gražuoliai veidrodiniame paviršiuje: lėtai maskatuoja kojomis, dairosi aplinkui galvas iškišę virš vandens. Pagaliau! Džiaugiasi mūsų širdys! Dabar ramia sąžine galime pradėti dar vieną savo kelionės atkarpą.
Važiuojame mokamu keliu ir stebimės, kiek daug čia tunelių po kalnais, kurie kelionės laiką link Mesinos sutrumpina turbūt dvigubai. Po kokio dešimto tunelio pradėjome nebesistebėti, o jų buvo tiek daug ir tokių ilgų, kad važiuoti teko tyloje – po kalnais radija negroja tų romantiškų itališkų baladžių, kurių akordus atrodo gali nuspėti ir romantiškus priedainius mygti kartu.
Mesina mus pasitinka vėjuota ir su langų plovėjais kiekvienoje sąnkryžoje. Nejučia užsirakiname važiuojančio automobilio duris, tačiau mieste užsibūti ir taip neplanavome. Mūsų tikslas - Mortelle paplūdimys, apie kurį kažkas kažkada parašė, kad tai vienas gražiausių.
Atvykus ten suabejoju: gal mes kiek išlepinti atostogautojai, bet Sicilijos paplūdimiai tikrai ne europietiški Karibai. Tai pietietiški, dažnai akmenuoti, neretai šiukšlėti, triukšmingi ir daugiau nieko nesakysiu – nuvažiuokite ir pamatykite patys.
Labai blogai tikrai nėra, bet matėme ir gražiau. Ir tai rašydama tikrai neturiu mintyje gamtos grožio, visą skirtumą sudaro žmogaus veiklos padariniai ir požiūris į ją. Pakeliui link Mortelle žvelgiame į Kalabriją, o ji atrodo kone ranka pasiekiama. Kitą kartą norėsiu iš anos pusės pažvelgti Sicilijai į pakrantes...
Ilgai užsibūti negalime ne tik dėl vėjo, kurio nešamos smėlio smiltys neleidžia pramerkti akių, bet ir dėl nemenko atstumo, likusio iki naujų mūsų namų Riposto miestelyje. Džiaugiamės vėl ištrūkę iš miesto šurmulio ir pasileidžiame pietine Sicilijos pakrante Katanijos link.
Tas minėtas vėjas prinešė pilną pakrantę debesų – oras tapo vėsesnis ir sunkus... Vakarėjant atvykstame į Riposto ir negaliu patikėti, kaip aš čia tokį miestelį išrinkti sugebėjau.
Pakrantė murzino ir tamsaus smėlio su apskurusiais žvejais, kažką gaudančiais nuo akmenų... Vėl tos pačios šiukšlės, užkalti langai, apšiurę fasadai, net dangus atrodo čia liūdnas. Ir visgi mes čia gyvensime net keturias dienas – reikia rasti kažką, kas mus džiugintų.
Mūsų gatvė – Corso Italia. Turbūt dar siestos metas – žmonių vienas kitas, vitrinos užsklęstos. Stovime nurodytu adresu prie savo naujųjų namų ir kol kas dar nieko įspūdingo – akmeninio grindinio gatvė kone pagrindinė, turbūt abu galvojame, kad nakvynė bus triukšminga ir t.t.
Praveriame pirmas nuo gatvės duris: hm, aikštelė - kaip garažas porai automobilių. Nedrąsiai einame toliau: vieni laipteliai į kairę, kiti į dešinę. Žengiame tais, kurių metaliniai ažūriniai varteliai praverti. Ir, o dievai! Marmuru tviskanti baltutėlė laiptinė tokio grožio, kad aš jau galiu miegoti ir čia.
Suktais laiptais ieškodami įėjimo durų atsiduriame antrame pastato aukšte. Vėl ažūriniai varteliai – skambutis į duris ir priešais mūsų akis atsiveria mažų mažiausiai muziejus, dvaras, vila ir dar bala žino kas.
Vyresnių siciliečių pora maloniai mus sutinka, viską aprodo, viską informatyviai papasakoja ir man į rankas įduoda ryšulį raktų su metaline jūros žvaigžde. Aš tarsi pakylėta tokio šeimininkės gesto pradedu vieną po kitos atidarinėti uždarytas namų langines, o jų devynios galybės...
Dvivėrės, sunkios, su autentišku senoviniu uždarymo mechanizmu. Į namus pradeda sklisti šviesa iš kieme įveisto sodo su palmėmis ir paukščių giesmėmis.
Jei kada skaitėte knygą „Paslaptingas sodas“, tai suprantate kaip aš jaučiausi visa tai matydama ir kaip jaučiuosi dabar tai rašydama. Mūsų žinioje buvo aštuoni kambariai ir dar du, kurie buvo užrakinti ir dar labiau kaitino vaizduotę.
