Pernai, gavęs dovanų magnetukų žemėlapį „Surink Lietuvą“, per 10 dienų Marius apmynė dviračiu Lietuvos perimetrą – 1,4 tūkst. kilometrų.
Šiemet laisvalaikiu dviračiu važinėtis, sportuoti, taip pat žygius feisbuko grupės „Keliautojas“ pagalba organizuoti mėgstantis kaunietis nėrė į kur kas didesnį iššūkį – rugpjūtį leidosi į kelionę dviračiu po Europą.
Pirminis planas buvo pasiekti aukščiausią Lenkijos viršukalnę ir į ją įkopti. Tačiau tai įgyvendinus, kalnai, kaip įraše feisbuke teigė Marius, patarė traukti toliau – mintys ėmė suktis apie Romą. Taip Marius dviračiu nukako į Italiją (2922 km, 43 dienos), o galiausiai – ir Paryžių (4900 km, 76 dienos).
„Siekdamas šios „kalno viršukalnės“ išmokau vieną didelę pamoką. Sėkmė nemėgsta būti lengvai pasiekiama, bet sunkus momentas mums parodo, kad esame nuo jos visai netoli. Todėl sau ir jums norėčiau palinkėti, siekdami tikslo visose gyvenimiškose situacijose , kai bus labai sunku, neapsisukite, neapsigręžkite, nes jūs esate per vieną žingsnelį nuo sėkmės“, – tokiomis įžvalgomis, pasiekęs Romą, feisbuke pasidalijo Marius.
Jis net savo 32-ąją gimtadienį rugsėjo 15 dieną atšventė kelyje vienas, Adrijos jūros pakrantėje stodamas kas 10 kilometrų ir lepindamasis kokiu saldėsiu.
„Įsimintiniausias gimtadienis“, – patikino pašnekovas.
Marius su 15min pasidalijo pačiais karščiausiais įspūdžiais, išplūdusiais jam vos tik nulipus nuo dviračio Kauno Rotušės aikštėje. Apkabinęs draugus jis ėmė pasakoti savo pastarųjų mėnesių istoriją. Gruodžio 3-ojis – 114-oji kelionės diena. Kasdien numinta nuo 5 iki 200 kilometrų.
„Ši kelionė man įrodė, kad niekuomet nereikia sustot. Jei darai kažką su aistra, užsivedimu, būsi nesustabdomas, pasieksi savo. Kadangi šioje kelionėje dariau viską su aistra, suvokiau, kad viską padarysiu, – ką dovanojo pastarasis nuotykis, atskleidė Marius, prieš kelionę metęs darbą logistikos srityje. – Keisčiausias dalykas man kelionės metu buvo tai, kad kai naktį prabusdavau, nesuprasdavau, kur esu. Taip, palapinėje miegu, bet kur aš? Reikėdavo ilgiau pagalvoti“.
Grįžęs į Lietuvą – susigraudino
Paskutinę kelionės naktį Marius miegojo jau Lietuvoje – netoli Kazlų Rūdos. Kodėl prireikė stabtelti?
„Norėjau labai dar vienos nakvynės palapinėje. Paskutinės“, – nusijuokė pašnekovas.
Paklaustas, kokie jausmai užplūdo grįžus į Lietuvą, kuri pasitiko ne tik su saule, bet ir plikledžiu, stipriu vėju ir šaltuku, kaunietis patikino, kad oras – lyg užsakytas.
„Tokiu oru galėčiau dar važiuot ir važiuot. Ir dabar dar teks parminti 10 kilometrų iki namų Kalniečių mikrorajone. Nors gal eisiu, nes taip slidu (nusijuokė).
Kirtus Lietuvos sieną, pasirodė ašaros. Pamačiau tą ženklą „Lietuvos Respublika“ ir... Labai jautru. Dabar esu pilnas emocijų, dar nesuvokiu, toks kaip sapne. Reiks laiko, kad viskas nusistovėtų. Grįžęs į namus nurimsiu, išsikraustysiu daiktus ir atsikvėpsiu. Būna, kad grįžti iš žygio miškuose ir kiekviena smulkmena džiugina. Taip ir po šios kelionės. Juk joje atsibudęs ryte kuisiesi, palapinę tvarkai, o namuose atsikėlęs tiesiog kavos aparato mygtuką paspaudi. Patogu, šilta.
