Ianas Porteris, kuris jau maždaug keturis dešimtmečius yra privatus pilotas, jo žmona Michelle, dukros 21 metų Samantha ir 18 metų Sydney, kurios taip pat yra kvalifikuotos pilotės, bei 15 metų sūnus Christopheris 2022 m. birželio 15 d. išskrido iš Vankuverio ir nuo to laiko „iš esmės keliauja kiekvieną dieną“.
Šeima jau aplankė apie 20 šalių, įskaitant Jungtines Valstijas, Braziliją, Boliviją, Paragvajų, Argentiną, Panamą, Kosta Riką ir Hondūrą, ir nuskrido daugiau kaip 25 000 jūrmylių.
Pasaulinis turas
Pasak Iano, skristi vienmotoriu lėktuvu aplink pasaulį yra svajonė, „apie kurią tikriausiai svajoja visi pilotai“, tačiau prieš kelerius metus, po kelių tolimų lėšų rinkimo kelionių, jis ėmė rimčiau svarstyti šią galimybę.
Prieš porą metų nekilnojamojo turto vystytojas, kuris visada troško daugiau laiko praleisti keliaudamas su šeima, pamatė „progą“, kai Samantha planavo pasiimti metus atostogų universitete, o Sydney turėjo baigti vidurinę mokyklą.
Tuo tarpu Christopheris pandemijos metu ką tik buvo išbandęs nuotolinį mokymąsi, todėl žinojo, kad tai yra reali galimybė, o žmona Michelle jau kelerius metus buvo namų šeimininke.
Įsitikinęs, kad dabar arba niekada, Ianas greitai ėmėsi įtikinėti likusius šeimos narius ryžtis šiam žingsniui.
Kai visi pritarė šiai idėjai, Ianui liko sudėtinga užduotis – surasti ekspedicijai tinkamą vienmotorį orlaivį.
Dauguma kelionėms aplink pasaulį naudojamų lėktuvų yra didesni.
Ianas paaiškino, kad jis norėjo skristi pagal vizualiųjų skrydžių taisykles, t. y. taisykles, pagal kurias pilotas orlaivį valdo esant pakankamai aiškioms oro sąlygoms, kad matytų, kur skrenda, ir jam nereikia pildyti skrydžio plano bei prašyti jo patvirtinimo.
Tai turėjo įtakos renkantis lėktuvą, nes dauguma kelionėms aplink pasaulį naudojamų lėktuvų yra didesni ir jiems reikia iš anksto suplanuoti maršrutus bei gauti skrydžių vadovų patvirtinimą.
„Nebūtinai buvo lengviausia rasti lėktuvą, kuriuo galėtų skristi penki žmonės, išgyvenimo įranga ir protingas bagažo kiekis“, – prisipažįsta jis.
Galiausiai jis aptiko Gippsaero GA8 AirVan, Australijoje pagamintą modernų lėktuvą, kurį buvo galima įsigyti vos už kelių kilometrų nuo jų namų Vankuveryje.
„Manau, kad tai buvo ženklas, – sako jis. „Štai lėktuvas – arba jį imkite, arba tylėkite.“
„Tobulas lėktuvas“
Vėliau Porteriai už 500 000 dolerių nusipirko lėktuvą, kurį praminė „Moose“, o „visa kita jau istorija“.
Ianas savo vieno variklio orlaivį, kuriuo gali skristi iki aštuonių žmonių ir kuris iki penkių valandų gali skristi 220 km per valandą (125 mazgų) greičiu, apibūdina kaip „sportinį automobilį danguje“.
„Į jį galima prikrauti daiktų“, – sako jis. – Vienintelis dalykas, kurio jis nemoka, tai labai greitai skristi. Todėl jis puikiai dera su mūsų veiklos principu „žemai ir lėtai“. Tai puikus lėktuvas šiai misijai.“
Ianas yra vyriausiasis pilotas, Samantha ir Sydney – jo antrosios pilotės, žmona Michelle rūpinasi sveikatos dokumentais ir vizomis, taip pat „kasdieniais reikalais“, o Christopheris, kai nesimoko nuotoliniu būdu, rūpinasi jų kamerų įranga.
„Mano draugai mano, kad mes šiek tiek pamišę dėl to, ką darome, bet tikrai verta“, – sako Samantha, kuri piloto kvalifikaciją įgijo dar 2021 m., tuo pačiu metu kaip ir jos sesuo bei bendrapilotė Sydney.
„Aišku, yra mažų šeimyninių kivirčų. Bet jaučiu, kad tai vyksta net tada, kai esi namuose ir iš tikrųjų nevyksta nieko tokio intensyvaus.“
Mano draugai mano, kad mes šiek tiek pamišę dėl to, ką darome, bet tikrai verta.
