Trasoje sulaukė svečių
– Kaip jūs tenkindavote kalbėjimo su žmonėmis poreikį?
– Esu uždaresnis, mažiau bendraujantis žmogus, ypač su nepažįstamaisiais. Viename miestelyje jau buvau prisiilsėjęs, ruošiausi eiti, bet kai pradėjome kalbėti su tokiais jaunais žmonėmis, tai visą valandą, vos nenukrypau nuo savo plano. Būtinybės kalbėtis su žmonėmis nebuvo, juo labiau kad galėdavau paskambinti į namus, susirašyti. Jeigu neturėtum telefono, galbūt kitaip jaustumeisi, bet šį kartą man to bendravimo kaip ir netrūko.
Šitas žygis buvo ilgiausias, bet jo metu labai nenutolau, vis tiek buvau Lietuvoje ir esant reikalui galėjau sėsti į autobusą ir labai greitai grįžti. Mama, kai išvažiuoju į užsienį, išgyvena, kaip ten tais lėktuvais skrisiu, kaip izoliuotis reikės. O šio žygio metu buvau, galima sakyti, visai netoli namų.
Mane daug kas aplankė trasoje. Pažįstamų žygeivių turiu visoje Lietuvoje. Jie sekė mano žygį, kurį aš kiekvieną dieną aprašydavau feisbuke, kviečiau prisijungti dienai. Kai buvau jų kraštuose, kai kurie ir prisijungė. Atvežė ledų, atsigerti. Jutau jų palaikymą, tad nesinorėjo nuvilti. Ir nesijaučiau vienišas.
Diena greitai prabėgdavo
– O apie ką jūs galvodavote eidamas? Apmąstėte visą savo gyvenimą?
Ne. Tik taip atrodo, kad laiko daug. Atsikeli, susitvarkai, kažko užvalgai. Paskui reikia palapinę pasidžiovinti, kai rasos nebebūna, kai pasirodo saulė. Ateina pietų metas, reikia susirasti parduotuvę, pavalgyti. Pailsėjai, nusimaudei, ir ta diena greitai pralekia. Nebuvo taip, kad būtų nuobodu. Stengdavausi per dieną nueiti apie 40 kilometrų. 4 val. dienos niekada nebuvau sustojęs, nes būdavau nuėjęs gal kokį 30 kilometrų. Jeigu būdavo labai karšta ir kurią nors dieną nueidavau mažiau, kitą bandydavau atsigriebti. Jeigu nakvoji viešbutyje, 6.30 val. niekaip neišeisi. Norisi pavalgyti. Prarandi dvi valandas ir tada diena jau būna sunkesnė.
Bet pastebėjau, kad jeigu miegi viešbutyje, lovoje, naudojiesi dušu, tai kitą dieną kur kas daugiau jėgų turi ir daugiau nueini. Bet man būdavo svarbu, kad viešbutyje atsidurčiau tik dienos pabaigoje, kad jos visos nesusigadinčiau, bet kur viešbutyje negalėjau miegoti. Labai norėjau patekti į Druskininkus, į juos atėjau gal apie 21.30 val.
Planą įvykdyti pavyko
– Kaip jūs nepaklydote, naudojotės GPS?
– Buvau pasiruošęs visą maršrutą: susifotografavęs ir susidėjęs kompiuteryje, viską apsiskaičiavęs. Atėjęs į kokį nors kaimą, pasižiūrėdavau, koks kitas kaimas. Būdavo rodyklės. Jeigu suabejodavau, tik tada pasitikrindavau. Buvo atvejų, kai internetas rodo kaime parduotuvę, o ateini, pasirodo, jos jau nebėra porą metų. Bet daug tokių atvejų nebuvo. Vakare, kai jau būni pavargęs, orientacija nebe tokia, pasitaikė, kad porą kilometrų esu nuėjęs ne į tą pusę.
Buvo keli atvejai, kai internete rodoma, kad pėsčiam galima praeiti, bet tas takelis toks prastas, kad vos įžiūrimas, žolė aukšta, miškuose buvo šlapių vietų, sušlampi, turi džiovintis drabužius. Pavyzdžiui, nuo Liepojos plento už Šventosios jūros link parodyta tiesi linija. Ėjau ėjau, jūra jau girdisi, bet buvau priverstas bristi per griovius, apaugusius nendrėmis, kuriuose vandens buvo iki juosmens. Visiškai apleistas kampas, nors ir pasienis. Atgal juk neisi 8 kilometrus per Būtingę. Informacija tikrai nėra ideali, bet tai smulkmenos ir atvejai vienetiniai.
– Ar gerai miegodavote, nekankino nemiga palapinėje?
– Ne. Sąmoningai rinkausi birželį, kad dienos būtų kuo ilgesnės. Užmigdavau apie 23 val. Miegodavau 5-6 valandas. Bet to poilsio visiškai užtekdavo. Galbūt todėl, kad visą laiką buvau gamtoje, gryname ore.
– Ar įvykdėte savo planą?
– Maniau, dvi savaites paeisiu ir važiuosiu namo, kad nesakytų visi, va, antrą dieną grįžo. Bet taip susiklostė aplinkybės ir man sekėsi, tad viską padariau kaip planavau.
Svarsčiau galimybę, jeigu nespėčiau nueiti per suplanuotą laiką, liks kokios 5 dienos, tai savaitgaliais nuvažiuosiu ir pabaigsiu eiti tą trasą. Bet to neprireikė.
Geriau karštis nei lietus
– Ar turėjote kokių nors vaistų? Ar nepavargo kojos?