Atsigausiu per savaitėlę. Kalėdos artėja, tai nuotaika gera“, – šyptelėjo pašnekovas, daugumą nakvynių pastaruosius mėnesius praleidęs palapinėje.
Dabar esu pilnas emocijų, dar nesuvokiu, toks kaip sapne.
Mindamas paskutiniuosius kilometrus jis nesvajojo apie tai, ką pirmiausiai padarys nulipęs nuo dviračio – pats jautėsi lyg būtų svajonėje. Mariui teko susikoncentruoti į kelią, nes jis gruodžio 3-ąją buvo itin slidus. Išvažiavo keliautojas iš Lietuvos vasarą, o grįžo žiemą, tad pajuto ryškų temperatūrų diapazoną – nuo -3 iki +30.
„Laiku grįžau, nes artėja dar didesni šalčiai, o mano apranga nėra paruošta – būčiau šalęs. Miegot dar galėčiau, bet važiuot – nebe“, – patikino.
Pirminis kauniečio planas buvo grįžti iki Kūčių, tačiau prasidėjus šalčiams, jis ėmė minti namų link greičiau ir kuo tiesiau. Suprantama, kai Italijoje šilta, norisi nukrypti ir į šoną, aplankyti kuo daugiau vietų, o kai toks šaltukas...
Rodos, ištvermės Mariui netrūko, fizinio darbo taip pat, tačiau svorio jis tikina nenumetęs – kaip išvažiavo sverdamas 80 kilogramų, taip ir grįžo.
Kebabai geriausi Kaune
Paprašytas pasidalinti skaniausiu kelyje ragautu maistu, pašnekovas įvardijo Italijoje valgytus makaronus su jūros gėrybėmis. Klausant jo pasakojimo, susidarė įspūdis, kad dažnai maistas buvo papildoma motyvacija nesustoti.
„Keitėsi mityba. Iš viso aplankiau 11 šalių – Lenkiją, Slovakiją, Austriją, Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją, San Mariną, Vatikaną, Monaką. Važiuojant Lenkija, vyravo konservai. Austrijoje ir Italijoje – makaronai, kebabai. Žinokit, Kaune geriausi kebabai (nusijuokė). Kylant Šiauriau, prasidėjo prancūziški batonai, bandelės, tad greitai pasiilgau vokiškų dešrelių. Jau Belgijoje jos ir bulvytės prasidėjo. Galiausiai – vėl kiaušiniai“, – maisto racioną įvardijo Marius.
Pernai keliaudamas dviračiu po Lietuvą jis išleido 100 eurų, ši kelionė iš asmeninės kišenės atsiėjo apie 5-6 tūkst. eurų. Paramos sulaukta iš rėmėjų bei sekėjų.
Iš viso aplankiau 11 šalių.
Keliautojo manta svėrė 38 kilogramus. Paklaustas, be kokių daiktų nevažiuotų į tokią kelionę, jis įvardijo vandenį, maistą, lopus, klijuojamus ant pradurtų dviračio padangų.
Labiausiai Mariui kelionėje įsiminė net ne regėti vaizdai, o malonūs žmonės, bendravimas su jais. Kaip ir daugelis, jis buvo įsitikinęs, kad kuo piečiau, tuo žmonės yra šiltesni, tačiau tai nepasitvirtino.
„Mano Pietūs – Slovakija, kur gyventojai mane priėmė, sutvarkė dviratį, pamaitino, leido nusiprausti. Buvo daug atvejų kelionėje, kai sutvarko autoservise dviratį nemokamai. Nustebino ir vokiečiai, o štai Austrijoje jaučiausi kaip žvaigždė – važiuoji ir ploja, rėkia iš mašinų, pypina. Jie juk net nežino, ką aš veikiu. Būdavo, kad kažkas prisiveja, pasišneki, pabendrauji, pataria, kur sukti“, – teigė Marius.
