Bilietų kainos netrukus pakilo ir dabar dažniausiai laikosi apie 80 eurų į abi puses, tačiau maršruto populiarumas nesumažėjo. Kodėl taip teigiu? Nes pats jau skridau dukart ir kai kurie mano draugai taip pat skrido. Visais atvejais lėktuvai buvo pilni lietuvaičių, besiveržiančių pasimėgauti gražiu miestu ir dar gražesnėmis kainomis jame.
Kadangi straipsnių apie Lvovą ir atrakcijas jame per tuos kelis mėnesius jau prisipildė visas internetas (apie tai rašiau ir aš pats), šįkart aš labiau susitelksiu į naktinį miesto gyvenimą. Juk į naują miestą dažnai atvykstama ne tik lankyti pilių, bažnyčių ir muziejų, bet ir patirti naktines miesto pramogas. O Lvove jų yra tikrai daug ir gana įvairių.
Kadangi skrydis savaitgalinis, normaliai pasibūti naktiniame Lvove galima maždaug pusantro vakaro. Pusantro todėl, kad penktadienio vakarą lėktuvas į Lvovą atskrenda jau arti vidurnakčio, todėl, kol įsikuriama viešbutyje, ne visada jau būna jėgų išbėgti „į trasą“. O ir išbėgus jau būna toks metas, kai veiksmas iš miesto barų dažniausiai keliasi į klubus. Ir jei nesate naktinių klubų mėgėjai, pirmas vakaras jums būna prapuolęs.
Nepavargusiems ir „nutrūkusiems nuo grandinės“ siūlau vos atskridus tiesiog palikti daiktus viešbutyje ir per daug nedelsiant lėkti į miestą. Išgerti prieš išlekiant nebūtina, tą galėsite padaryti mieste – ten nebrangu.
Pažintį su naktiniu miestu galima pradėti, pavyzdžiui, nuo legendinio baro „Kryjivka“, esančio senamiesčio rūsiuose ir įkurto tarsi muziejus ukrainiečių patriotų armijai. Ten specialioje patalpoje galima netikrais šoviniais pašaudyti į Stalino, Lenino ar Berijos portretus, pažiūrėti ir pamaigyti ukrainiečių patriotų ginklus.
Buvome daug girdėję apie tą barą, pavyzdžiui, kad jis neturi savo adreso ar iškabos. Iškabos ir aš nemačiau, nors jau buvo tamsu, galėjau ir nepastebėti.
Visgi jį surasti lengva, nes „Kryjivka“ yra pagrindinėje miesto aikštėje, kuri vadinasi Turgaus aikštė. Jei nerasite – nepanikuokite, bet kuris paklaustas praeivis parodys į mažai pastebimas duris, vedančias į rūsį, kuriame ir įsikūręs žymusis baras.
Jei tuo metu nepašlovinsite Ukrainos: „Slava Ukraini“, į barą nebūsite įleisti. Ir tai yra visiškai ne pokštas, jūsų tiesiog nepraleis
Praėjus vienas duris, yra kitos, kurias atidarę pamatysite grėsmingai atrodantį apsaugininką, užtveriantį jums kelią. Jei tuo metu nepašlovinsite Ukrainos: „Slava Ukraini“, į barą nebūsite įleisti. Ir tai yra visiškai ne pokštas, jūsų tiesiog nepraleis. Tą pasakyti visai nesunku – galiu net du kartus.
Visgi legendos apie barą man pasirodė įspūdingesnės nei pats baras. Rūsyje yra kelios salės, papuoštos nacionaliniais ukrainietiškais atributais, daug žmonių. Tačiau sužinoję, kad maisto reikės laukti daugiau nei pusvalandį, nusprendėme neužsisėdėti troškioje patalpoje ir ieškoti vietos pavalgyti kitur. Taip sutaupėme laiko dar vienai užeigai.
O ta kita vieta buvo kur kas egzotiškesnė. Tai buvo baras, vadinamas „Masoch cafe“. Dėmesį jis atkreipė, nes prie jo durų stovėjo didelė eilė laukiančių patekti į vidų. Eilė visiškai nesužavėjo, todėl apsimetę angliškai kalbančiais kvailiais tiesiog drožėme tiesiai per duris vidun. Kažkas eilėje triukšmavo, bet pasitikusi padavėja netikėtai pareiškė, kad prie baro atsirado porą laisvų kėdžių, kurias mes galime užimti.