– Turėjau pleistrų, bet tik vieną kartą naudojau. Turbūt kojos priprato, buvo susidariusios nuospaudos. Kad kojų pirštus nutrindavo, nieko tokio, su adata praduri. Tiek nenutrynė kojų, kad nepaeičiau. Žinoma, kai eini šlapias, kojas labai greitai nutrina. Tada ir nuotaika visiškai kitokia. Kad ir kokie geri drabužiai būtų, jeigu labai stiprus lietus, sušlampi. Stovi kur nors po medžiu.
Man geriau karštis negu lietus. Daug vandens geri, butelį nešiesi rankoje. Bet randi pavėsį, gali kuo nors užsidengti, išsisuki be pasekmių. Kai vanduo labai atsibosdavo, kokakolos nusipirkdavau, nes norisi ir saldumynų. O kai lietaus gauni, atsiranda papildomų reikalų: reikia džiovintis, palapinę drėgną statytis... Bet man pasisekė, nes lietingų dienų buvo gal keturios ar penkios. Vieną naktį buvo stiprus lietus. Pirmą kartą išbandžiau palapinę – atlaikė, nepermirko. Per Jonines vakare irgi lietus lijo, atėjau prie ežero Marcinkonyse, pavėsinėje pasėdėjau.
Batų būtinai reikia dviejų porų, nes sušlampa einant per lietų arba rasotoje žolėje. Vienus džiovini, su kitais eini. Turėjau geresnius kedus ir sportinius batelius. Kedų padas per plonas, jeigu labai daug eini, ypač asfaltu, atsimuša padai. Turėjau tepalo sąnariams. Bet gal tik porą naktų kelius šiek tiek maudė. Džiaugiuosi, kad nenukentėjo nei nugara, nei keliai. Išėjęs į tokį žygį, niekada negali žinoti, kas nutiks.
Šunys neužpuolė
– Kas jus nustebino šiame žygyje?
– Beveik visiškai nėra šiukšlių pakelėse, kurių būdavo prieš 10-15 metų. Tik viena kita energinio gėrimo skardinė. Turbūt koks jaunimas važiavo. Maniau, kad kokį vieną kartą užpuls šunys, nes prieidavau labai atokias sodybas, bet visi buvo pririšti arba uždaryti. Kažkoks mažiukas gal ir buvo atbėgęs. Rytiniame Lietuvos pakraštyje kiek sunkiau lietuviškai susikalbėti, pavadinimai kai kur užrašyti lenkų kalba.
Nustebau, kokių gražių vietų yra ir pačiuose užkampiuose, pavyzdžiui, Norviliškių pilis. Pasitaikė karo metais mažiau nukentėjusių miestelių. Labai patiko Žagarė, buvau nebuvęs, Žeimelis. Jų centras kaip buvo apstatytas namais, taip jie ir išlikę. Kai kurie miesteliai autentiški, netgi akmeninės gatvės. Kad ir pamario kraštas, kapinaitės, liuteronų bažnyčios. Į bažnyčias, jeigu būdavo atidarytos, užeidavau iš smalsumo pasižiūrėti, bet trumpam. Per dvi valandas gali 10 kilometrų nueiti, o aš daug laiko neturėjau. Mano tikslas – žygis, o ne lankytini objektai, kurie atima daug laiko. Miestelyje savaime pasivaikštai. Stengdavausi nenukrypti nuo savo maršruto, bet per tą mėnesį vis tiek nuėjau 50 kilometrų daugiau nei buvau apskaičiavęs.
Kiekvienas Lietuvą apeina skirtingai
– Ar, be jūsų, dar yra kas nors apėjęs Lietuvos kontūrą?
– Domėjausi. Yra. Ir dabar prieš Pagėgius sutikau vieną jauną vaikinuką su sunkesne kuprine, nes nešėsi daugiau papildomų daiktų. Jis ėjo daugiausia asfaltu, tai jam išėjo nueiti šiek tiek daugiau kaip 1 200 kilometrų. Jis ėjo 40 dienų, bet ilsėdavosi po dviejų dienų. Yra ir vienas aktorius ėjęs, pernai viena kompanija ėjo ir rinko šiukšles. Vienas vaikinukas ėjo žiemą per pusnis, bet nebaigė eiti, nes įsikišo gydytojai. Iš Klaipėdos mokyklos du vaikinukai ėjo. Tie ėjimai visi labai skirtingi, vieni pasirenka vienokį, kiti kitokį maršrutą.
Aš užėjau ir į Dieveniškių kilpą, kurios pačiame kampe yra Norviliškių pilis. Juokaujama, kad, kai buvo braižomas Lietuvos žemėlapis, Josifas Stalinas pypkę buvo pasidėjęs ant stalo, o kiti bijojo ją patraukti, tai ji ir buvo apibrėžta. Jeigu ją būčiau praleidęs, būčiau vos ne dvi dienas sutaupęs. Aš stengiausi eiti kuo arčiau sienos, ir iš Šilutės į Pagėgius ėjau per Rusnę.
I.Janušauskas kilęs iš Panevėžio rajono. Yra baigęs teisės mokslus. Klaipėdoje gyvena nuo 2006 metų. Dirba Lietuvos policijos mokyklos profesinių įgūdžių valdyboje. Jo darbo vieta yra Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate.
Apie organizuojamus pėsčiųjų žygius jis sužinojo 2009 metais. Pirmas jo žygis buvo tradicinis pėsčiųjų naktinis žygis „Klaipėdos sukilėlių keliais“. Ir jau daugiau kaip 10 metų jis aktyviai dalyvauja įvairiuose žygiuose, bėgimuose. Tai, galima sakyti, yra jo laisvalaikio leidimo būdas. Jis sako, kad pastaraisiais metais žygiai Lietuvoje labai populiarėja, jau kiekvieną savaitgalį juos organizuoja net keli organizatoriai, tad pasirinkimas – didžiulis.