Jie sako, kad šiuo metu vidutiniškai skraido apie valandą per dieną, ir kad jau nusileido daugiau nei 160 skirtingų oro uostų.
„Nieko per daug neplanuojame, nes yra labai daug kintamųjų“, – priduria Ianas, aiškindamas, kad jie „visada priklausomi nuo oro sąlygų.
– Labai sunku planuoti iš anksto. Neturime nustatytos dienotvarkės ir neturime nustatytų vietų, į kurias iš tikrųjų vykstame. Mes tiesiog laikomės labai bendro maršruto.“
Kelionės metu Porteriai siekia surinkti 1 mln. dolerių tarptautinei labdaros organizacijai „SOS vaikų kaimai“.
Kelionės metu Porteriai siekia surinkti 1 mln. dolerių tarptautinei labdaros organizacijai „SOS vaikų kaimai“, kurios pagrindinis tikslas – padėti vaikams, likusiems be tėvų globos, daugiau kaip 130 šalių ir šeimoms, kurioms gresia pavojus.
„Tai ne tik puikus šeimos nuotykis, bet ir norėjome, kad jis būtų naudingas“, – aiškina Ianas.
Penkiese danguje
Tai, kad kelionei jie galėjo skirti 14 mėnesių, buvo labai naudinga, nes tai reiškia, kad jie turėjo laiko pasigrožėti lankytinomis vietomis pakeliui, nesijausdami, kad jiems reikia skubėti.
Šeima nakvojo įvairiose stovyklavietėse, nakvynės namuose ir viešbučiuose, o kartais juos nakvynei apgyvendindavo kai kurie jų kelionę stebėję žmonės. Jie net Kalėdas praleido Galapagų salose.
„Mes ne lenktyniaujame, – sako Ianas. – Mums nereikia kažkur išvykti ir tam tikrą dieną atvykti į kitą vietą. Nes tuomet priimami blogi sprendimai.“
Nors Samanthos ir Sydney skraidymo patirtis prieš prasidedant kelionei buvo palyginti nedidelė, jos sako, kad kelionės metu įgijo daug naujų įgūdžių.
„Tikrasis skraidymas ore yra tik dalis“, – priduria Ianas, kuris akcentuoja, kad jo dukros – „fenomenalios“.
– Už to slypi daugybė darbo, pavyzdžiui, orų tikrinimas, navigacija ir darbas radijo ryšiu, ypač kai skrendame šalyse, kuriose nekalbame vietine kalba.“
Michelle prisipažįsta, kad gali būti nemalonu būti vienu iš vienintelių „Moose“ lėktuve ne pilotų – Christopheris taip pat nori ateityje gauti piloto licenciją, tačiau jai smagu stebėti, kaip vaikai vis labiau pasitiki savo jėgomis.
„Dalyvauti ir palaikyti augantį mūsų vaikų, kaip pilotų ir nuotykių entuziastų, pasitikėjimą savimi yra neįtikėtina“, – ji elektroniniu paštu pasakoja „CNN Travel“.
Pernai skrisdama į Horno kyšulį, vadinamą Pietų Amerikos pietiniu kyšuliu, Samantha sako, kad iš tiesų pradėjo suvokti, koks neįtikėtinas pasiekimas kiekvienam iš jų buvo ir bus ši kelionė.
„Iš absoliutaus Šiaurės Amerikos galo, šiauriausios Šiaurės Amerikos dalies, į absoliučiai piečiausią dalį, kurią jie vadina „pasaulio pabaiga“, – pasakoja ji.
– Galvojau: oho, tai ne tik labai šaunu, bet ir įspūdinga. Mes kaip šeima pasiekėme kažką tokio neįtikėtino. Ir tai tik pradžia.“
Ianui skrydis per Amazonės atogrąžų miškų gaisrus buvo ypač jaudinanti akimirka, nors ir dėl visai kitų priežasčių.
„Mes savo akimis matėme, kaip dega Amazonė, – liūdnai sako jis. – Turiu omenyje, kad tai buvo absoliučiai stulbinama. Tai buvo beveik keturios su puse valandos vientiso skrydžio per dūmus, stebint visomis kryptimis degančius gaisrus.
Tai dalykai, apie kuriuos skaitote laikraščiuose ir apie kuriuos galvojate intelektualiai. Bet iš tikrųjų tai matyti – visai kitokia patirtis.“
Įtemptos akimirkos
Porteriai pripažįsta, kad kelionėje būta sunkių akimirkų, o beveik nuolatinis judėjimas ir daugybė įvairių veiksnių, įskaitant oro uosto logistiką, taip pat pastangos išlikti sveikiems, kartais atnešdavo nemažai nuostolių.