O jei vis dėlto kalbėtume apie regėtus vaizdus, pašnekovas labiausiai išskyrė įvažiavimą į Italiją – 50 kilometrų tarp kalnų ir slėnių besidriekiančią nuokalnę bei tunelius.
Apie blogus dalykus ar nepateisintus lūkesčius Marius nelabai noriai kalbėjo – nė vieno potyrio iš kelionės nesinorėtų išbraukti. Gal tik šiek tiek daugiau tikėtasi iš Paryžiaus, per daug, kaip pats sako, jo pamatė – ne tik turistinį centrą.
Pavojingiausia – ne ant dviračio
Ėmus kalbėt apie pavojus kelyje, keliautojas prakalbo apie slidžius Lenkijos kelius, kai tave nuolat lenkia vilkikai ir kitos sunkiasvorės mašinos.
„Kuo piečiau, tuo žmonės labiau tave apvažiuoja, palaukia, kol kyli į kalną. Kuo šiauriau – prie pat tavęs labiau nori pralėkti“, – eismo kultūros skirtumus įžvelgė Marius.
Nemenkas iššūkis buvo ir minėta aukščiausia Lenkijos Rysai viršūnė. Įveikė ją Marius ne pačiomis palankiausiomis oro sąlygomis.
„Manau, tai ir buvo pavojingiausia kelionės, kurios ir tema buvo – „Kalnams pašaukus“, vieta. Iš pradžių su manim į kalną kopė daug žmonių. Tačiau kuo aukščiau, tuo jų mažėjo, nes prastėjo oras. Pradėjo snigti, užėjo pūga. Galiausiai likau vienas. Viršukalnę vienas ir pasiekiau. Kadangi toji vieta – pusiau Slovakija, pusiau Lenkija, ant viršaus susitikau tų, kurie kopė iš Slovakijos pusės. Tikrai buvo nejauku likti vienam. Mąsčiau, gal per daug sau leidžiu. Po trijų dienų slovakai atsiuntė nuotrauką, kad kalne iki kelių sniego buvo“, – prisiminė Marius.
Sunku, anot jo, tuomet, kai susideda vienu metu daug dalykų: esi alkanas, nerandi nakvynės, dviratis sugedęs, mobilusis telefonas išsikrauna, oras prastas. Tuomet jau prireikia su savimi padirbėti.
Kelyje, suprantama, būna atkarpų ir momentų, kai trūksta motyvacijos. Paklaustas, kaip tuomet save įtikino judėti pirmyn, Marius atsakė, kad žinojo, į kokį iššūkį leidosi.
„Gal tik šiek tiek tikėjausi, kad dviratis labiau atlaikys. Gal pats atlaidžiau pažiūrėjau, pavyzdžiui, į laikiklius, maniau, kad atlaikys. Su dviračiu esu aplankęs visus Lietuvos miestus, galvojau, kad viską žinau, bet nieko aš nežinau. Kai iš dviračio ėmiau daugiau reikalauti, jis pradėjo lūžti“, – teigė Marius, patvirtinęs visiems žinomą tiesą – Nyderlandai yra labiausiai važiavimui dviračiu pritaikyta šalis.
Keliaudamas pandemijos jis nejuto – niekas netikrino dokumentų. Tik kartą Marius susidūrė su policija – lenkė, susidomėjusi pamatyta palapine, iškvietė pareigūnus. Šie pasirodė patikrinti.
O ar norisi šiam nutrūktgalviui eilinių lietuvių atostogų Turkijoje ar Egipte? Išgirdęs klausimą pašnekovas nusijuokė: norisi, būta ir tokių.
Vis dėlto, ar tai buvo sunkiausias sau mestas iššūkis? Pasirodo, ne.
„Sunkiausia man buvo nubėgti šiemet maratoną – 42 kilometrus. Jau reikėjo su Dievais kalbėt, kad įveikčiau“, – nusijuokė prisiminęs.
Šiuo metu jis mąsto apie žygių žiemos metu organizavimą – nori žmones įtikinti, kad palapinėse galima miegoti ne tik vasarą. Mintyse sukasi idėja per parą įveikti dviračiu Lietuvą skersai – lauktų apie 400 kilometrų.