Taip visiškai atsitiktinai patekome į išskirtinį barą. Tą pastebėjome labai greitai, tiksliau iškart po to, kai padavėja pakvietė užeiti. Vos tik atsukome jai nugaras, paskutinis iš mūsų kompanijos gavo rimbu per nugarą. Mano kompanionas – pareigingas ir padorus žmogus mokytojas Adomas – net šoktelėjo iš netikėtumo. Pasirodo, nekreipdami dėmesio į baro pavadinimą kiek neapsižiūrėjome.
Tada pamatėme, kad visos padavėjos vaikšto su rimbais ir netrukus baro viduryje buvo pastatyta iki pusės išrengta porelė, kuriai viena iš padavėjų išrašė po dešimt kirčių nugaron. Visai kaip ūkvedys Edmundas svieto lygintojui Tadui Blindai kultiniame sovietinės Lietuvos seriale. Negana to, jie dar ir buvo priversti plakami rėkauti visokias nesąmones.
Pradžioje buvo netikėta, paskui pasidarė juokinga. „Duokit jam dar diržo, jis blogas berniukas“, – mostelėjau ranka į padorųjį bendrakeleivį. „Aš plaku tik tuos, kuriuos noriu nuplakti“, – atkirto padavėja mano draugams bežvengiant. Matyt, nusprendė, kad mokytojas visgi nėra blogas.
Netrukus išsiaiškinome, kad vykstant parodomiesiems plakimams galima būti savanoriais. Netgi pačios padavėjos siūlo klientams įžengti į restorano vidurį ir būti nuplaktiems.
„Gal norėsit ta proga mūsų žmonoms paaiškinti, iš kur kirčių žymės ant nugaros?“ – pasidomėjau, bet ji užtikrino, kad plaka taip, kad žymių nelieka. Neįtikino.
Plakimai nėra tik parodomieji. Kai nėra savanorių, merginos, bevaikščiodamos aplink, kartais tiesiog profilaktiškai pavaišina kokį klientą botagėlio mostelėjimu. Mano draugas bevakarieniaudamas gavo botagu per nugarą taip, kad net užsikosėjo iš netikėtumo.
Pati baro aura taip pat neprasta. Tad neskubėjome išeiti ir pavalgę. Dar vienas įspūdingas šio baro epizodas – kad pusė litro degtinės kainuoja berods 6 eurus. Tiesiog gerk ir dar užsisakinėk.
Tiems, kas susidomėjo, patikslinsiu, kad „Masoch Cafe“ yra taip pat Lvovo senamiestyje, visiškai netoli nuo „Kryjivka“ baro.
Išlindę iš netikėtai įdomaus baro nusprendėme, kad miegoti mums tikrai per anksti – tad leidomės toliau.
Apie klubą pavadinimu „Fashion club“ plyšauja ne tik internetas, bet ir vietiniai pasakoja. Nutarėme patikrinti. Įėjimas į jį kainavo net 30 eurų, o tai vietiniams yra beveik kosminiai pinigai. Todėl čia besirenkanti publika yra arba užsieniečiai, arba pasiturintys vietiniai. Kai kurie mūsų pažįstami ukrainiečiai apskritai nėra jame lankęsi.
Tačiau ne viskas taip blogai. Patekimas į klubą gal ir brangus, tačiau tie pinigai neprarandami, už juos galima klube valgyti ir gerti. Maisto ir gėrimų kainos nėra aukštos, todėl reikės gerai pasistengti, norint juos išnaudoti. Savo akimis mačiau, kaip viena lietuvių kompanija, nebesugalvodama, kaip išleisti sumokėtus už įėjimą pinigus, pirko brangiausią šampaną ir šventė taip, tarsi būtų laimėję „Formulės – 1 Grand Prix“.
„Fashion club“, kaip ir dauguma Lvovo pasilinksminimo vietų, yra taip pat senamiesčio širdyje, todėl viskas taip strategiškai patogu, kad net svajoti geriau nebūtų galima.
Visgi per daug linksmybių mums šiame klube neteko patirti, nes jau artėjo rytas, šėlsmas rimo. Be to, mūsų dar laukė šeštadienis ir dar ilgesnė jo naktis su naujais barais ir nuotykiais.
Tačiau apie tai istorija tegul nutyli. Atrasti naktines linksmybes Lvove rekomenduoju patiems.
Tiesa, ir dieną nenuobodžiavome – kaip tikri turistai, leidome laiką pažindindamiesi su miestu.