„Tai buvo tikras išbandymas, kaip susigyventi su nepatogumais“, – sako Samantha. – Per pastaruosius septynis mėnesius patyriau daugiau dalykų, nei kada nors gyvenime esu patyrusi ar tikėjausi patirti.
Skirtingas klimatas, skirtingos kultūros ir skirtingos vietos. Tai buvo didelis iššūkis.“
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais jie susidūrė, buvo biurokratinis procesas, susijęs su skrydžiais nedideliu lėktuvu į tiek daug skirtingų šalių, pavyzdžiui, leidimai skristi ir vizos.
„Kai atvykstate į oro uostą, iš esmės priklausote nuo jų malonės“, – sako Ianas ir priduria, kad kartais gali prireikti iki trijų ar keturių valandų, kol nusileidus tam tikroje paskirties vietoje ant žemės atliekami visi veiksmai.
Tačiau jam didžiulį įspūdį daro tai, kaip „įgula“ su viskuo susidorojo, ir pastebi, kad žiūrovai komentuoja, kaip gerai jie visi kartu dirba ir lėktuve, ir ant žemės.
„Daugelis žmonių galvoja, kad skrisdami aplink pasaulį privačiu vienmotoriu lėktuvu keliaujate prabangiai, apsistojate penkių žvaigždučių viešbutyje ir vežate lagaminus, – priduria jis.
Aviacijos bendruomenė juos labai palaikė ir padėjo visos kelionės metu.
– Aš noriu pasakyti, kad jūs galite tai daryti. Bet mes viską darome patys. Visi tarsi susivienija. Mes susitvarkysime ir viską padarysime.“
Michelle pabrėžia, kad aviacijos bendruomenė juos labai palaikė ir padėjo visos kelionės metu.
„Sutikome nuostabiausių žmonių“, – priduria ji.
Šiuo metu Porteriai yra Belize, bet, pasak jų, tikriausiai keliaus į Gvatemalą, o paskui skris į Meksiką. Toliau jie planuoja skristi į Rytų Kanadą, o tada – per Šiaurės Atlantą per Grenlandiją, Islandiją ir Europą.
Iš čia jie tikriausiai skris per Egiptą, Artimuosius Rytus, Indiją ir Japoniją, nors sako, kad tikslus maršrutas „visada keisis“.
Speciali įgula
Kai kurie tolimesni ruožai vis dar neaiškūs dėl to, kad nuo 2022 m. pradžios dėl tebesitęsiančio Rusijos ir Ukrainos konflikto Rusijos oro erdvė uždaryta daugeliui šalių, įskaitant JAV ir Kanadą.
„Logiškas mūsų maršrutas yra į rytinę Rusijos dalį, o tada perskristi į Aliaską, – aiškina Ianas.
– Tačiau dabar Rusijos oro erdvė mums uždaryta. Taigi, tai yra klausimas, kurio sprendimo šiuo metu neturime.“
Jie mano, kad į Kanadą grįš rugpjūčio pabaigoje.
Kol kas šeima, kuri savo kelionę dokumentuoja interneto svetainėje „5 in the Sky“, viską vertina diena iš dienos ir stengiasi mėgautis kiekviena neįtikėtinos kelionės akimirka.
Nors Ianas prisipažįsta, kad buvo sunkiau, nei tikėjosi iš pradžių, jis džiaugiasi tuo, kaip jie visi susibūrė, ir yra dėkingas, kad gali dalytis šia patirtimi su žmona ir vaikais.
„Tie 3–4 valandų biurokratiniai laukimai po kurio laiko gali tapti nepakeliami, jei tai darai vienas, – sako jis. – Bet jei bent jau būni su šeima, gali pažaisti kortomis ar dar ką nors.“
Samantha taip pat puikiai supranta, kaip jiems pasisekė, kad jie turi galimybę kartu pamatyti pasaulį tokiu unikaliu būdu.
Samantha taip pat puikiai supranta, kaip jiems pasisekė, kad jie turi galimybę kartu pamatyti pasaulį tokiu unikaliu būdu, ir sako, kad jie su broliu ir seserimi iš šios patirties daug ko išmoko.
„Akivaizdu, kad susiduriame su iššūkiais, – sako Samantha. – Bet, tiesą sakant, žiūrėdama atgal į šią patirtį, aš pasiilgsiu visų šių dienų, praleistų su šeima. Galimybės tyrinėti vietas, kurių niekada nebūčiau tikėjusis išvysti, ir galimybė skraidyti lėktuvu į tokius atokius kampelius“.
