Kinas ir šokiai
Kelis dešimtmečius po kaimą filmus vežiojusi M.Virbickienė surinko ir išsaugojo afišas, kino juostas, plakatus. Kino aparato pagalba be didesnių pastangų čia galima sugrįžti kelis dešimtmečius atgal, kuomet filmai buvo demonstruojami kontorose, kultūros namų salėse ir net… klojimuose!
„Liepdavau žiūrovams, sėdintiems ant šieno kupetų, nerūkyti, kad neužsidegtų visa „kino salė“, – apie kino seansus klojime su šypsena pasakojo muziejaus įkūrėja M.Virbickienė.
„Vadovavau kino būreliui, dalyvaudavau pionierių stovyklose, radiofikuodavau įvairius renginius. Radiofikavimo procesas suteikė Sovietų Sąjungos gyventojams galimybę klausytis labiau viliojančių užsienio radijo transliacijų. Rengdavome renginius ir vaikams, ir suaugusiesiems. Mane vadindavo „mūsų kino Maryte“.
Visi laukdavo filmų ir po jų vyksiančių diskotekų. Kiną rodydavome, kai jau sutemdavo, pasikabinę baltą paklodę, o po jo laukdavo šokiai iki ryto. Gyventojai ateidavo pasipuošę kaip į bažnyčią. Visų buvau gerbiama ir labai laukiama“, – prisiminė ji.
Kilnojamasis kinas
Anuomet, kaip jau minėta, kinas vykdavo įvairiausiose vietose, todėl buvo vadinamas kilnojamuoju kinu.
„Buvau mergina, kuri svėrė 50 kilogramų, o visa kino įranga svėrė 180 kilogramų. Reikėdavo ją įkelti ir iškelti iš arklio vežimo. Įkelti padėdavo koks kolūkio vyras, o iškelti tekdavo jau pačiai, bet sugebėjau viską. Na, o 1953 m. jau davė pirmąjį automobilį darbui“, – muziejuje pakabintas nuotraukas komentavo M.Virbickienė.
Paklausta, kokie jos iki šiol mėgstamiausi filmai, pensininkė užtikrintai patikino, jog tai – indų filmai „Valkata“ ir „Gėlė dulkėse“, amerikiečių „Tarzanas“, tarybiniai „Kareivis Ivanas Brovkinas“ bei „Kaukazo belaisvė“.
„Daug gerų filmų buvo ir visi man jie patiko, o žiūrovams labiausiai patikdavo užsienietiški. Tarybinių nelabai mėgo. Dabar man pačiai jau nebėra kaip nuvažiuoti į kino teatrą. Vis dėlto per televizorių labiausiai mėgstu veiksmo filmus“, – sakė buvusi kino mechanikė.
Tiesa, M.Virbickienė neslėpė, jog yra buvusi 6D kine. „Buvo labai baisu! Ten visai kitokie efektai“, – juokėsi ji.
Paprasta, bet ne prasta
Energijos, noro ir didelio užsidegimo nestokojanti moteris, belaukdama 80-ojo jubiliejaus, nutarė pirtelėje atidaryti prisiminimų muziejų. Paklausta, kas paskatino tai padaryti, ji vienareikšmiškai patikino, kad tai – Raguvos bibliotekos vedėjos Vidos Gailiušytės įnašas.
„Nuėjusi į biblioteką pasakiau jai, kad esu paprasta, bet ne prasta. Parodžiau visus apdovanojimus ir ji pasiūlė pradėti rengti edukacines programas. Pirmoji buvo skirta vaikų būreliui. Tuomet jiems pasakojau apie senovę, kaip aš pati augau, mokiausi. Visiems patiko ir tada pagalvojau, jog būtų smagu padaryti parodą, kurioje pristatyčiau nuotraukų albumus ir viską, ką turėjau iš senų laikų, kai dirbau kino mechanike“, – pasakojo M.Virbickienė.
Taigi, tuomet muziejuje tebuvo keli stalai su nuotraukų albumais bei du aparatūros komplektai, kuriuos paskolino kino entuziastės bičiulis. „Raguvos seniūnas, pamatęs parodą, pasiūlė plėstis. Tie žodžiai mane labai paveikė, todėl įkūriau ir dar du kambarėlius, kuriuose – rankdarbiai ir senovinė technika“, – atviravo ji.
Muziejaus veiklos pradžioje M.Virbickienė vaikams rodė filmukus apie saugų eismą, o vėliau po truputį Kino muziejus ėmė plėstis. Čia atsirado įvairios lankytojų bei kitų kino mėgėjų dovanos: lankstinukai, knygos, plakatai, senovinė filmavimo technika ir t. t. Todėl šiandien čia –įspūdingas muziejus.
Muziejuje – ne tik filmai
Muziejuje vietą rado ir sena periodika. Čia net 1964 m. „Tėvynės“ laikraščio numeriai, žurnalas „Tarybinė moteris“, įvairūs leidiniai apie kiną ir ne tik. Tiesa, kino mylėtoja visus leidinius skaitė pati ir sugebėjo tvarkingai išsaugoti. Nemažoje jų dalyje – straipsniai apie ją pačią. Akivaizdu, kad moteris išties nemažai nusipelniusi, todėl muziejaus lentynose – įvairūs apdovanojimai, garbės raštai, padėkos, medaliai. Visi gauti už gerą, pavyzdingą darbą bei atsidavimą kinui.
Ekspozicijoje sugulė ir vaikų piešiniai su filmukų herojais, reklamos, aktorių nuotraukos, kino klubo „Smalsutis“ sukaupta medžiaga, plokštelės, filmų juostų laikymo dėžutės, kėdės, ant kurių sukdama filmą sėdėdavo pati kino mechanikė. Čia galima rasti net diskotekose naudotas apšvietimo lempas, kurias ji pasigamino pati, kūrybiškumo ir miklių rankų dėka.
Kitose dviejose muziejaus erdvėse sugulė įvairūs rankdarbiai ir sendaikčiai: šimtmečio senumo žibalinės lempos, žemaitiškos skaros, staltiesės, lovų užtiesalai, daugiau nei du šimtus metų skaičiuojantys paveikslai, senoviniai indai, rakandai, 1944 m. skrynutė, medinė peleninė, mėsmalė, verpstės, lygintuvai ir kiti unikalūs namų apyvokos reikmenys.
Juda, kruta
Sugriuvus Sovietų Sąjungai, M.Virbickienė buvo pirmoji, atleista iš pareigų. „Tuomet dar keturis mėnesius dirbau meno vadove ir išėjau į pensiją. Išėjusi dar ūkininkavau: laikiau karves, arklius. Turiu vairuotojo, motociklininko ir elektrokaro vairuotojo teises, tad tikrai neprapuoliau!“
Na, o dabar pensininkė – ne pėsčia. Prižiūri muziejų, lanko Trečiojo amžiaus universitetą, priklauso bendruomenei ir su kitais nariais važinėja į ekskursijas, klausosi paskaitų. Taip pat lanko bažnyčią. Tad kaip pati sako „juda, kruta, kur tik gali“.
