Marius 15min pripažino, kad jį, kaip ir ne vieną keliautoją po Lietuvą, labiau pažinti gimtąjį kraštą iš dalies paskatino ir jau kelerius metus vykstantis smagus žaidimas „Surink Lietuvą“. Apsilankius kiekvienoje iš 60 Lietuvos savivaldybių galima įsigyti magentuką, o visi jie gražiai susidėlioja į nuotaikingą žemėlapį.
Gimtadienio proga gavęs rėmus jam, Marius nusprendė magnetukus įsigyti tik tada, kai tą savivaldybę pasieks dviračiu iš Kauno. „Tuomet ir gimė idėja apvažiuoti Lietuvą vienu kartu ir aplankyti dar nelankytus miestelius, – pasakojo jis. – O, patikėkit manimi, gražūs ne tik didmiesčiai ar mūsų mylimas pajūris – taip pat neatsilieka ir mažesni miesteliai. Gal net drįsčiau pasakyti, jog juose žmonės nuoširdesni ir atviresni.“
Ant kelio lūžtančios šakos, dulkių ir akmenų kruša...
Šovus minčiai leistis į tokią ne visai įprastą kelionę, liepos 22 d. rytą Marius pajudėjo iš Kauno. Pasakojo, kad kažkaip ypatingai prieš žygį nesiruošė – mėgsta laisvalaikiu važinėti dviračiu, sportuoti, taip pat su bendraminčiais organizuoja nemokamus žygius feisbuko grupėje „Keliautojas“. Juose per dieną tenka pražygiuoti ir 30 km, tad jaunas vyras nepergyveno dėl savo fizinės formos.
„Čia labiau iškelčiau psichologinį pasiruošimą ir nusiteikimą iššūkiui, o ne fizinį pasirengimą“, – pasakojo Marius. Jis pripažino, kad ne visos dienos buvo lengvos. Iš 10-ies jų trys buvo tikrai sunkios, teko jam pačiam save motyvuoti ir nuteikinėti nesustoti. Bet ūpas pakildavo ir matant draugų, net nepažįstamųjų palaikymą socialiniuose tinkluose, kurie sekė kasdienius dviratininko iššūkius.
Pati pirmoji diena jau iškart pateikė bene daugiausiai išbandymų. „Lijo net 7 kartus!, – prisiminė Marius. – Iš jų vieną kartą taip stipriai, kad medžių šakos lūžo ant kelio, o dviratį laikiau įsikabinęs, nes jį tiesiog vertė ant šono... Ir, kaip taisyklė, tuo metu pasislėpti neturėjau kur.“
Išgyvenęs liūtis, kitą dieną susidūrė jau su kaitra. Minant Žemaitijoje, visą dieną alino didžiulis karštis, spigino saulė. „Galiausiai vakare pastebėjau, kad įdegiau tik vieną pusę kūno...“, – pasakojo keliautojas.
Įtempčiausias akimirkas visgi sukūrė ne gamta, o kiti eismo dalyviai. „Prie Eišiškių susiaurėjo kelias, ir teko važiuoti vidurio jo, klausantis, ar iš už nugaros neatvažiuoja lengvoji ar sunkiasvorė mašina, – prisiminimais dalijosi Marius. – O tada tekdavo tiesiog pasitraukti ir užsidengti veidą, nes dulkių ir akmenų kruša atakuodavo mane.“
Pasivažinėjęs ir prasto asfalto, ir žvyro keliais, dabar jis juokėsi, kad nebegalės jau skųstis dviračių takų kokybe, kuri Lietuvoje sulaukia daug nusiskundimų. „Bet iš kitos pusės, išvažiuoti pasivažinėti dviračiu per šaknų iškeltą asfaltą malonumo neprideda“, – pridūrė.
Marius pažinti Lietuvos leidosi vienas. „Pasirinkau solo kelionę vien dėl to, jog iš artimųjų draugų rato nebuvo norinčių, o įkalbinėti tokiam iššūkiui ir savęs išbandymui žmogaus nereikia – čia turi pats viduje būti pasiryžęs, – aiškino jis. – Iš bendraminčių rato galbūt būtų atsiradę, bet kai nepažįsti žmogaus, nežinai jo galimybių ir kaip elgtųsi sudėtingesnėje situacijoje, jis gali gerokai apsunkinti kelionę.“
Keliautojas džiaugėsi, kad 10-ies dienų mynimas buvo jam gera pamoka. „Ši kelionė išmokė mane nenuleisti rankų, išmokė rasti vidinę pusiausvyrą, susitelkti. Kad ir kokias sunkias sąlygas turėjau pirmomis dienomis, stengiausi laikytis disciplinos, siekti kasdien numatyto tikslo, susikoncentruoti.