Dabar galiu pasakyti, kad mano širdis ir liko čia – apšiurusiame Riposto miestelyje, Corso Italia gatvėje, kur vidiniame sodelyje rytais nepaliaujamai čiulbėjo paukščiai, kur naktimis braškėjo senas vandentiekis ir virtuvėje pats savaime įsijunginėjo šviestuvas.
Klaustrofobija čia tikrai negrėsė – prieškambaris su dideliu veidrodžiu ir kampe tūnančiu skėčių laikiliu, darbo kabinetas su rašomųjų mašinėlių nedidele kolekcija bei giminės nuotraukomis ant sienos, šventinis valgomasis su šešiomis kėdėmis prie pailgo marmurinio stalo, pora skirtingo kolorito miegamųjų su senoviniais baldais ir veidrodžiais, erdvi virtuvė ir neįtikėtinai aukštų lubų mažasis valgomasis su balta staltiese dengtu senoviniu stalu ir atskiro pasigrožėjimo verta indauja, o kur dar laiptai į terasą ant stogo. Ir visa tai bus mūsų namai.
Dabar galiu pasakyti, kad mano širdis ir liko čia – apšiurusiame Riposto miestelyje, Corso Italia gatvėje, kur vidiniame sodelyje rytais nepaliaujamai čiulbėjo paukščiai, kur naktimis braškėjo senas vandentiekis ir virtuvėje pats savaime įsijunginėjo šviestuvas.
Čia ir buvo tas tikras sicilietiškas gyvenimas, kuomet po nakties oras lauke kvepėjo pelenais, o nuo terasos ant stogo Etna atrodė pasiekiama ranka... Tokia mistiška, kuomet ją apgaubdavo vakaro sutemos ir tokia jauki, kai kalno šlaitai sutemus žibėjo nuo ten įsikūrusių gyvenviečių mirgulių.
Balandžio 26-oji. Trečiadienis. Rytas prasideda tada, kai atplėši tas sunkias medines langines ir į kambarius įsileidi šviesos. Saulėta. Tingus rainas katinas miega po palme. Ir nė motais jam pro šoną šokinėjantys paukščiai ir triukšmadarė šarka. O mums rūpi apeiti savo valdas. Atsirakinti kambarių duris, atverti langus, pažiūrėti ar geras oras kelionei į ugnikalnio slėnius. Deja, kiek apsiniaukę, o sunkus debesis tarsi apglėbęs Etnos kalną.
Reikia plano B, ir tai yra Sirakūzai. Jie dar toliau nei Katanija, ir, tikimės, kad ten bus saulėtas ir gražus oras. Mūsų nuojautos orų klausimais pasiteisina – tolstant nuo Riposto pasirodė saulė, o termometro stulpelis nuteikia dar džiugiau.
Kelionė geru keliu neprailgsta ir mes jau miname UNESCO saugomo senamiesčio gatvelės. Miestas savo veidą keitė ne kartą. Jis mena ir senovės graikų, ir romėnų laikus. Viduramžiais jį naikino žemės drebėjimais, maras ir cholera.
Dabar tai šviesios gatvės, lydimos barokinių fasadų, gausiai puoštų žydinčiomis balkoninėmis gėlėmis. Pasivaikščiojimai po amžių negandas atlaikiusius amfiteatrus ir sūrus oro kvapas krantinėje nuteikia labai romantiškai, kaip ir pietūs iš jūros gėrybių asorti ir taurės prosecco. Mus lydi ta pati sulėtėjusi laiko tėkmė ir jausmas, kad šitas miestas visai kitoks – toks šviesus, jaukus, elegantiškas... Ech tas barokas.
Kad diena būtų visai pasisekusi reikia ne tik taurės vyno miesto dulkėms nuplauti, bet ir kažkokio atsiminimo, suvenyro ar tiesiog naujos suknelės... Ir dar iš kur, o gi iš pačios Italijos... Neburbėkite apie Milaną ar kitas mados sostines – kartais tokiose periferijose slepiasi tikri grožiai, o jei dar jie iš vėjyje lengvai besiplaikstančio šilko ir raudonos spalvos...
Štai tokie tie Sirakūzai mano prisiminimuose: jie šviesūs, jaukūs, žavingi ir su parduotuvių vitrinose besipuikuojančiomis dailiomis suknelėmis. Nuo šiol vakarienės Riposto viloje bus dar elegantiškesnės...
Namuose po kavos puodeliu niekada nededu net lėkštutės, o ką kalbėti apie nertas servetėles, o čia... viskas kitaip. Atrodo, kad čia gyvena mano kitas aš, kuriam reikia krištolo taurių rytinėms apelsinų sultims ir plonyčio porceliano lėkštučių su sidabro įrankių komplektu. Ir atrodo, kad viskas taip ir turi būti... Štai kaip stipriai ta estetiška aplinka įtakoja žmogų... Ir kai galvosiu apie Siciliją, pirmiausiai prisiminsiu Riposto su visais jo vaiduokliais, puikiais indais ir baltomis staltiesėmis bei rytais ant namo stogo garuojančia juoda kava su ugnikalnio aromatu.