Netikėtose vietose – puikiai sutvarkyti paplūdimiai
O didžiausia dovana Mariui – supratimas, kokia nuostabi yra Lietuva. „Nustebau, kokia ji gali būti skirtinga!“, – prisipažino jis. Kelionei (su maistu, keltais) jis teišleido 100 eurų, o už juos sako gavęs labai daug.
Pašnekovas negalėjo prisiminti, kad kuri vieta jį būtų nuvylusi – visi kraštai buvo kažkuo savotiškai įdomūs, su savais iššūkiais. „Gal vienintelis dalykas, darkantis provincijų įvaizdį, tai viešas girtuokliavimas bet kuriuo paros metu. Tas šiek tiek kartino bendrą Lietuvos vaizdą“, – visgi pripažino jis.
Dviratininkas vieną po kitos vardijo jį sužavėjusias vietas. Nuo Varėnos miškų nesinorėjo atitraukti akių. Iš Ignalinos krašto ežerų – išlipti. Akis glostė spalvoti Žemaitijos laukai ir lygumos, miškais stebino Jurbarko kraštas. „Galiausiai, žinoma, mūsų įstabusis pajūris, kuris kaip desertas prie kavos: norėjosi mėgautis ir neskubėti“, – gražių žodžių negailėjo Marius.
Labiausiai jam įstrigo tai, kokie sutvarkyti ir žavūs yra mažesni miesteliai, kurių anksčiau savo kelionių metų nedažnai ir teaplankydavo. „Didžioji jų dalis tikrai neatsilieka savo renovuotomis centrinėmis aikštėmis, šaligatviais, paplūdimiais ar atsinaujinusiais pastatais ir muziejais“, – tikino jis.
Iš didesnių aplankytų miestų keliautojas išskyrė Visaginą, kuris jam pasirodė toks paslaptingas, kad norėjosi jame pasilikti ilgiau ir miestą patyrinėti. Taip pat – ežerų žydrumu ir kalvomis pavergusius Zarasus.
Atgaiva prie vandens telkinių jam tapo vienu labiausiai džiuginančių dalykų kelionės metu. „Kai įdienojus norėjosi „persikrauti“ ir išsimaudyti, tam daug pastangų neprireikdavo. Su „Google maps“ greitai ir lengvai radau, kur kiekviename rajone išsimaudyti, o paplūdimiai sutvarkyti ir prižiūrėti“, – gyrė keliautojas.
Marių itin nustebino ir puikūs paplūdimai ne pajūryje ir ne prie visiems gerai žinomų ežerų. Pavyzdžiui, jis rekomendavo juos atrasti Joniškio rajone ar Pandelio miestelyje.
Dviratininkas kas vakarą stengdavosi įsikurti kempinguose, bet buvo ir dienų, kai teko pasiprašyti nakvynes pas vietinius gyventojus. „Pavyzdžiui, labai nustebino svetingumu šeima iš Nevėriškių, Vilniaus raj. Tą dieną numyniau 170 km, ir norėjosi kuo greičiau pasistatyti palapinę, greitai pavalgyti ir atsigulti. Jie šiltai priėmė, leido statytis palapinę ir net atnešė karšto maisto su arbata! Patikėkit, tą akimirką galvojau, kad nieko nėra geriau“, – prisiminimais dalijosi Marius.
Lietuvą apmynęs keliautojas ir pernelyg nesijaudina, kad dėl pandemijos teko atšaukti ketinimus išbandyti kelias viršukalnes svečiuose kraštuose. „Bet planų nepamiršiu, ir viršukalnes dar tikrai šturmuosim!“, – pažadėjo jis. O tuo tarpu kitiems, kurių kelionių planai galbūt irgi pasikeitė, jis rekomenduoja neprarasti ūpo. „Siūlau ir jums, nebūtinai dviračiu, aplankyti ne tik didžiuosius miestus, bet ir mažesnius miestelius, – palinkėjo. – Jie tikrai turi ką parodyti ir papasakoti.“